Tokios nuomonės laikosi Kauno technologijos universiteto Sociologijos katedros profesorius Gediminas Merkys, dalyvavęs konferencijoje apie istorinių stereotipų įveikimą.

Tačiau sociologas pabrėžė, kad ir Lietuvos kaimynai lenkai nėra be nuodėmės, o nuosekliai puoselėja savąjį nacionalizmą, kurio pagrindas – susirinkti politinius dividendus iš lietuvių žeminimo piešiant juos kaip nacių kolaborantus. Kalbėdamas profesorius priminė Lenkijos užsienio reikalų ministerijos išleistą brošiūrą apie tai, kad Antrojo pasaulinio karo metais lietuviai okupavo Vilnių ir kartu su naciais vykdė lenkų žudynes etniniu pagrindu.

Nacionalizmas – Lenkijos dvasinio gyvenimo būvis?

Pasak G. Merkio, kalbant apie Lenkijos istoriją XX amžiuje, matyti, kad didžiąja dalimi ji buvo fašistuojanti nacionalistinė valstybė, tačiau esą šis Lenkijos raidos aspektas nėra išdiskutuotas nei moksle, nei istorinėje publicistikoje. Istoriko teigimu, lenkai turėtų įvertinti, kad, pavyzdžiui, Juzefo Pilsudskio valdomoje valstybėje vietiniai nacionalistai netrukdomai degino stačiatikių cerkves, persekiojo ir žudė popus, tačiau valdžia į tai nereagavo.

„Atidžiau pasidairius tenka nustebti, pirmuoju fašistu Europoje buvo, regis, visai ne italų dučė, o mūsų taip „mylimas“ Lietuvos bajorų kraujo turintis Juzefas“, - teigė G. Merkys.

Sociologo teigimu, Lenkijos istorija iš viso turi du puikius „perlus“, kurie puikiai įrodo, jog visos valstybės turi ko gėdytis. Pirmuoju „perlu“ G. Merkys įvardijo Tešino srities atplėšimą nuo Čekoslovakijos 1938 m. Anot mokslininko, tai buvo padaryta Adolfo Hitlerio siūlymu.

„Lenkai džiūgaudami prie šio banditinio išpuolio prisidėjo ir Tešino sritį atėmė“, - teigė sociologas ir priminė, kad neilgai trukus A. Hitleris sudorojo ir visą Lenkiją su Tešino sritimi.

Antrasis „perlas“ Lenkijos istorijoje, pasak G. Merkio, yra žydų pabėgėlių iš Vokietijos pasitikimas šūviais ir šunimis. Sociologo pasakojimu, kai Vokietijoje jau itin blogėjo žydų padėtis dalis šios tautos atstovų bėgo į Lenkiją.

„Žinia, pasienyje yra neutralioji zona – kelių šimtų kilometrų ar kilometro tarpas nuo vienos šalies užkardos šlagbaumo iki kitos šalies šlagbaumo. Vokiečiai praleido žydų pabėgėlius į neutralią teritoriją, deja, pogromų subkultūroje išugdyti patriotiški lenkų pasieniečiai pasitiko pabėgėlius urzgiančiais bamšuniais ir šūviais. Pabėgėliai metėsi atgal į vokiečių pusę, o tie irgi užsikrėtė lenkų patriotų pavyzdžiu“, - pasakojo mokslininkas.

Jo tvirtinimu, šis incidentas paskatino vieną žydų jaunuolį, kurio tėvai žuvo lenkams ėmus šaudyti į minėtus pabėgėlius, nušauti vokiečių diplomatą – tai tapo pretekstu masiniams žydų pogromams nacių Vokietijoje, kurie prasidėjo nuo Krištolinės nakties.

„Nacionalizmas yra Lenkijos dvasinio gyvenimo agregatinis būvis, ašis, aplink kurią globalaus pakrikimo sąlygomis bandoma konsoliduoti visuomenę, sutelkti elektoratą, nusipenėti politinį įvaizdį, gauti politinių dividendų“, - aiškino G. Merkys, pridūręs, kad šiais laikais dabartinės Lenkijos politikos ir žiniasklaidos lyderiai „vėl atrajoja nacionalizmo rūgėsiais“.

Lenkijos URM brošiūra apie Panerius pažemino Lietuvą

Kauno technologijos universiteto profesorius teigia, kad šiais laikais nacionalizmo rūgėsiai yra ne kariniai – esą Liucjano Želigovskio į Vilnių nebepasiųsi, todėl esą Lenkijos politikai kartais pasitelkia juodąją propagandą. Pavyzdžiui, išleidžia brošiūrą apie Panerių žudynes, kurioje pateikiama 98 proc. tiesos ir 2 proc. juodosios propagandos.

„Istorinė tiesa ta, kad XX a. Lietuva neokupavo nė vieno aro Lenkijos teritorijos. Tuo metu kai vyko skerdynės Paneriuose, jokios Lietuvos valstybės jau nebuvo – nei sovietinės, nei tautinės. Būrelis išsigimėlių brošiūroje kontekstualiai sulyginami su visa lietuvių tauta ir Lietuvos valstybe. Skaitai ir supranti, visi lietuviai žudė, žudė ir dar kartą žudė. Ypač mėgo žudyti kūdikius. Kartu su vokiečiais, jų pavedimu ir netgi savo iniciatyva“, - piktinosi G. Merkys.

Pasak G. Merkio, lietuvių sutapatinimas su naciais ar pavaizdavimas juos nacių Vokietijos pakalikais yra svarbus tuo, kad Vakarų Europoje tai svarbus indikatorius – atitinkamai vertinami tie, kas priešinosi Holokaustui, o kas prie jo prisidėjo.

Gediminas Merkys
„Aš manau, kad ne Panerių aukos rūpėjo brošiūros autoriams, o Lietuvos ir lietuvių pažeminimas. Pagrindinis tikslas, pasitelkiant istorijos suvulgarinimą ir falsifikavimą, lenkų pasipriešinimo naciams šviesoje pateikti Lietuvos valstybę ir lietuvius tik kaip nacistinius budelius ir Holokausto pribuvėjas. Tarsi Lietuvoje niekas nesipriešino naciams, tarsi nebuvo žmonių, kurie rizikuodami savo šeimomis gelbėjo žydus, tarsi nebuvo lietuvių aukų, vien nacių pakalikai“, - apgailestavo G. Merkys.

Kodėl negali būti lentelių su užrašais keturiomis kalbomis?

Negailėdamas kritikos kaimyninei Lenkijai, sociologas atseikėja priekaištų ir Lietuvai, kuri, jo nuomone, vykdo paslėptą etnocentrizmo ir tautinių mažumų diskriminavimo politiką. G. Merkio tvirtinimu, tokia politika aiškiai matyti iš priimamų sprendimų, kai, tarkime, sovienodinami valstybinės lietuvių kalbos egzamino reikalavimai lietuviams ir tautinėms mažumoms, nors mokymosi programos skiriasi.

„Liberalo Gintaro Steponavičiaus tautinėms mažumoms pasiūlyta lietuvių valstybinės kalbos egzaminų tvarka yra diskriminacinė. Rusų mažumos šią piliulę prarijo, o lenkai parodė dantukus. Abitūros egzamino užduotys ir vertinimo kriterijai yra priverstinai suvienodinti tiek lietuvių, tiek tautinių mažumų mokyklų absolventams. Tai ne tik realiai diskriminacinė, bet ir edukacinio testavimo profanacija“, - piktinosi sociologas.

Pasak jo, suvienodinti egzamino reikalavimus būtų galima tik tuomet, kai bus suvienodintos mokymosi programos, nes, priešingu atveju, tautinių mažumų atstovai turės mažesnes galimybes patekti į valstybės finansuojamą vietą universitete. Mokslininkas sako suvokiantis, kad gabiausi lenkų ar rusų vaikai lengvai įveikia visus sunkumus, tačiau vadinamieji vidutiniokai, anot jo, konkuruos neteisingai.

„Tarkime, pretendentas vairavimo teisėms gauti laiko egzaminą. Jam pasako: „Valio, gerai pavažiavai, bet dabar parodyk dar, kad valdai šoninį automobilio slydimą“. Egzaminuojamasis suglumsta ir sako: „To nebuvo mano mokymosi standarte“. Jam atšaunama: „Toks įstatymas. Taip yra kitose šalyse“, - sakė G. Merkys.

Jis taip pat sako nesuvokiąs, kam galėtų pakenkti, jeigu miestų ir miestelių pavadinimai būtų užrašomi net keturiomis ar penkiomis kalbomis.

„Įsivaizduokime kokią nors sankryžą: maloniai nustemba kirilica užrašus pamatę rusai, jidiš užrašą išvydęs ašarą išspaudžia litvako ainis, atvykęs į protėvių žemę iš JAV ar Pietų Afrikos. Koks eurobiurokratas irgi žavisi – žinot, vengrai su slovakais iki šiol tebesipyksta, o pažiūrėkit kokie išmintingi tie lietuvaičiai“, - tarsi rimtai, tarsi juokais kalbėjo sociologas.

G. Merkys svarstė, jog už rusų kalbos įtraukimą į šį sąrašą tautiečiai veikiausiai jį apmėtys supuvusiais pomidorais ar kiaušiniais, tačiau tokiems asmenims sociologas sako galįs pasakyti tik tiek, kad Suomijoje iki šiol yra išlikęs tvarkingas ir gražus Rusijos imperijos imperatoriaus Aleksandro II paminklas, nors Suomija taip pat buvo okupuota, kovojo su carizmu, nukentėjo nuo SSRS, nors per Žiemos karą ir apsigynė.

Maža to, anot mokslininko, Suomija iš Rusijos gauna 100 proc. gamtinių dujų ir 70 proc. naftos, tačiau kažkodėl „kraneliai neužsukti“, o į Lietuvą per naftotiekį Družba nafta neteka jau keleri metai. G. Merkio nuomone, tai liudija, kad suomiai savo praeitį ir ateitį vertina oriai, skirtingai nei rusai, lenkai ir lietuviai.