Saugumo jausmas išblėso?

 (165)
Ar galite jaustis ramūs, kai įsijungę televizorių girdite apie pedofilus, nebaudžiamumą, žmogžudystes, vagystes ir plėšimus? Ne? Beje, taip jaučiasi daugelis. Apie tai, kur dingo visuomenės saugumo jausmas, o gal jo niekada nė nebuvo, kalbamės su doc. dr. Romualdu Drakšu, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės katedros dėstytoju.
© DELFI (J.Markevičiaus nuotr.)

– Ar kada nors savo šalyje jautėmės saugūs?

– Teisingą, darnią pilietinę visuomenę ir teisinę valstybę, be kitų požymių, suponuoja kiekvieno žmogaus ir visos visuomenės saugumo jausmas. Tiesa, poreikis būti saugiam yra pripažįstamas kaip vienas reikšmingiausių socialinės šiuolaikinio žmogaus būsenos elementų. Vis dėlto turiu pripažinti, kad, nepaisant visų nepriklausomybės laikotarpiu atliktų pokyčių baudžiamuosiuose įstatymuose ir teisėsaugos institucijų veikloje, suteikti žmogui saugumo jausmo mūsų visuomenėje taip ir nepavyko. Taigi atsakymas į klausimą greičiausiai yra „ne“.

– Kalta mūsų kriminogeninė padėtis?

– Manoma, kad ne tik ji. Tiesa ta, kad nusikalstamumo problema egzistuoja daugelyje pasaulio valstybių, tačiau ji itin aktuali šalims, gyvenančioms kaitos ir kardinalių reformų laikotarpiu. Statistikos duomenys ir jų kriminologinis vertinimas rodo, kad nusikalstamumo pokytis Lietuvoje pastaraisiais metais mažai skiriasi nuo kitų Rytų Europos valstybių, neseniai prisijungusių prie Europos Sąjungos. Kartu paminėtina, kad Lietuvos geografinė padėtis, jos nuolatiniai ekonominiai ir kultūriniai ryšiai su Vakarų valstybėmis iš dalies lemia tai, kad mūsų ir kitose Europos šalyse panašėja nusikalstamumo struktūra. Tačiau galiu patikinti, kad statistikos duomenys nėra vienintelis ir pakankamas indikatorius apibūdinant nusikalstamumo lygį šalyje.

– Ką turite galvoje?

– Teisėsaugos institucijų žinion patenka tik dalis padarytų nusikaltimų. Daugelio nusikaltimų (vagysčių, plėšimų, lytinių nusikaltimų, kyšininkavimo, kontrabandos, pelnymosi iš kito asmens prostitucijos ir pan.) statistika priklauso nuo gyventojų pranešimo apie juos ir nuo nusikalstamumo kontrolės intensyvumo. Pastaraisiais metais atliekamos sociologinės apklausos rodo, kad Lietuvos gyventojai nepasitiki teisėsauga. Vadinasi, galima teigti, kad visuomenė dėl dalies nusikaltimų nesikreipia į teisėsaugos institucijas. O latentiniai, t. y. nepastebėti, nusikaltimai daro ypač didelį poveikį žmonių saugumo jausmui visuomenėje. Kriminologai vienareikšmiškai pripažįsta, kad dauguma padaromų nusikaltimų yra latentiniai (oficialiai neregistruojami).

Štai jums pavyzdys. Oficialūs registruotojo nusikalstamumo statistikos duomenys rodo, kad 2007 metais nuo nusikalstamų veikų Lietuvoje nukentėjo tik 1,3 proc. gyventojų. Būtų galima daryti išvadą, kad Lietuvoje, kitaip nei kitose valstybėse, didelių nusikalstamumo problemų apskritai neturėtų būti. Tačiau atliktos gyventojų apklausos atskleidė, kad nuo nusikalstamų veikų Lietuvoje 2007 metais nukentėjo net 60 proc. gyventojų, t. y. 46 kartus daugiau, negu rodo oficialioji statistika.

– Kas lemia tokį skirtumą?

– Kad tai suvoktume, reikėtų išsiaiškinti latentiškumo prigimtį. Pirma, jis gali būti natūralus. Taip būna tuomet, kai oficialiojoje statistikoje neatsispindi Saugumo departamento, Mokesčių inspekcijos, muitinių ir kitų institucijų vedama nusikalstamų veikų apskaita. Nusikaltimo auka nesikreipia į teisėsaugos institucijas dėl padaryto nusikaltimo todėl, kad nežino apie padarytą nusikaltimą (pavyzdžiui, vagystė iš parduotuvės, nusikaltimo auka – mažametis vaikas ir pan.), savo noru dalyvauja nusikaltime ir stengiasi jį nuslėpti (pavyzdžiui, neteisėto aborto atvejis, nusikaltimas, susijęs su narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimu, disponavimu pornografinio turinio dalykais ir pan.), nenori matyti nusikalstamą veiką padariusio asmens teisiamųjų suole, nes pastarasis yra vaikas, giminaitis, draugas, darbuotojas, darbdavys ir pan. Mačiusieji nusikaltimą asmenys apie tai nepraneša iš baimės arba nenori „veltui gaišti laiko“.
Taip pat latentiškumas gali būti dirbtinis. Taip būna tuomet, kai vaikydamiesi palankių rodiklių teisėsaugos institucijų darbuotojai pradeda reguliuoti statistiką. Tai sukelia didžiausių problemų.

Romualdas Drakšas
Romualdas Drakšas

– Kaip tai daroma?

– Pirma, tai gali būti sąmoningas padarytų nusikaltimų neįregistravimas. Teisėsaugos institucijų darbuotojai (visų pirma – policijos pareigūnai), siekdami iškreipti tikrus nusikalstamumo augimo faktus ar tiesiog norėdami sumažinti sau faktinį darbo krūvį, pasinaudoja vadinamuoju „filtro efektu“. Poveikis statistiniams rodikliams dažnai pastebimas jau pirminėje nusikaltimų registracijos stadijoje: policijos pareigūnai dėl įvairių, neretai visiškai banalių, priežasčių (pavyzdžiui, dėl tingėjimo), išvykę į nusikaltimo vietą, netiria visų faktinių aplinkybių ir tiesiog praneša, kad nusikalstamos veikos nebuvo (neva buvo melagingas pranešimas), nors iš tiesų nusikaltimas įvyko; dažnai nusikaltimai nustatyta tvarka tiesiog neregistruojami ar registruojamas tik vienas iš kelių padarytų nusikaltimų; pametami nukentėjusiųjų pareiškimai ir pan.

Antra, padarytas nusikaltimas įregistruojamas kaip administracinis nusižengimas ir perduodamas tirti kitoms institucijoms.

Gali būti ir taip, kad siekiant parodyti neva aktyvų darbą neišaiškinti faktai inkriminuojami asmenims, padariusiems panašius nusikaltimus.

– Ar gali pasitaikyti klaidų, padarytų netyčia?

– Taip, gali. Kai kurie mokslininkai tai vadina ribiniu nusikalstamų veikų latentiškumu. Jam priskiriami tie atvejai, kai nusikalstamos veikos teisėsaugos institucijoms yra žinomos, tačiau dėl klaidos, padarytos vertinant šią veiką (veika registruojama kaip neatsargi, nors iš tiesų buvo tyčinė, nužudymas vertinamas kaip savižudybė ir kt.), buvo neregistruotos.

– Visa tai gerokai iškreipia oficialiąją statistiką?

– Taip. Be to, tokioje terpėje formuojasi žmonių įsitikinimai, nuostatos, įpročiai, kurie pateisina arba iš dalies skatina nusikalstamą elgesį. Antai nuteistieji dažnai būna įsitikinę, jog yra tokių būdų padaryti nusikaltimą, kad jis nebūtų išaiškintas, jog visi žmonės elgiasi nesąžiningai, todėl ir jie gali taip elgtis. Dažnai stengiamasi pateisinti savo elgesį tokiais motyvais: auka yra nepadorus žmogus, todėl jis nusipelnė mirties ar sunkios ligos, turto netekties; žmonės, kurie smerkia nusikaltėlius, patys yra kyšininkai, sukčiai, todėl jie neturi moralinės teisės juos smerkti ir pan. Visuomenės saugumas, žinoma, tokiomis sąlygomis tampa daug mažesnis, nes prarandamas pasitikėjimas teisėsauga, o valstybės institucijų taikomos nusikaltimų prevencijos ir kontrolės priemonės neduoda norimo poveikio.

– Be to, iškrypsta ir pačios visuomenės požiūris: vieni nusikaltėliai smerkiami, kiti – ginami kaip didvyriai. Ar tai reiškia, kad skirtingi nusikaltimai nevienodai veikia visuomenę?

– Be abejo, skirtingų rūšių nusikaltimai skirtingai veikia žmonių sąmonę. Didžiausią baimę gyventojams kelia kriminaliniai nusikaltimai ir nusižengimai, padaromi gatvėse. Jie ne tik demonstruoja atvirą nusikaltėlių iššūkį valstybei ir visuomenei, bet ir labiausiai išryškina nusikaltimo aukų pažeidžiamumą bei nesaugumą. Būtent šios aplinkybės lemia žmonių baimę. Baimė pasirodyti gatvėse dienos, o ypač nakties, metu yra pagrindinis šalių ar miestų, kuriuose klesti nusikalstamumas, požymis.

– To mūsų šalyje pakanka, tiesa?

– Situacija Lietuvos miestų gatvėse iš tikrųjų yra sudėtinga. Oficialiosios statistikos duomenys rodo, kad gatvėse, aikštėse, parkuose ir skveruose padaroma daugiau kaip ketvirtadalis visų nusikaltimų. Dauguma jų lieka neišaiškinta. Aš tai siečiau su dideliais policijos darbo sunkumais (ryšių priemonių netobulumu, autotransporto trūkumu), kitų teisėsaugos institucijų darbo trikdžiais (liudininkų, mačiusių nusikaltimą, nebuvimu, šaunamųjų ginklų prieinamumu) ir, žinoma, sudėtinga šalies ekonomine padėtimi (nėra galimybių tinkamai apšviesti gatves ir aikštes).

– Žmonės nepasitiki teisėsauga...

– Mūsų šalyje tikrai taip yra. Pavyzdžiui, statistinė tikimybė nukentėti nuo nusikaltimo Vokietijoje yra gana didelė, tačiau Vokietija laikoma viena saugiausių valstybių visoje Europoje. Aukštas statistinio nusikalstamumo lygis šalyje nebūtinai reiškia nekontroliuojamą padėtį, veikiau priešingai – nusikalstamumo kontrolės intensyvumą ir gyventojų pasitikėjimą teisėsauga bei pasirengimą bendradarbiauti.

– Kuo teisėsaugos srityje labiausiai nepasitiki lietuviai?

– Dažniausiai Lietuvos visuomenė nepasitiki policijos darbu. Paprastai vadovaujamasi nuostata, kad pareigūnai yra nekompetentingi, aplaidžiai ir neatsakingai dirba savo darbą. Tiesa, Lietuvos gyventojai nepasitiki ir prokuratūra bei teismais. Visuomenės nepasitikėjimas prokuratūra sustiprėjo dėl Vytauto Pociūno žūties aplinkybių tyrimo, prokurorų padarytų nusikalstamų veikų (Šiaulių, Panevėžio, Mažeikių prokurorų baudžiamųjų bylų nagrinėjimas), viešo tarpusavio santykių aiškinimosi, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto tyrimo išvadų dėl vadinamosios pedofilijos bylos nagrinėjimo ir pan. Visuomenės nuomone, prokuratūra nesiima jokių veiksmingų priemonių apsaugoti žmones nuo smurto dėl panašių priežasčių kaip ir policija.

– Manoma, kad viską galima sutvarkyti pinigais?

– Žinoma, korupcijos galimybė baugina daugelį. Kita vertus, kaltas ir teismuose pernelyg išsikerojęs formalizmas. Dažnai turėdami didelį darbo krūvį teisėjai labai formaliai ir gana atmestinai nagrinėja baudžiamąsias bylas, pamiršdami, kad kiekvienoje byloje sprendžiami žmonių likimai. Šis atmestinas ir kartais paniekinamas požiūris į dalyvaujančius bylose asmenis bei neretai vilkinami ir abejonių keliantys teisėjų sprendimai verčia gyventojus nepasitikėti teismais. Pasitikėjimas teismais mažėja, kai žmonės netiki, kad teisėjai prireikus apgins jų pažeistas teises ar teisėtus interesus, kai nebetikima, kad teisėjas įsigilins į kiekvienos jam pakliuvusios bylos esmę, o ne stengsis kuo greičiau atsikratyti bylos. Kitaip tariant, pasitikėjimo stygius atsiranda tada, kai nebetikima, kad teisėjai – tikri profesionalai. O taip vadinami tie, kurie ne tik yra tikri savo amato meistrai, bet ir nuoširdžiai bei sąžiningai atlieka savo darbą.

– Mums trūksta tik profesionalumo? O kaip dėl finansavimo?

– Jo trūksta ir trūks. Šiandien valstybė negali užtikrinti materialinės bazės, būtinos teisėsaugos institucijų veiklai plėtoti. Kai atlyginimai nedideli, pirmiausia policijai ir kvotos bei tardymo institucijoms vis sunkiau rasti išsilavinusių, turinčių gerą profesinį pasirengimą asmenų. Nusikaltimams tirti trūksta kriminalistų, o jų dalyvavimas tiriant sudėtingas nužudymų ir kitų sunkių nusikaltimų bylas yra būtinas. Nesant šios srities specialistų, tyrimas dažnai atliekamas neprofesionaliai – daiktiniai įrodymai iš nusikaltimo padarymo vietos arba visiškai nepaimami, arba tai daroma neatsižvelgiant į svarbiausias jų paėmimo taisykles, neprofesionaliai apžiūrima nusikaltimo padarymo vieta ir pan. Visa tai lemia neaukštą sudėtingų nusikaltimų išaiškinimo lygį.
Akivaizdu, kad nepakankamai profesionalūs policijos ir prokuratūros atstovai negalėjo ir negali pelnyti visuomenės pasitikėjimo. Be to, akivaizdu ir tai, kad dėl nedidelio atlyginimo, priešiško gyventojų požiūrio nemažai dirbančių teisėsaugos institucijose žmonių ne itin brangina savo darbo vietas.

– Kol neatgaivinsime ekonomikos, apie saugumo jausmą galime pamiršti?

– Žinote, visuomenėje dažnai iškyla prieštaravimas tarp vyraujančių vertybių ir žmogaus turimų išteklių, didėjantis nedarbas skatina daugiau žmonių griebtis neteisėtos veiklos. Nepaisant visų teisinių deklaracijų, viešpataujantis nelygiateisiškumas neretai menkiau materialiai aprūpintą asmenį nubloškia į žemiausią socialinį sluoksnį. Bandydamas išgyventi žmogus daro nusikaltimą.

– Apie nusikaltimus nuolat kalba žiniasklaida. Ar tai taip pat gali skatinti nusikalstamumą, ugdyti visuomenės baimę?

– Žinoma, žiniasklaidoje paskelbti žiaurių nužudymų faktai, sensacingai pateikta sunkių nusikaltimų apžvalga sukelia visuomenėje didžiulę baimę ir nesaugumo jausmą. Visuomenės informavimo priemonės, aprašydamos tik pavienius žiauriausius atvejus, aktualina ir dramatizuoja visuomenėje slypintį nusikaltimų baimės jausmą bei sustiprina ne tik pavienio žmogaus, bet ir visos visuomenės nerimą. Nusikalstamumo bangos, kurių iš tikrųjų galbūt ir nėra, dirbtinai išpučiamos ir pateikiamos kaip socialinė problema. Kartu tai tampa tam tikra būsimųjų nusikaltėlių mokykla.

– Iš mūsų pokalbio aišku, kad lietuviai nesijaučia saugūs savo šalyje ir vargu ar pasijus artimiausiu metu. Ką reikėtų daryti, kad taip nebūtų?

– Turime pripažinti, kad šalies gyventojų saugumas nėra pakankamai užtikrintas, o nusikalstamumas ir toliau išlieka viena didžiausių šalies problemų.

Dažnai girdime, kad žmonės prašo grąžinti mirties bausmę, sugriežtinti kitas bausmes, bet tai nėra išeitis. Užsienio šalių patirtis rodo, kad psichologinio saugumo aplinka gali būti iš dalies sukuriama per teisę. Teisė gali suteikti žmonėms tokias gėrybes kaip asmens saugumas bendraujant su kitais žmonėmis, esamų visuomeninių santykių stabilumas, teisių garantijos, teisingumas sprendžiant konfliktines situacijas.
Šiam tikslui pasiekti bausmių griežtinimas nėra stebuklinga priemonė, kuri išsprendžia visas problemas. Svarbią reikšmę turi veiksmingai įgyvendinama įvairių prevencinių ir kontrolės priemonių sistema, kurioje ypatinga vieta skiriama nusikaltimų užkardymui.

Tačiau užkardyti visų nusikaltimų neįmanoma, štai todėl asmuo, padaręs nusikaltimą, turi būti surastas ir atitinkamai nubaustas. Laiku paskirta teisinga – nebūtinai itin griežta – bausmė tam tikromis aplinkybėmis taip pat turi prevencinės reikšmės.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Lietuvoje

URM neturi duomenų, kad per žemės drebėjimą Graikijos salose ir Turkijoje būtų nukentėję lietuviai

Užsienio reikalų ministerija (URM) neturi duomenų, kad dėl žemės drebėjimo šalia Graikijos Dodekaneso salų ir pietvakarių Turkijoje būtų nukentėję Lietuvos piliečiai.

Prieš savaitgalį Palangoje – neįprastas šią vasarą sujudimas (30)

Oro temperatūrai perkopus magiškąją 20 laipsnių šilumos žymą poilsiautojai plūstelėjo prie jūros.

Valstybės vadovai pasveikino Belgiją nacionalinės šventės proga (7)

Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis savo ir visų Lietuvos žmonių vardu pasveikino Belgiją nacionalinės šventės proga.

J. Razma teismui apskundė Druskininkų savivaldybės tarybą (17)

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Jurgis Razma kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą dėl neseniai pakeisto Druskininkų savivaldybės tarybos veiklos reglamento teisėtumo.

Lietuvos ir Lenkijos kariai drauge minės Žalgirio mūšio metines (40)

Penktadienį Vilniaus rajone, Nemenčinėje, Lietuvos ir Lenkijos kariai minės pergalės Žalgirio mūšyje metines.