Pamatęs tankų judėjimą mieste, jaunuolis suprato: „Šiandien sovietinė armija mus puls“. Nuojauta jo neapgavo.
Kariai naktį šturmavo Lietuvos radijo ir televizijos pastatą bei televizijos bokštą. Netrukus 45-ąjį gimtadienį švęsiantis R.Gradauskas atsidūrė pačiame atakos smaigalyje prie bokšto. Jį vieną pirmųjų pakirto dvi kulkos.
Pusės metų dukrą auginęs studentas liko gyvas, tačiau sužeidimų pasekmes jaučia iki šiol: „Buvo nutraukti nervai. Juos teko persodinti. Visiškai pasveikti man neįmanoma“. Tačiau valingas jaunuolis nepasidavė ir negalią įveikė pasinerdamas į ekstremalų sportą.
Gyvybe rizikavusio R.Gradausko, kuris ir šiandien nedvejodamas gintų Lietuvos nepriklausomybę, nežeidžia viešoje erdvėje išsakomas nusivylimas savo šalimi, didelė emigracija: „Tai natūralus nepasitenkinimas tuo, ką turi. Natūralus siekis geresnio. Toks nepasitenkinimas yra progreso variklis. Žinoma, geriausia kai tai pasireiškia produktyvia kūryba, o ne bėgimu kitur“.
Transporto verslu užsiimantis vyras pasidalino savo prisiminimais apie Sausio 13-ąją, sovietinės kariuomenės tankų sekimą, savo ir artimųjų patirtus išgyvenimus, gyvenimą už 2 dolerius per mėnesį, nelengvą apsisprendimą rinktis mokslą ar verslą.
Suprato, kad bus puolamas televizijos bokštas
– Ar vis dar ryškiai atsimenate Sausio 13-ąją?
– Kaip klostėsi įvykiai tą dieną?
– Buvome suorganizavę grupę, kuri, pasiskirsčiusi po 5-7 žmones, budėdavo prie įvairių objektų, daugiausia prie Vilniaus televizijos bokšto ir parlamento rūmų. Grupėje buvo keletas KTU, Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar – A.Stulginskio universitetas) studentų, mano žmona Rasa, giminaičiai taip pat buvo „įsivėlę“ į tuos budėjimus.
Kiekvieną dieną elgdavomės spontaniškai, pagal situaciją. Budėdavome važinėdami paskui vadinamus BTR‘us, stebėjome, kada tankai išvažiuoja iš Šiaurės miestelio. Aš turėjau vairuotojo pažymėjimą, todėl operatyviai galėdavome nuvykti į „karštus“ taškus. Vėliau surinktą medžiagą perdavėme kaip daiktinį įrodymą. Nežinau, ar ji buvo panaudota.
Įdomu, kad tankai, kuriuos sekdavome, būdavo pažymėti standartiniais numeriais, o tą naktį ant jų buvo užpurkšti kelis kartus didesni numeriai, kad būtų galima juos atpažinti iš toli. Tai buvo ženklas, kad tikrai bus vykdomas puolimas.
Sausio 13-ąją į Vilnių namo poilsiui buvau parvykęs po matematikos egzamino. Draugai jau buvo užduotis pasiskirstę ir išvykę budėti. Mobiliųjų telefonų tada nebuvo, todėl su žmona, kuri tuo metu taip pat studijavo KTU mechaniką, nusprendėme važiuoti savo nuožiūra.
Nuvažiavome prie Aukščiausiosios Tarybos ir pamatėme, kad tankai važiuoja prie televizijos bokšto. Supratome, kad ten vyks puolimas. Staigiai nuvykome prie bokšto. Ten išsiskyrėme su žmona, susitarę vėliau susitikti saugesnėje vietoje – prie gyvenamųjų namų. O aš pats su kitais vyrais nubėgau į tą vietą, kur buvo mažiausiai žmonių ir, tikėtina, smogs desantininkai.
Pataikiau į patį tos atakos smaigalį. Pirmiausia atvažiavo šarvuota technika, tada už jos susiformavo desantininkų puolimo grupė. Buvome apjuosę bokštą. Prie pat sienos buvo pasitraukusios moterys, į priekį išėję vyrai. Mus bandė išsklaidyti metaliniais strypais daužydami, bet neišsklaidė. Tada pradėjo tiesiog į žmones mėtyti sprogmenis, minia pakriko.
Tuomet suformavę trikampį desantininkai puolė. Įvyko susistumdymas, keletas kareivių nugriuvo. Tada pradėjo šaudyti, sprogdinti. Į mane pataikė iš kelių vietų paleistos kulkos. Man peršovė abi kojas. Kelios kulkos praėjo pro striukę, manęs nekliudžiusios. Man pakankamai pasisekė.
Kai pakėliau galvą, aplinkui buvo tik gulintys žmonės, o kareiviai subėgo į pastatą.
Atsigauti padėjo buriavimas
– Kokios buvo sužeidimo pasekmės?
– Man iššūkis buvo pasveikti. Nenorėjau likti neįgalus, nors teismo ekspertizė pripažino, kad patyriau sunkų kūno sužalojimą. Ypač aktyviai gydytis teko pirmus 5-7 metus. Visiškai pasveikti man neįmanoma. Buvo nutraukti nervai, teko juos persodinti. Kojos jau nebebus tokios, kaip buvo. Bet pradėjau labai aktyviai sportuoti. Sutikęs mane gatvėje nepasakytumėte, kad turiu sveikatos problemų. Man buvo iššūkis, kad niekas iš šono nepasakytų, jog esu neįgalus.
Gyvenu pilnavertį gyvenimą. Susiradau tokias sporto šakas, kuriose kojos nėra tokios svarbios. Net tarptautinėse varžybose pradėjau dalyvauti. Mane sužavėjo buriavimas, burlentės, banglentės – ekstremalūs sportai. Mėgstu aštrius pojūčius. Taip pat treniruoju vaikus, organizuoju varžybas. Sportas – mano hobis.
– Gindami televizijos bokštą žuvo du Kauno technologijos universiteto studentai. Ar buvote su jais pažįstamas?
– Nebuvome pažįstami. Tik vėliau susipažinau su jų tėvais. Man atrodo, kad tada mačiau šalia gulinčius pašautus žmones, panašius į juos. Tačiau tos vietos nesutampa su žuvusiųjų vietomis, vėliau pažymėtomis prie televizijos bokšto.
Kai įvyko susišaudymas, žmonės atsitraukė, liko gulėti tik sužeisti ir žuvę. Vėliau teko susipažinti ir susitikti su išgyvenusiais. Tų, kurie gulėjo šalia manęs ir kuriuos įsidėmėjau, aš vėliau nesutikau jokiuose renginiuose, išskyrus vieną – Arūną Ramanavičių.
– Jūs pats taip pat tik per stebuklą išvengėte mirties.
– Kelias minutes aš tikrai galvojau, jog žūsiu. Vėliau atsirado viltis, kad dar ne viskas, kad mano sužeidimai nėra mirtini. Žmonės mane išnešė iš susišaudymo vietos. Kai atsidūriau greitosios medicinos pagalbos automobilyje, supratau, kad gyvensiu.
Vyro žmona ieškojo ir tarp žuvusių
– Žmona jūsų laukė kitoje vietoje. Kada ir kaip ji sužinojo, kad esate sužeistas?
– Mane įkėlė į prie pastato budėjusią greitąją, iš jos prieš tai išėmę nušautą žmogų. Kitus sužeistuosius ir žuvusius paėmė naujai atvykusios mašinos, nes tankai sutraiškė smėlio barstytuvus ir mano „greitoji“ niekaip negalėjo išvažiuoti. Aš joje gulėdamas ilgai laukiau. Jonų bažnyčia, į kurią vežė sužeistuosius, persipildė, todėl mane, kai automobilis jau galėjo pajudėti, išvežė į Santariškių ligoninę.
Aš paprašiau minioje buvusios moteriškės pakviesti žmoną. Tačiau žmona manęs nerado. Tuomet ją nuvežė į Jonų bažnyčią ir paprašė, kad ji mane atpažintų tarp žuvusiųjų. Kitą dieną, po atliktų operacijų, gydytojui pavyko prisiskambinti man į namus ir pranešti apie mane.
– Ką išgyveno artimieji? Turbūt juos buvo aplankiusios ir pačios blogiausios mintys?
– Manau, kad taip. Jie nepasakojo visko, bet sakė, kad jiems buvo šiurpu. Gerai, kad tuo metu nebuvo mobilių technologijų, todėl dingimas nebuvo toks tragiškas koks būtų buvęs šiandien. Dabar žmogus neatsiliepia į du skambučius ir jau aplanko visokios mintys.
Išgyvendavo už 2 dolerius per mėnesį
– Prieš 23 metus žmonės rizikavo savo gyvybėmis, gindami savo šalies nepriklausomybę. Šiandien visuomenėje tvyro nusivylimo savo šalimi nuotaikos, viešai sakoma, kad geriau važiuoti gyventi ir dirbti į užsienį, nes ten geresni atlyginimai. Kaip į tokias mintis reaguojate jūs?
– Kai gyvensime kaip anglai, pergyvensime, kad negyvename kaip norvegai. Kai gyvensime kaip norvegai, sakysime, kad šveicarai geriau gyvena. Tai natūralus nepasitenkinimas tuo, ką turi. Tai natūralus siekis geresnio. Toks nepasitenkinimas yra progreso variklis. Žinoma, geriausia kai tai pasireiškia produktyvia kūryba, o ne bėgimu kitur, bandymu išvengti problemos.
Darbo jėgai išvažiuoti į užsienį ir susipažinti su kitur esančia darbo kultūra, atsisakyti turimų iliuzijų, yra naudinga. Kai kurie liks ten, kai kurie ar jų vaikai grįš. Ar blogai Lietuvai, kad kai kurie žmonės išvažiuoja ir lieka užsienyje? Nemanau. Visur galima įžvelgti pozityvių dalykų, net žmonių „bėdavojimuose“.
– Taigi nesate nusivylęs lietuviais ir nesureikšminate viešoje erdvėje sklandančių nusivylimo nuotaikų?
– Yra laimingų, yra nelaimingų žmonių. Lietuviai apskritai mėgėjai paverkšlenti. Atsimenu, kad praėjus keletui metų po tų įvykių, mano ir žmonos gaunamos padidintos stipendijos „vagnorkėmis“ buvo vienas doleris, pagal tuometinį kursą. Už tuos du dolerius mes pragyvendavome mėnesį, augindami vaiką ir dar susimokėdavome už bendrabutį, pirkome maistą.
Dabar nueiname į kavinę ir paliekame tą vieną dolerį arbatpiniginių, net nesusimąstydami, kad tai kažkada buvo didžiuliai pinigai. Gyvenimo kokybės lygis labai pakilęs, bet mes, gyvendami vis geriau, jau to nebepastebime.
Jei grįžtume atgal ir pamatytume buvusias kainas, pasirinkimą ir palygintume viską, pamatytume kokį milžinišką progresą padarėme. Ar norime, kad būtų dar geriau? Taip, be abejo. To visi nori.
Laisvės gynėjai dėmesio nesulaukė
– Jei atsuktume laiką atgal, ar vėl rizikuotumėte savo gyvybe gindamas televizijos bokštą?
– Tai kiekvieno žmogaus apsisprendimas. Aš iki bokšto ėjau labai sistemingai. 1988 metais mes, studentai, ėjome minėti Vasario 16-osios Rotušės aikštėje prie Maironio paminklo. Tai buvo mano pirmasis susipažinimas su KGB.
Mane ir kitus minėjimo dalyvius tiesiog areštavo ir pasodino dešimčiai parų rūsiuose prie Soboro (dabartiniame Kauno policijos VPK pastate, – red. past.) į vienutes. Nepasimetėme ir paskelbėme bado streiką. Kažkokiu būdu ši informacija pasiekė Amerikos balsą, Laisvosios Europos radiją. Mūsų poelgis buvo linksniuojamas: „Studentas Gradauskas badavo už Lietuvą KGB kalėjime“.
KGB liepė tuometiniam Kauno politechnikos instituto (nuo 1990 m. – KTU) rektoriui Vladislavui Domarkui mane išmesti. Prorektoriai, dėstytojai dar turėtų tai atsiminti. Tačiau laimingų atsitiktinumų ir sutapimų dėka nebuvau išmestas. Labai padėjo tuometinis ministras Lionginas Šepetys, kurio sekretorės padėjo pasiekti, kad jis paskambintų rektoriui ir paprašytų neišbraukti manęs iš studentų sąrašų.
Pagal tuometinius įstatymus manęs neturėjo imti į armiją, tačiau buvau greitai „supakuotas“ ir išsiųstas perauklėjimui. Metus trukusią tarnybą armijoje baigiau Šiaurės miestelyje grodamas su birbyne kariniame orkestre. Mačiau kaip buvo formuojami daliniai, plečiami pulkai, dalinio vadas tapo Vladimiras Uschopčikas, vėliau vadovavęs 1991-ųjų sausio 13 dieną vykusiems kariniams veiksmams.
Kai grįžau iš armijos, prasidėjo Sausio 13-osios įvykiai. Vėliau buvo pučas, su ramentais budėjau prie Aukščiausiosios tarybos, parlamento rūmų. Šis antrasis kartas buvo labai sunkus, nes viską jau buvau patyręs, žinojau, kas bus. Žmonės tada mane kvailino, sakė: „Kur tu eini? Jau dabar gi nieko nebebus. Nebebus jokių iškilmingų laidotuvių, jeigu tu to eini“.
Nervinė įtampa buvo tokia didelė, kad pradėjau jausti vieną koją, judinti pėdą, nes pradėjo funkcionuoti jos nervai. Tai buvo esminis lūžis sveikstant. Galėjau pradėti sportuoti.
Jei klausiate, ar vėl eičiau, taip – eičiau ir būčiau „karštuose“ taškuose. Neįsivaizduočiau, kaip tai galėtų vykti be manęs.
Iš tos mūsų grupelės vienintelis, kaip nukentėjęs, buvau apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi ir Sausio 13-osios medaliu, niekas jų neprisimena. Mums vadovavęs JAV ,,Žaliųjų berečių” kapitonas Andrius Eiva, prieš keletą metų atsiimdamas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiaus apdovanojimą už nuopelnus Lietuvos krašto apsaugai, mus pasikvietė kartu ateiti į Prezidentūrą. O daugiau ši istorija nelabai kam įdomi.
Kūrė hibridinį automobilį
– Kaip susiklostė jūsų gyvenimas po Sausio 13-osios?
– Vėlesni metai buvo galimybė gydytis, studijuoti, taip pat reikėjo užsidirbti pinigų pragyvenimui, išlaikyti šeimą. Su žmona, augindami dukrą, pabaigėme universitetą ir gavome inžinieriaus diplomus. Tada įstojau magistrantūrą. Ją baigęs, įstojau į doktorantūrą. Visus darbus buvau atlikęs, bet diplomo nesigyniau. Išlaikius doktorantūros egzaminus, man atsirado galimybės ir reikėjo rinktis – darbas ar mokslas.
Doktorantūroje domėjausi hibridiniais automobiliais, buvau teoriškai perdaręs „žiguliuką“ į hibridą, tačiau jaučiausi pakibęs ore, nes negalėjau to išbandyti praktikoje. Man pasidarė nebeįdomu. Atsisukdamas atgal į tą kryžkelę, aš negaliu pasakyti, ar mano poelgis, rinktis verslą ar mokslą, buvo teisingas.
– Kuo užsiimate dabar?
– Nuo transporto srities toli nepabėgau. Dirbu keliose nedidelėse įmonėse. Jos susijusios su pervežimais ir pridėtinės vertės logistika. Juose dirbu viskuo – nuo direktoriaus iki personalo vadovo. Dar viena sritis – transporto sekimas ir degalų suvartojimo apskaita. Tai mane visada domino.