Kiekviena tarmė, net nedidelė atskiro kaimo pašnektė turi tik jai būdingų, subtilių, sunkiai aprašomų intonacinių bei reikšminių niuansų, kurių negalima nei pakartoti, nei perteikti jokia kita tarme ar kalba.
Kodėl būtent suvalkiečių tarmė – artimiausia bendrinei kalbai? Kuri tarmė duoda pradžią bendrinei kalbai, nulemia istorinės sąlygos. Būna, jog atskirais laikotarpiais formuojasi ne vienas, bet keli bendrinės kalbos variantai, paremti skirtingomis tarmėmis. Bet įsigali tik vienas iš jų.
Mūsų bendrinei kalbai artimiausia – vakarų aukštaičių, ypač pietinės dalies, tarmė, dar vadinama kauniškių (suvalkiečių) tarme. Beje, kauniškių tarmės pavadinimo nereikia sieti su tarmine prasme margaspalviu Kaunu.
Lietuvybės nešėjų nuopelnai
XIX amžiaus antroje pusėje prasidėjo lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimas. Daugelis jo dalyvių – Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka – buvo iš Suvalkų gubernijos. Čia gerokai anksčiau negu kitose Lietuvos dalyse, dar Napoleono laikais, buvo panaikinta baudžiava, atsirado ekonomiškai pajėgių valstiečių, įstengusių savo vaikus leisti į aukštąsias mokyklas. Žymieji lietuvybės propaguotojai, kilę iš Suvalkų gubernijos, žavėjosi ir didžiavosi vakarų aukštaičių tarmės pagrindu susiformavusia raštų kalba, kuri seniau buvo vartota Rytų Prūsijoje.
Taigi, jiems teko tą raštų kalbą pritaikyti savo tikslams, kiek priartinti prie savosios vakarų aukštaičių pietinės dalies tarmės. Didelį naujosios bendrinės kalbos kūrimo bei norminimo darbą atliko žymusis lietuvių kalbininkas Jonas Jablonskis.
„Pyrmas, skolytų, gyvętų...“
Kuo šių dienų kauniškių tarmė skiriasi nuo bendrinės kalbos?
Bendratyse, kurios baigiasi -enti, -inti (pvz., gyventi, gaivinti), ir iš šių bendračių padarytose formose, taip pat esamojo laiko formose su priesaga -sta (sensta, tinsta), daugelis kauniškių vietoj „en, in“ taria ilguosius balsius „ę, į, y“. Taigi tariama „gyvęti“ (gyventi), „skalyti“ (skolinti), „gyvęk“ (gyvenk), „skalyk“ (skolink), „gyvatų“ (gyventų), „skolytų“ (skolintų).
Suvalkiečiai priesagas -ybė, -ytis, -ytė, -aitis, -aitė taria su tvirtagale priegaide ir žodžius su šiomis priesagomis kirčiuoja pagal 2 kirčiuotę, tai yra, kai kuriuos linksnius kirčiuoja galūnėje, nors turėtų kirčiuoti pagal 1 kirčiuotę (ne galūnėje). Pavyzdžiui, žodžiuose „bjaurybes“, „šunyčius“ kirčiuoja galūnę, nors turėtų pabrėžti kitą skiemenį (bjaurybes, šunyčius).
Kauniškių (suvalkiečių) tarmės pietryčių dalyje ilginami dvigarsių ir, il, im, in, ur, ul, um, un pirmieji dėmenys, taigi tariama „pyrmas“ vietoj pirmas, „tyltas“, o ne tiltas, „kūrmis“, o ne kurmis. Tai labai ryški šios tarmės ypatybė, kurios sunkiai atsisakoma. Ją išlaiko net ir senokai išvykusieji iš Suvalkijos, kitur gyvenantys, bet iš šio regiono kilę žmonės.
Kai kuriose Sūduvos dalyse – Kalvarijoje, Marijampolėje, Daukšiuose, Prienuose, Garliavoje, Vilkijoje, Veliuonoje – žodžio pradžioje „e“ ir „ei“ verčiami „a“ ir „ai“, pavyzdžiui, „ažeras“ (ežeras), „ait“ (eiti).
Einant šiaurės vakarų link, priešingai, kartais vietoje „a“ atsiranda „e“. Vilkaviškyje, Kudirkos Naumiestyje, Griškabūdyje, Jurbarke kartais sakoma, pvz., „ekmuo“, „elksnis“, „ešis“ (akmuo, alksnis, ašis).
Prilipo kapsų pravardė
Žodžio pradžioje prieš balses „a“, „p“, „u“, „ū“, ypač prieš dvibalsį „uo“, daugelis kauniškių mėgsta pridėti „v“ ir taria „vuoga“, „vuodega“, net „voras“ (uoga, uodega, oras).
Prieš balsius „e“, „i“, „ė“ kauniškiai ir kai kurios kitos tarmės mėgsta pridėti „j“, pavyzdžiui, „jyra“, „jilgis“ (yra, ilgumas). Tačiau vakariniuose regiono pakraščiuose vietomis pasakoma ir „is“ vietoj „jis“.
Žodeliai „kaip“, „taip“ pietų ir rytų dalyje – Marijampolėje, Vilkaviškyje, Kazlų Rūdoje, Garliavoje – tariami „kap“, „tep“. Dėl to šios dalies gyventojams prilipo kapsų pravardė.
Vakarų aukštaičiai turi žodžių, kurių bendrinėje kalboje išvis nėra. Jų vartojamas žodis „mizgus“ reiškia „painus, vinklus“, o „mukenomis“ jie vadina tai, kas labai sudėvėta. „Gramauti“ reiškia neišsirinkti ką valgyti, būti viskuo nepatenkintam.
Stasys Čemerka nuo gimimo gyvena Vilkaviškyje ir puikiai reiškia mintis labai artima bendrinei mūsų kalbai suvalkiečių tarme. Štai keli jo šmaikštūs pasakojimai gimtąja tarme:
*** Troleibuso stotėlė (stotelė). Atvažiuoja ilgai lauktas troleibusas. Vyras:
– Pralęiskite, (praleiskite) aš su akvariumu! Atsargiai, aš su akvariumu!
Praleidžia jį į priekį, duoda atsisėst, ale (bet) paaiškėja, kad jokio akvariumo jis neturi. Žmonės:
– Vyruti, ale (bet) kur akvariumas?
Vyras, plekšnodamas sau per pilvą:
– Dėšimt (dešimt) bokalų alaus i dą (ir dar) du rūkyti ašeriai (ešeriai).
***
Stovi pakelėj senukas su karve i (ir) stabdo pravažiuojančias mašinas. Sustoja BMW, už vairo sėdi jaunas vaikinas i (ir) sako:
– Nu tave, sėni (seni), pavešiu, ale kap (bet kaip) su karve bus?
Sėnis (senis) atsako:
– O jinai iš paskos bėgs.
Tai jaunuolis spaudžia kokius penkiasdėšimt (penkiasdešimt), karvė dą (dar) bėga, spaudžia jau šimtą – karvė dą (dar) bėga, spaudžia jau šimtą penkiasdėšimt (penkiasdešimt) – karvė bėga, spaudžia du šimtus – karvė bėga, ale (bet) pradėjo ją (jai) viena akis mirksėt.
Jaunuolis sako:
– Kudė (kodėl) tai karvei akis trūkčioja?
Sėnis atsako:
– Posūkį rodo, tuoj lenks....
***
Susilažino du suvalkiečiai, katras (kuris) mažiau paaukos bažnyčiai. Kitądien, po mišių, kunigas renka aukas. Prieina tę (ten) prie jų. Vienas iš jų greitai įmeta vieną centą į dėžutę i (ir) žiūri, ką tę (ten) kitas darys. Ale (o) tas kitas i (ir) sako:
– Čia už abu bus jau.
*** Ateina pas suvalkietį svėčias (svečias). Suvalkietis jį vaišina blynais. Svėčias sako:
– Jau tris blynus suvalgiau, ačiū – nebenoriu.
Suvalkietis sako:
– Suvalgei kėturis (keturis), ale (bet) tu valgyk, valgyk.
Suvalkietiškos gyvenimo tiesos
Neskubėk i (ir) nespėsi.
Prausias tie, katrie (kurie) tingi kasytis.
Tiesa sklinda šviesos greičiu, ale (bet) į priešingą pusę.
Paskutinis juokias tas, katras (kuris) išauna (iššauna) pyrmas (pirmas).