Skirtingai nei girtuokliams, alkoholiniai gėrimai šiai policininko šeimai – prabangos dalykas. Juos supa kitokie dalykai - savo rankomis pasodinti pomidorai, kartu su žmona glaistytos ir nudažytos senelių žemėje statomo namo sienos, pačių apšiltintos grindys, nuosavame darže užsiauginti burokėliai.
Prisigėrę vagia ir smurtauja
Mažeikių pašonėje įsikūręs Tirkšlių miestelis ir jo apylinkės nedaug kuo skiriasi nuo daugelio kaimiškų šalies seniūnijų. Daugelio čia registruojamų nusikaltimų priežastis – kaimo parduotuvėse skolon gaunami alkoholiniai gėrimai. Dalis šių skolininkų – kaimiškose apylinkėse pareigūnams puikiai pažįstami vagys ir smurtautojai.
Šioje seniūnijoje – daugiau kaip keturi tūkstančiai gyventojų. Miesto pašonė šios seniūnijos centrui Tirkšliams turi tiesioginės įtakos. Apie pusė gyventojų darbą randa mieste. Daugelis jų čia gyvena gana uždarą gyvenimą, bendruomenės veikloje nedalyvauja. Jiems namai – jų tvirtovė.
„Pagal nusikalstamos veiklos statistiką vyrauja vagystės ir smurto artimoje aplinkoje atvejai. Tačiau tikrasis šių nusikaltimų kaltininkas – tik alkoholis. Blaivių smurtautojų nerastumėte nė vienoje iš penkiolikos mano apylinkėje iškeltų smurto artimoje aplinkoje bylų“,– sakė inspektorius.
Kartais norisi kasytis
Alkoholizmo šaknys – iš kartos į kartą perduodami šeimyninio gyvenimo standartai. „Nuvažiuojame į tokius namus ir galime atspėti, kas iš tų vaikų bus. Maistui pinigų tokioms šeimoms neužtenka, tačiau tėvai sugeba kiekvieną dieną prisigerti. Aš, tarkim, esu paskaičiavęs, kad jei kiekvieną dieną išgėrinėčiau, man neužtektų pinigų“, – prisipažino P. Šimkus.
„Jiems tai tarsi gyvenimo prasmė. Sulauki pašalpų, tada – šventė“, – antrino pareigūnui žmona.
„Atiduodi skolas, už likusius kai ką nusiperki, o paskui ir vėl – į sąsiuvinuką. Yra tokių parduotuvių, kurios duoda skolon maisto ar alkoholinių gėrimų. Tai nėra gerai. Bet pardavėjos – iš to paties kaimo, jos bijo. Kas nors gali ateiti naktį ir langą išmušti. Nesinori pyktis su girtuokliu. Jau geriau žinoti, kad jis tą skolą atiduos. Tai tęsiasi metų metais“, – sakė P. Šimkus.
Vaikščioti po kai kurių girtuoklių kiemus apylinkės inspektoriui nėra labai malonu. Kartais iš tokių namų išėjus vaidenasi po kūną ropinėjantys gyviai. „Norisi kasytis. Tada supranti, kaip gerai mes gyvename: turime gražius namus, skaniai valgome. Gerai, kad nereikia tokiuose namuose lankytis kasdien. Skaudžiausia matyti mažus vaikus – neseniai pradėjusius vaikščioti. Matyti, kad tas pačias sauskelnes jie nešioja savaitę. Kai paragini pakeisti, tai sako, kad kitų neturi“,– kalbėjo pareigūnas.
Jam yra tekę dalyvauti, taikant kraštutines priemones – paimant iš šeimos išsekusį, išbadėjusį vaiką. Dilemų, kai svarstoma – kas geriau: namai ar globos įstaiga, jam nepasitaikė. Buvo aišku: palikusiam namus vaikui bus tik geriau. „Girta mama žadėjo parnešti maisto, tačiau kaimynė liudijo, kad tai žadama jau seniai, bet padėtis nesikeičia. Maisto nėra ir motina neturi jo iš kur paimti“, – prisiminė policininkas.
„Nuvykus į tokius namus, svarbiausias klausimas – ar mama blaivi. Jei blaivi, yra išeičių. Seniūnija gauna produktų, drabužių. Jei tėvai blaivūs, nebus taip, kad nebūtų ko valgyti. Kitas atvejis – girtaujama, o vaikai badauja. Tad šaukiamės vaiko teisių specialistų pagalbos“, – sakė L. Šimkienė.
Nuo alkoholizmo gelbsti darbdaviai
Socialinė darbuotoja pastebi, kad tokių socialinės rizikos šeimų per pastaruosius keletą metų sumažėjo. Šiuo metu seniūnijoje penkios tokios šeimos, iš jų nuolat kontroliuoti tenka dvi. Kai vaikai sulaukia aštuoniolikos metų, tokia šeima iš socialinės rizikos sąrašų išbraukiama.
Ne visi išgerinėjantys kaimiečiai P. Šimkui nemalonūs. Kai kurie jų – visai mieli žmonės. Jis sutinka ir su tuo, kad nuo alkoholio priklausomi žmonės be svaigalų negali, bet jiems padėti be jų pačių valios, suteikti medicinos pagalbą irgi neįmanoma. Tokių, kurie bandytų įveikti nepriklausomybę – vienetai. Galų gale, gydymasis nuo alkoholizmo irgi kainuoja.
„Jų priemonės – vadinamieji kodavimai. Galima išgirsti: tas ar anas jau „nulaužė kodą“, važiuos koduotis ir vėl – gal šįsyk „kodas“ bus geresnis. Vienus tie psichologiniai žaidimai veikia, kitus – nelabai“, – pasakojo P. Šimkus.
„Koduotis“, beje, nuskyla tik tiems, kurie dar nepragėrė kvalifikacijos ir reikalingi darbdaviams. „Jei darbuotojas sugeba dirbti, kol negeria, jo „kodavimu“ pasirūpina darbdavys. Jis investuoja tokį „koduodamas“, – pasakojo pareigūnas.
Beviltiškam girtuokliui pinigų kaime niekas nešvaisto. Kaimo parduotuvių skolininkai dažniausiai gyvena iš pagrindinių savo pajamų – minimalios 350 litų pašalpos.
„Kurie yra įkliuvę už vagystes kažkodėl linkę į tai ir vėliau“, – pastebi pareigūnas. Ne už visus nusikaltimus galima nubausti. Pasitaiko, kad vagys prisipažįsta, tačiau priduria: neįrodysi. Prisipažinimo neužtenka – jį bet kada galima paneigti. Tad kai kada vagis toks tik pats sau. Kiti šitaip jo vadinti neturi teisės.
Gimė medikų šeimoje
Paulius Šimkus – inteligentiškas policininkas. Kai kuriuos keiksmažodžius ir grubius santykius jam teko pažinti tik per profesinę patirtį. Gimė medikų šeimoje. Tėvai susipažino Kaune studijuodami mediciną. Susituokė, būdami studentais – norėjo kartu gauti paskyrimą. Kaunietės ir žemaičio pirmoji darbovietė – Židikų ambulatorija. Šiame miestelyje augo būsimasis policijos pareigūnas. Nuo vaikystės Tirkšliai jam gerai pažįstami. Lankydavo čia gyvenančius savo senelius.
Kai Pauliui buvo ketveri, o jo mažajam broliukui nebuvo nė vienerių, šeima patyrė skaudų smūgį – žuvo tėvas. Po plačiai šalyje nuskambėjusios 1985-ųjų tragedijos teko laidoti keturis medikus. Avarijos kaltininkas – neblaivus sunkvežimio vairuotojas. Svaigalų vartojimo pasekmės, galima sakyti, paveikė visą būsimo policininko gyvenimą.
Paradoksalu, tačiau ir dabar alkoholis yra pagrindinė nusikalstamos veiklos, kurią tenka tirti P. Šimkui, priežastis.
P. Šimkus prisimena, kad tokį jo apsisprendimą mama iš pradžių vertino gana kritiškai. Galiausiai nutarusi, kad būti policininku – normali profesija. Juolab, kad tęsti tėvų profesinę dinastiją Paulius nerodęs nė mažiausio noro. Medicina jo netraukė.
Nuobodžiauti netenka
Pirmoji P. Šimkaus darbovietė, baigus studijas, buvo Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Penktaisiais metais, kuriantis Europos Sąjungai bei keičiantis vidinių sienų apsaugos politikai, jis pradėjo dirbti patruliu Mažeikių rajono policijos komisariate. Anuomet tai buvo mažiausiai, tik minimaliu atlygiu, apmokamas policininko darbas. Pirmaisiais metais patruliai per mėnesį uždirbdavo vos 800 litų. Čia jis pamažu kilo karjeros laipteliais – tapo vyresniuoju tyrėju, jo darbo užmokestis perkopė per du tūkstančius litų.
Tirkšlių apylinkės inspektoriumi jis dirba penktus metus. Oficialiai jo pareigos nusakomos sudėtinga pakopų kaskada: Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio vyresnysis tyrėjas. Tačiau kai kam jis – tiesiog Tirkšlių seniūnijos šerifas.
Čia dirbti jam nenuobodu. Prevencinis darbas, anot pareigūno, gana kūrybiškas. Galima taikyti įvairias priemones saugiai aplinkai kurti, pasitelkti įvairias organizacijas. Kartu su bendruomene, savanoriais policijos padėjėjais apylinkės inspektorius jau spėjo kai ką nuveikti.
„Turiu įvairių minčių, ką galėčiau dar padaryti ar pakeisti, ypač jaunimo užimtumo srityje, tik nežadėsiu garsiai, nes ne nuo vieno manęs tai priklauso“, – sakė P. Šimkus.
Skambina dėl lemputės
Apylinkės inspektoriaus kasdienybė – skambučiai dieną ir naktį, kartais dėl menkniekių ar išsigalvotų dalykų. Naktį skambina moteris, ji dejuoja, kad girtas sugyventinis išsuko ir išsinešė elektros lemputę. Arba senyvo amžiaus moteris skundžiasi, kad kažkas chemikalais išpurškė jos medžius ar apnuodijo šulinio vandenį.
Panašaus paūmėjimo dienos – per pilnatį ar kada mokamos pašalpos. Jei šie veiksniai sutampa, policijos budėtojų dalis apgulama įvairiausiais skundais. Viena skundų rūšis – giminaičių ar kaimynų ginčai dėl metro ar pusmetrio žemės ruoželio. Jei nusikaltimas nepadarytas, viešoji tvarka nepažeista, tokius žmones tenka nukreipti pas žemėtvarkininkus.
Tirkšlių seniūnijoje nedarbo lygis šiuo metu netgi šiek tiek mažesnis nei visame Mažeikių rajone. Kaimo tuštėjimo metai eina į pabaigą. Kai kurie išvykėliai jau grįžta iš užsienių, nors ir nežinia, ar ilgam.
Didžiausi darbdaviai seniūnijoje – medienos gaminių įmonė, lentpjūvės, keletas stambių ūkininkų, autoservisai, statybos įmonės.
Pats sodino pomidorus
Geriausiam šalies apylinkės inspektoriui išaiškinti organizuotame konkurse fizinė rungtis buvo tik viena. Labiausia, anot pareigūno, buvo tikrinama, kaip veikia galva: kaip apylinkės inspektoriai sugeba būti pastabūs, greitai reaguoti į aplinkybes, priimti tinkamą sprendimą, neišprovokuoti konflikto. „Labai reikalingas psichologinis pasirengimas. Žodis dažniausiai kur kas veiksmingesnis už antrankius“.
Gebėjimą valdyti liežuvį buvo tikrinama netipinėje konkurso rungtyje – pareigūnai skaitė Kristijono Donelaičio „Metų“ ištraukas. P. Šimkui teko „Metų“ vieta, kurioje aiškėja, kad vagių ir „razbaininkų“ būta ir prieš tris šimtus metų.
Neužmiršta vyresnysis tyrėjas ir savo fizinės formos. Komisariate sudarytos galimybės pasportuoti du kartus per savaitę. Vietoje treniruotės P. Šimkus kartais renkasi dviratį – juo apvažiuoja dalį savo teritorijos. Per dieną įveikia kartais ir dešimtį kilometrų. Būna, kad porą ar trejetą kilometrų važiuoja kartu su sūnumi. Kai laiko daugiau, nuvažiuojamas ilgesnis kelias.
Geriausios treniruotės pastaruoju metu – namo statybos. Į naująjį dar nebaigtą būstą šeima įsikėlė prieš Naujuosius metus. „Patys kažin ar būtume ryžęsi pradėti statybas. Dėdė pastūmėjo, ir už tai esame jam labai dėkingi“, – pasakojo pareigūnas.
Sutuoktiniai neskirsto darbų į vyriškus ir moteriškus. Bet kur gali pavaduoti vienas kitą. Abu glaistė katilinės sienas, tinkavo. Abu išklojo grindų šiltinamąją medžiagą. Komisariato kolegės dovanotus pomidorus teko sodinti vyrui – tuo metu žmoną buvo užpuolęs plaučių uždegimas.
Pauliaus ir Linos Šimkų šeimoje auga septynerių metų Kristupas ir trejus metus einanti Elzė.
Didžiausios šios šeimos pramogos – teatras ar kinas bent sykį per mėnesį. Repertuarą dažniausiai diktuoja vaikai.