„Niekada pats nebūčiau sugalvojęs tokiu oru eiti ir gulėti miške“, – tik šypteli devyniolikmetis Edvinas, paklaustas, kokia ta tarnyba Lietuvos kariuomenėje.
Savo ruožtu DELFI žurnalistus prie įvažiavimo į Pabradėje esantį Generolo Silvestro Žukausko poligoną pasitikęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotojo pėstininkų bataliono karininkas kpt. Mantas Jukonis pridūrė: „Tai kaip mokykla ar universitetas, tik mokome skirtingų dalykų“.
DELFI žurnalistai buvo pakviesti apsilankyti minėtame poligone ir pamatyti, kaip iš tikrųjų gyvena kariai, šiuo metu tarnaujantys Lietuvos kariuomenėje
Patekti į teritoriją galima lengvai
Nustebino, kad patekti į vietą, kurioje treniruojasi šauktiniai, – nesudėtinga. Vos įsukus į poligono teritoriją tolumoje matyti palapinės, keli vienodo tipo pastatai, girdėti šūvių garsai.
Dešimtvietėse palapinėse kariai miega po 7, jose stovi po du dujinius šildytuvus, po sulankstomomis lovomis – tvarkingai sudėti asmeniniai daiktai.
Tiesa, daugiausia laiko pratybų metu kariai praleidžia ne palapinėse, o lauke. Pabradėje jie dažniausiai praktikuojasi šaudyti, organizuoti karines pajėgas (taktikos), orientuotis ir išgyventi miške.
Vienintelės pramogos – valgykla ir prausykla
Dar visai neseniai DELFI rašė apie Norvegijos kalėjimus. Atskiros kameros su televizoriais, kalbų kursai, baseinas, biblioteka, sauna. O Pabradėje vienintelės pasilinksminimo erdvės – valgykla ir kiek sovietmečiu dvelkianti prausykla.
Bet skųstis dėl tokių sąlygų šauktiniai nelinkę. Priešingai – tarnavimą kariuomenėje daugelis mini kaip smagiausią gyvenimo nuotykį.
Į kariuomenę – iš mokyklos suolo
„Smagiausia yra nugalėti patį save. Būdavo situacijų, kai atrodydavo, kad nuleisi rankas, bet vis stengiesi iš paskutinių jėgų, nes nori nenuvilti savo komandos draugų, nori pasiekti paskutinį tašką, galutinį tikslą. Išmokau tiesiog niekada nenuleisti rankų“, – kalbėdamas su DELFI sakė jau minėtas šauktinis Edvinas.
Lietuvos kariuomenėje tarnauti jis pradėjo vos baigęs mokyklą. Pamatęs savo pavardę šauktinių sąrašuose išsilaikė brandos egzaminus ir pasisiūlė savanoriu.
„Nuo mažens svajojau būti kariu, todėl nenustebau ir neišsigandau. Žodis „karys“ man visada asocijavosi su vyriškumu. Žinote, yra stereotipas, kad tikrais vyrais vyrai tampa tik po kariuomenės“, – šyptelėjo vaikinas.
Paklaustas, ar tokiam jo sprendimui neprieštaravo tėvai, Edvinas sakė, kad jie jam tiesiog pasakė, kad yra pakankamai subrendęs pats priimti sprendimus ir suteikė laisvę rinktis. Tiesa, šiuo metu tai jam sukelia net tam tikrų sunkumų.
„Turiu daug planų. Nežinau, ką daryti. Norėčiau pasilikti tarnauti toliau, bet kartu tarsi norėtųsi ir aukštąjį išsilavinimą gauti. Negaliu apsispręsti“, – pripažino jis paklaustas, ką planuoja veikti baigęs tarnybą.
Sugalvojo naują tradiciją
Anot Edvino, smagiausia kariuomenėje jam tai, kad jau pavyko susirasti gerų draugų, su kuriais vaikinas bendrauja ir poilsio nuo tarnybos dienomis.
Šauktinis prasitarė – užsimezgė ir įvairių, ritualų, tradicijų, kurių laikosi kone visi kuopos nariai. Pavyzdžiui, netradiciškai pamini gimtadienius.
„Savo batalione Tauragėje per vakarinį patikrinimą visi draugiškai nueiname ant blaco (į aikštelę, kurioje vyksta rikiuotė – DELFI) ir, jei tądien yra vieno iš kolegų gimtadienis, jį visi draugiškai pamėtome į orą tiek kartų, kiek metų jam sukako“, – su karių tradicijomis supažindino jis.
Atsispaudimus pumpuoti tenka ir už kalbas
Savo ruožtu šauktinių kariuomenės savanoris Jonas pripažino, kad kariai laikosi ir tam tikrų ritualų. Pavyzdžiui, prieš užmigdami raišioja mazgus.
Mitais apaugę ir garsieji atsispaudimai. „Dažniausiai kvota – 50“, – prasitaria jis paklaustas, ar griežtai už nusižengimus kariai baudžiami.
Tačiau piktintis tuo jis tikrai nėra linkęs. Priešingai. Džiugiai priduria, kad „labai geras sportas išeina“.
Anot Jono, dažniausiai atsispaudimais jie baudžiami, kai pernelyg atsipalaiduoja ir, pavyzdžiui, ima tarpusavyje kalbėti rikiuotės metu.
Planuoja pasilikti kariuomenėje
Fizikos studijas pernai baigęs vaikinas į kariuomenę pasakojo apsisprendęs eiti, nes norėjo išbandyti „kažką aktyviau“.
„Baigiau studijas, dar prieš atiduoduodamas bakalauro darbą pasisiūliau tapti savanoriu. Studijų metu dar dirbau darbą, susijusį su specialybe, bet nusprendžiau iš jo išeiti. Tikrai nesigailiu. Jei atvirai, planuoju kariuomenėje ir pasilikti“, – sakė jis.
Panašu, kad kol kas kariuomenėje vaikinui sekasi puikiai. Įveikęs nelengvą atranką jis tapo žvalgų būrio nariu.
„Negaliu kalbėti už visus šauktinius, bet žvalgai – labai motyvuoti. Man pačiam asmeniškai smagiausia išmokti naujų dalykų, o tai vyksta kone kasdien. Pavyzdžiui, anksčiau visuomet judėdavome po vieną ir tuomet šaudydavome, šiandien mokėmės judėti būreliais. Dar labai įdomu, kai einame į miškus“, – įspūdžiais dalijosi jis.
Papasakojo apie taburetės fenomeną
Paklausus Jono apie gandus, kad kartais tarnybos metu tiesiog nėra ką veikti ir tenka tiesiog sėdėti ant taburetės – pratybos nevyksta, o užsiimti kokia pašaline veikla kariams neleidžia, vaikinas pripažino, kad kartais dienotvarkė nebūna pernelyg įtempta.
„Būna laisvesnių dienų, būna ir labai įtemptų. Matosi, kad vadai bando palaviruoti. Aišku, kad tuomet, kai yra laisvas nuo pratybų laikas, sėdime ant taburečių, bet kodėl tai blogai?
Juk ir civiliai daug sėdi. Darbe, mokykloje, universitete. Be to, mokomės ne tik praktikos, bet ir teorijos, todėl galima pasimokyti, paskaityti kokią knygą, kavos atsigerti, pasportuoti nueiti. Tik turi atsiklausti vadų ir įspėti budinčius. Tikrai nėra taip, kad neleidžia nieko daryti“, – aiškino jis.
Tarnauti grįžo iš užsienio
Kad kariams nereikia tuščiai gulinėti, pritarė ir dvidešimt ketverių Eimantas. Jis pripažino – kariuomenė išmokė drausmės, tvarkos ir disciplinos.
„Išmokau labai daug: išgyvenimo įgūdžių, judėjimo, komandinio darbo, susidirbimo su žmonėmis“, – dar patikslino vaikinas.
Pasak Eimanto, mitai visos kalbos, kad šauktiniai yra žeminami, engiami ar priversti gyventi baisomis sąlygomis.
„Tų pletkų yra visokių, bet geriausia ateiti pačiam ir pamatyti, kaip viskas iš tiesų yra. Kad ten tave vaikys, lieps atsispaudimų daug daryti, bausmės visokios – to tikrai nėra. Viskas – proto ribose. Dirbi, sportuoji. Nėra jokių nesantaikų, pažeminimų ar dar kažko. Vadai – griežti, disciplinuoti, bet tikrai nėra per daug pikti. Jei yra kokia problema, gali drąsiai apie tai papasakoti, viskas yra išsprendžiama“, – sakė studijas užsienyje baigęs jaunuolis.
Atsiliepė į tėvynės šauksmą
Svetur jis mokėsi 3D modeliavimo ir animacijos, tačiau galiausiai nusprendė sugrįžti į Lietuvą, o tuomet susigundė tapti ir šauktiniu.
„Tėvynė reikalavo savanorių, todėl nusprendžiau ateiti, pabandyti, o dabar mąstau ir likti profesionalioje karo tarnyboje“, – sakė Eimantas.
Jis pasako, kad keturi tarnybos mėnesiai prabėgo labai greitai – kariai buvo mokomi bazinių dalykų, šiuo metu tobulina profesines žinias skyriuose, o po to treniruosis būriuose.
„Paskui bus keliami didesni reikalavimai, griežčiau viskas. Bet, kadangi palaipsniui, žingsnelis po žingsnelio judam, manau, tikrai pasieksim puikius rezultatus“, – lūkesčiais dalijosi jis.
Tarnauti nenorėjo, bet dėl šio sprendimo nepasigailėjo
Savo ruožtu šauktinis Ernestas tarnauti atėjo ne savo noru: gavo šaukimą ir nebebuvo, kur dėtis.
„Civiliame gyvenime esu vairuotojas, vairuoju vilkiką. Pagalvojau, atitarnausiu ir tiek, kad nereikėtų vėliau, vasarą paatostogausiu ir grįšiu į darbą. Kai pamačiau, kad esu įtrauktas į šauktinių sąrašą, su draugais pradėjome juokauti, kad nesiseka loterijose, tai bent čia laimėjau“, – pirmąsias emocijas sužinojus apie gyvenimo pokyčius prisiminė jis.
Ernesto teigimu, pirmieji keturi tarnybos mėnesiai prabėgo labai greitai, o vos už poros savaičių, kai tarnyba įpusės, laiką jis pradės skaičiuoti atgal.
„Labiausiai man patinka gera kompanija. Džiaugiuosi, kad pavyko susirasti draugų“, – atviravo jis.
Džiaugiasi atėjusiais tarnauti šauktiniais
Savo ruožtu daugiau nei 50 šauktinių kuopai vadovaujantis M. Jukonis pripažino galintis tik pasvajoti, kad tokie motyvuoti būtų ir šiemet tarnauti ateisiantys šauktiniai.
„Mano kuopoje tarnauja kariai nuo 19 iki 29 metų. Visi vadovaujamos kuopos šauktiniai yra motyvuoti, visi trokšta įgyti kuo daugiau žinių, nori dalyvauti pratybose, nevengia jų. Labai džiugu matyti juos tokius“, – pripažino jis.
M. Jukonio įsitikinimu, kiekvienas Lietuvos pilietis turėtų išmokti ginti savo valstybę, naudotis ginklu, kariavimo pradmenų.
„Taip pat tai yra puiki galimybė išmokti bendraut su skirtingomis asmenybėmis, patirti gerų įspūdžių, adrenalino, pamatyti kažką daugiau ir parsivežti puikios gyvenimiškos patirties“, – mano kapitonas, atsakingas už kovinį karių rengimą, skyrių ir būrių koordinaciją, kario rengimo tęstinumo užtikrinimą.
Ko jau išmoko?
Paprašytas papasakoti apie tai, ko kariai per 4 mėnesius jau išmoko, jis sakė galintis pasidžiaugti, kad visi jie jau turi bazinius kario pradmenis.
„Atvykę į kariuomenę šauktiniai turi išklausyti bazinį kursą, kuris trunka maždaug 2,5 mėnesius (rikiuotės elementai, statutai, kaip turi elgtis, kokia tvarka turi būti, kaip elgtis su ginklu), tuomet vyksta specialisto rengimas, o po to jie paskirstomi pagal pareigas. Pavyzdžiui, žvalgas, ryšininkas, kulkosvaidininkas, granatsvaidininkais. Tuomet jie treniruojami atskirai, o vėliau mokomi veikti kariniais padaliniais“, – kaip organizuojamas šauktinių rengimas, pasakojo M. Jukonis.
Pasak kapitono, daugiau tarp šauktinių buvo tų, kurie norėjo tapti žvalgais. Ši tarnyba neretai laikoma kone elitine – vyksta griežtos atrankos, tarnauti čia atrenkami tik geriausi.
„Tik atėjęs tarnauti šauktinis iš karto paskiriamas į kuopą ir jam suteikiamos tam tikros pareigos. Aišku, kadangi karių nepažįstame, tai daroma atsitiktiniu būdu. Bazinių kursų metu matome, kas kuriam kariui geriau sekasi, tuomet pagal fizines ir charakterio savybes vadai juos suskirsto į pareigas, žinoma, atsižvelgdami ir į karių pageidavimus“, – sakė jis.
Papasakojo apie ginklus ir uniformą
M. Jukonis pasakojo, kad šauktiniai naudojasi ginklais, kurie Lietuvą pasiekė prieš kelerius metus.
„Naudojame „Hetler koch G36“ automatinius šautuvus, vidutinius kulkosvaidžius „FN MAG“, prieštankinius granatsvaidžius „Carl Gustav“, taikliojo šaulio ginklus „FNSCAR-H PR“. Ginklų tikrai netrūksta. Visi kariai jais aprūpinti pilnai“, – užtikrino jis.
Prieš kurį laiką DELFI rašė apie karį, kuris pasipiktino gyvenimo Pabradėje sąlygomis – šauktiniai buvo priversti miegoti lauke spaudžiant speigui – -19 laipsnių temperatūrai.
Savo ruožtu M. Jukonis sakė, kad net prie tokios temperatūros įlindus į pūkinį kariams išduotą dvigubą miegmaišį šalta nėra. Maža to, kariams išduodamos ir šiltos kelnės, sriukės, dalis šių drabužių – ir neperšlampa.
„Prieš pratybas kariui pasakoma, koks bus oras, kiek laiko reikės būti lauke, jis turėtų būti tiek sumanus, kad pats suprastų, kaip reikia rengtis. Iš pradžių jam gal reikės atlikti žygį – reikia apsirengti lengvai, kad karšta nebūtų, paskui gal reikės gulėti pozicijoje, kai šalta, šlapia, jis gal gali kažką papildomai apsirengti, pasitiesti. Prieš atliekant kitą manevrą kariai yra įspėjami, tad yra laiko ne tik persirengti, bet ir pasiimti maisto, vandens.
Manau, kad žiemą geriau pasinešti sunkesnę kuprinę, pasiimti daugiau daiktų nei kentėti šaltį. Vasarą, aišku, galima pasilengvinti krūvį šilumos sąskaita – jei ir lyja, sušlapsi, bet nebus šalta, tačiau šaltuoju metų laiku kariai turi pagalvoti apie savo saugumą“, – patarė jis.
Pasak M. Jukonio, nors kartais kariai ir turi gyventi prastesnėmis sąlygomis, dėl to tikrai nereikėtų per daug skųstis.
„Tie patiriami įspūdžiai ir žinios, manau, tikrai yra daug vertingiau už laikiną malonumą“, – aiškino jis.