Laikai pasikeitė, tačiau kartu iki vestuvių gyvenančioms poroms ir dabar dėl to kyla sunkumų. „Pas savo kunigą neisiu, gal reikės pasiieškoti liberalesnio“, – atviravo vasarą vestuves planuojantis ir dabar sužadėtinių kursus lankantis vilnietis Lukas.
Pasiruošimo santuokos sakramentui programą baigusi kaunietė Laura prisipažino irgi su nerimu galvojanti apie viso gyvenimo išpažintį, kurią ji pasiryžusi atlikti prieš vestuves.
„Man yra trisdešimt vieneri, gyvename kartu su draugu, o tai laikoma nuodėme. Tačiau per išpažintį slėpti, kad taip nėra, būtų dvigubas blogis“, – DELFI sakė kaunietė.
Sužadėtinių rengimo kursuose gavusi daug naudingos informacijos, Laura galvoja viso gyvenimo išpažinčiai pasiieškoti kunigo, tačiau dar nėra tvirtai nutarusi, į ką kreipsis.
„Baisu, jei neduos išrišimo“, – prisipažįsta.
Savo nuogąstavimais ji pasidalijo ir su tėvais, kurie patarė porai kurį laiką pagyventi atskirai.
DELFI domėjosi, ką Kauno arkivyskupijos Pasiruošimo santuokos sakramentui programos vadovas Alvydas Rakauskas sako į sužadėtinių kursus ateinantiems žmonėms, kurie prisipažįsta gyvenantys nesusituokę?
Pataria „nevynioti vabalo į vatą“
Bent jau mergina, A. Rakausko įsitikinimu, tikrai supras, kad jos mylimasis, su kuriuo ji praleido trejetą metų, nežinodama, ar liks kartu, ar ne, pajus tikrumą, nes apsisprendė su Dievo pagalba tos priesaikos laikytis, todėl nebeliks netikrumo.
„Jeigu žmonės myli vienas kitą ir vienas be kito negali, vyksta intymus gyvenimas, jeigu jie sprendžia, kad tą situaciją reikia išrišti Santuokos sakramentu – ruošiasi į sužadėtiniams skirtus kursus Katalikų bažnyčioje – yra raginami eiti viso gyvenimo išpažinties“, – sakė programos sužadėtiniams vadovas, pabrėždamas, jog ta išpažintis turi būti maksimaliai atvira. Kitaip būtų šventvagystė.
A. Rakausko nuomone, atėję išpažinties žmonės „turėtų nevyniodami vabalo į vatą pasakyti, kad gyvena kartu, tarp jų vyksta intymus gyvenimas“.
Nuodėmklausys gali paklausti, kiek laiko likę iki jungtuvių ir kad žmonės būtų dvasiškai ugdomi, pasiūlyti iki vestuvių susilaikyti nuo intymių santykių: pasižadėjimo dieną dovanotų vienas kitą kaip dovaną ir intymiu gyvenimu džiaugtųsi visą likusį gyvenimą.
„Manau, kiekvienas nuodėmklausys paragintų sužadėtinius susilaikymui iki santuokos sakramento“,– pakartojo kursų vadovas.
Prieš ceremoniją išpažinties nekviestų
A. Rakausko žodžiais, ir Bažnyčia, ir jis pats yra suinteresuotas, kad sprendimas Dievo akivaizdoje duoti priesaikos žodžius Katalikų Bažnyčioje būtų neatšaukiamas ir jeigu porą ištiktų krizė, kad ji būtų sprendžiama ir pavyktų išvengti santuokos išrimo.
„Turiu omenyje iširusią bažnytinę santuoką, kurioje gal net nebuvo vaikų, o pavyzdžiui, naujoje civilinėje santuokoje atsiras trys vaikai ir jokia Bažnyčia jų neragins palikti „ant gatvės“, vardan to, kad gyventum ne nuodėmėje“, – sakė sužadėtinius konsultuojantis DELFI pašnekovas.
Paprašytas pakomentuoti atvejį, kai prieš pat ceremoniją kaimo bažnyčios klebonas pasikvietė jaunavedžius išpažinties, A. Rakauskas sakė tam nepritariantis.
„Tai negerai. Protingiausia, kai išpažintis atliekama likus porai dienų iki santuokos ar išvakarėse“, – įsitikinęs kursų vadovas.
Jo nuomone, dvasios tėvas, kuriam iš tiesų rūpi avys ir jis suinteresuotas, kad tų avių joks vilkas neišskerstų, nepraleidžia klausimo: Ar esate atlikę išpažintį prieš santuoką?“.
„Labai gerbiu tą kunigą, kuris tiesiai, vyriškai, be nepatogumo to sužadėtinių paklausia ir laukia atsakymo, – sakė A. Rakauskas. – Tačiau būtų gerai, jei prie klausyklos vyras eitų ne su kostiumu, o mergina ne nuotakos suknele“.
Jeigu drebančiomis širdimis atvykstama švęsti santuokos ir tarti priesaikos žodžių, būtų gerai, kad nebesigąsdintume sąžinės sąskaitomis.
„Nuoširdžiai į savo dūšią žvelgiantis žmogus prieš išpažintį būna strese, savęs kaltinime, teisme, ruošiasi atvirai kalbėti apie save. Todėl reikia atskirti susitaikinimą su Dievu nuo kito šventinio įvykio – Santuokos sakramento priėmimo“, – mano sužadėtiniams užsiėmimus vedantis kaunietis.
Ieško liberalesnio kunigo
Jis pats yra girdėjęs apie kunigą, kuris kovojo su alkoholizmu, todėl buvo atlaidesnis ir einantiems išpažinties žmonėms.
„Jo nei nustebinsi, nei papiktinsi, nei jis balso kelia – turėdamas problemą žmogus pažįsta sužeistą žmogaus sielą. Tikintieji tai žinojo ir noriai eidavo prie jo klausyklos, nes buvo tikri: šitas kunigas tikrai duos išrišimą“, – prisiminė DELFI pašnekovas.
Žmonės klausykloje nori suprantančio tėvo. „Man irgi to reikia, tačiau retkarčiais Dievulis suteikdavo galimybę sutikti valdingą karalių. Po susitikimo su juo tris dienas vaikščiodavau vos kojas vilkdamas, kol pats sau atsakydavau į klausimą: „Kodėl, Dieve, man leidai tai patirti“. Tačiau jei per mano kūną tuomet nebūtų perleista 550 voltų srovė, gal kaip ir visi būčiau sakęs: „na ir kas?“ Na ir kas, kad šaltyje žmonės stovi prie sugedusio automobilio, na ir kas, kad antrą nakties kieme kaukia ne mano mašinos signalizacija, na ir kas, kad ji klykia: turbūt pati kalta, pati viliojo ir nepridengė savo gražių kojų“, – asmenine patirtimi dalijosi A. Rakauskas.
Jo žodžiais, siųsdamas mums griežtą nuodėmklausį kartais Dievas sulaiko nuo nuodėmių, kurios visuomenei yra „na ir kas“.
„Būtų gerai, kad kiekvienas nuodėmklausys būtų suprantantis. Tačiau bent jau aš tokių žinau daugiau“, – sakė Kauno arkivyskupijos Pasiruošimo santuokos sakramentui programos vadovas A. Rakauskas.