DELFI pašnekovai pripažino, kad jei žmogus nuoširdžiai tiki ir šventinimo prašo vedamas vidinio nusiteikimo, o ne mados, palaiminti galima daug ką. Tačiau kai kurie katalikybės tradicijų išmanytojai tikina, esą šventinami turėtų būti tik kultui, tikėjimo išpažinimui ir maldai skirti statiniai, o ne bet kuris pastatas ar daiktas.
Nuo kompaktinių plokštelių iki partijų vėliavų
Pirmadienį – pirmą Seimo rudens sesijos dieną – prieš parlamentarams pradedant darbą naujoje posėdžių salėje, ją žada pašventinti Vilniaus Arkivyskupijos kancleris kunigas Ričardas Doveika.
Įvairios paskirties statiniai Lietuvoje šventinami nuolat. Liepos pabaigoje buvo pašventinta Šiaulių sporto arena, pernai – sporto salė Panevėžio rajono Velžio gyvenvietėje, 2003 metų vasarį – rekonstruota senoji Prezidentūra.
Dažnai dvasininkus kviečiasi pareigūnai – kunigai šventino naują sostinės Vyriausiojo policijos komisariato pastatą, pasienyje su Baltarusija, Šalčininkų rajone, atidarytą Dieveniškių užkardą, Vilniaus rajone, Valčiūnų kaime, įrengtą Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Ugniagesių gelbėtojų mokyklos mokomąją gaisrinę, Valstybės sienos apsaugos tarnybos įsigytus automobilius.
Kauno miesto savivaldybės viešajai policijai nupirktus 20 naujų „VW Golf Trendline" šventinęs Kauno įgulos karo kapelionas Tomas Karklys vieną iš jų švęstu vandeniu apšlakstė kelis kartus. Mat buvo spėjusi sugesti automobilio įranga.
Pašventintas buvo ir Kaune daugiau kaip 10 metų statytas M. K. Čiurlionio tiltas per Nemuną, rekonstruotas Jonavos azotinių trąšų bendrovės „Achema" karbamido cechas bei jame dirbantys žmonės, drabužių ir avalynės parduotuvė Vilniuje, beje, nepaisant palaiminimo, veikusi gana trumpai.
Kunigai šventina ir vėliavas: Lietuvos kariuomenės Lauko pajėgų, liberaldemokratų, kurios mėlyname fone pavaizduotas erelis, laikantis ąžuolo lapų vainiką, net Lietuvos BMW klubo. Taip pat – į humanitarinę misiją išvykstančius savanorius.
Šventinamos ne tik bažnyčios, bet ir jose esančios relikvijos bei meno kūriniai, pavyzdžiui, XVII amžiaus pradžios Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios didžiojo altoriaus paveikslas „Švč. Mergelė Marija su kūdikiu".
Lietuvos karinių jūrų pajėgų kapelionas Romualdas Ramašauskas yra pašventinęs keliolika laivų – naujų, rekonstruotų, perpirktų.
Akrobatinio skraidymo meistras Jurgis Kairys paprašė pašventinti 50-mečio proga pasidovanotą lėktuvą „Juka", o klaipėdiečių grupė „B'avarija" – savo albumą „Iš visos širdies".
Spaudoje buvo rašoma, jog kunigas kartą apsilankęs ir vienoje Kauno radijo stotyje, kur esą nuolatos gesdavo aparatūra, dingdavo elektra, tarp darbuotojų vyravo įtampa, dažnai kildavo konfliktų. Pašventinus patalpas religingi žmonės neva įtikėjo esantys saugūs, nurimo ir visi netikėti reiškiniai.
Komercinių statinių šventinimą kritikuoja
Šventinti ruošiamasi ir iki 2009 metų planuojamus pastatyti Valdovų rūmus. Vilniaus arkivyskupas metropolitas, kardinolas Audrys Juozas Bačkis skeptiškai nusiteikęs dėl pastato šventinimo.
Pernai pavasarį paklaustas, ar pašventins atkuriamus rūmus, dvasininkas esą gūžtelėjo pečiais ir paklausė: „O kam juos reikia šventinti?“
Kaip DELFI neseniai teigė Lietuvos katalikų mokslo akademijos pirmininkas dr. Paulius Subačius, tokios pozicijos kardinolas laikosi ne tik dėl to, kad kritiškai vertina Valdovų rūmų statybas. Jis esą pritaria nuostatai, jog šventinti reikia tik bažnyčias, kitus statinius, patalpas, vietas ir daiktus, tiesiogiai susijusius su tikėjimu.
Vyskupas Juozas Tunaitis yra sakęs, kad Bažnyčia neigiamai žiūri į neskaidrių, su piniginiais dalykais susijusių statinių ar daiktų šventinimą. „Į „suktųjų" kategoriją patenka prekybos centrai, bankai, o automobiliams, laivams, ligoninėms ar globos namams šventinimus atlikti galima", - atkreipė dėmesį vyskupas.
R. Doveika prieš keletą mėnesių dienraščiui „15min" pasakojo sulaukiąs pasiūlymų pašventinti patalpas, tačiau vykstąs ne visur. Anot jo, ši mados banga praeina, o įmonės kviečiasi kunigus dėl dvasinių dalykų. „Patarnavimai turėtų būti nemokami, o žmonės turėtų atsidėkoti ateidami į bažnyčią", - pažymėjo klebonas.
Vilniaus bendrovės „Unimodus" direktorius Gintas Bliuvas „15min" teigė į naujo verslo centro atidarymą pasikvietęs kunigą, nes per dieną šalia pastato įvyko du nelaimingi atsitikimai – šalia statybose į duobę įkrito darbininkas, o vėliau degė autobusas. Verslininkas teigė nesąs labai religingas, tačiau vylėsi, kad kunigų šventinimai padeda išvengti nelaimių.
Palaimintas pasikeičia net vanduo?
Kėdainių rajone esančios Paberžės parapijos klebonas, poetas Skaidrius Kandratavičius DELFI pasakojo, kad tiek katalikybėje, tiek stačiatikybėje populiaru palaiminti vandenį, o po to juo šlakstyti įvairius dalykus – namus, laukus, žolynus, automobilius. Šventinimą įvairiomis formomis praktikuoja ir kitų konfesijų atstovai.
Jis pats teigė dažniausiai šventinantis kapo duobę ar per metines pastatytą paminklą mirusiajam, tačiau yra tekę šventinti ir pirtelę. Beje, dažniau šventinimo ritualą S. Kandratavičiui tekdavę atlikti kunigaujant Kaune, o ne Paberžėje, kur jis atvyko mirus tėvui Stanislovui.
„Žmogus tai gali priimti kaip prietarą, psichologinį apsidraudimą nuo galimų negandų. Tačiau mokslininkai teigia, kad laiminamo vandens vandens struktūra pasikeičia, tartum susitvarko. Linkint gero molekulės kitaip susidėlioja, o blogo – priešingai, tvarkinga struktūra išsiardo”, - pasakojo dvasininkas.
S. Kandratavičius nenorėjo sutikti, kad kunigų kvietimas į pastatų atidarymo iškilmes tėra mados dalykas, labiau parodomasis veiksmas: „Galima viską subanalinti – ir Dievą, ir Tėvynę. Priklauso nuo paties žmogaus – jei prašo palaiminti, matyt, jam to reikia. Todėl negali atsakyti net verslininkui. Juk į kiekvieno vidų neįlįsi”.
Pasak klebono, tokiu atveju reikia ne atsisakyti šventinti, o pasinaudoti proga pasakyti gerus žodžius, paskatinti žmones, palinkėti jiems sėkmės, dvasingumo, sąžiningo darbo. Šventinimo ritualas, dvasininko gestai, kaip ir patepimas aliejimu, smilkalai ar žvakės uždegimas prie mirusioje esą yra tik tikėjimo ledkalnio viršūnė.
Tradicija tęsiasi nuo pagonybės
Etnologės Gražinos Kadžytės teigimu, šventinimas būdingas ne tik Lietuvoje dominuojančiai katalikybei, bet ir ankstesniam pagoniškam tikėjimui.
„Tai ateina nuo pat seniausių laikų, kai tik žmogaus sąmonė prašviesėjo, kai žmogus pradėjo suvokti savo santykį su supančia aplinka, kai suprato, kad nuo jo paties ne viskas priklauso, o gyvenimą pakoreguoja aukštesnės jėgos. Žmogus dar nebuvo žemdirbys, tik medžiodavo arba žvejodavo, galėdavo ir nepasisekti. Todėl prieš išeidamas pasirūpinti gyvenimiškomis reikmėmis atlikdavo tam tikrus ritualus. Jei pasisekdavo, grįžęs nepamiršdavo padėkoti”.
Tapęs žemdirbiu, žmogus suvokė, kad derlius taip pat priklauso nuo aukštesnių jėgų: nuo to, ar metai bus lietingi, ar sausringi, kitų aplinkybių. Už derlių irgi būdavo dėkojama.
Susiradę būstą, žmonės atnašaudavo aukas. Taip pat – bandydami jį apsaugoti nuo įvairių pavojų. Panašiai siekta apsaugoti ir pačių rankomis suręstus namus, pradedant į pamatus įmūryta duona ir panašiais ritualais. Būstą palaiminti buvo prašomi šventikai.
Paklausta, ar nemato skirtumo tarp derliaus – gamtos dovanos – ir žmogaus rankomis pastatyto statinio šventinimo, G. Kadžytė pabrėžė, kad ir užauginti javai ar daržovės, kaip ir medžioklės laimikis taip pat yra žmogaus rankų kūrinys.
„Ar šventinimas – mados dalykas? Tai – žmogaus sąžinės dalykas. Jei jis ateistas ar tik deklaruoja priklausymą tam tikrai religijai, bet kviečia kuginą pašventinti, reiškia, daro kaip kiti žmonės. Kita vertus, taip vis tiek tęsiama senoji tradicija. Galima prigalvoti visokių ritualų, bet jei ne iš širdies daroma, tai nieko nereikš”, - pažymėjo etnologė.
Šventinimas ypač tampriai yra susijęs su įvairiomis religinėmis šventėmis. Pavyzdžiui, Verbų sekmadienį į bažnyčią nešamos šventinti verbos arba kadagio šakelės, per Žolinę – įvairūs žolynai, tų metų derlius. Velykų rytą nuo seno šventinamas vanduo, velykiniai valgiai, kad jų paragavę šeimos nariai būtų dori ir geri žmonės, tarpusavyje nesivaidytų, kad namuose nuolat tvyrotų ramybė.