Mokslininkes taip pat nemaloniai stebina buvusio saugumo vado Gedimino Grinos pareiškimas, kuriame jis tautinių mažumų mokyklas išvadino „švietimo getais“ bei pasiūlė iš viso uždaryti. Tuo metu 1990 m. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis šį klausimą sprendė kur kas sėkmingiau ir įžvalgiau.
Kuria įtampas
„Vieši politikų, kitų asmenų pasisakymai žiniasklaidoje labai dažnai siekia apibendrinti, atskirti – mes-jie, savas-svetimas. Mūsų atlikti tyrimai rodo, kad šios skirtys dažnai yra dirbtinės, ribos tarp visuomenės grupių yra kintančios, dažnai išsiliejusios“, – sako Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotoja dr. Kristina Šliavaitė.
Jos nuomone, vieši apibendrinantys pasisakymai, tarkime, apie Visaginą, kuriame gyvena tautinės mažumos, tiek apie tautinių mažumų mokyklas kuria nereikalingas įtampas visuomenėje.
K. Šliavaitė kartu su kolegomis 2012-2014 m. Pietryčių Lietuvoje vykdė sociologinį kokybinį tyrimą, kurio metu aiškinosi šio regiono etninių grupių identitetus. K. Šliavaitei susidarė įspūdis, kad šio regiono žmonės itin aktyviai seka žiniasklaidą ir labai jautriai reaguoja į viešai skleidžiamas žinias.
Tyrėja rėmėsi naujausiomis socialinėmis teorijomis, teigiančiomis, kad identitetams ir jų konstravimui didelę įtaką turi institucijos bei jų vykdoma politika. Mokslininkė lankėsi Šalčininkų, Švenčionių, Pabradės, Eišiškių mokyklose. Būtent mokyklos formuoja tautinį identitetą, solidarumą su platesne visuomene. „Nereiškia, kad mokyklos rusų ar lenkų mokomosiomis kalbomis ugdo kažkokius nepilietiškus ar nelojalius valstybei piliečius. Su tokiais pareiškimais reikia labai atsargiai“, – perspėja pašnekovė.
Daugelyje šio regiono vietovių didžiąją dalį gyventojų sudaro lenkų tautybės žmonės, čia veikia tautinių mažumų mokyklos arba yra galimybė lankyti klases tautinių mažumų kalbomis.
Pašnekovė pastebi, kad visas mokyklas lanko skirtingų etninių grupių ir skirtingos kalbinės aplinkos vaikai. Taigi nuėjus į mokyklą lietuvių kalba joje sutiksi vaikus iš mišrių šeimų, rusų ar lenkų kalba ugdomoje mokykloje taip pat sutiksi vaikus iš skirtingų etninių šeimų.
Perėjo į kitą mokyklą, nes vadino maskoliais
„Drąsiai sakau, kad tai yra Lietuva“, – dalies politikų kalbas, kad Pietryčių Lietuvos regionas nėra Lietuva ir esant progai pasisuktų į kaimynų pusę, neigia mokslininkė. „Įdomu, kad skirtingu laikotarpiu gimę tos pačios šeimos vaikai gali lankyti mokyklas skirtingomis kalbomis, pavyzdžiui, jaunesnysis – lietuvių kalba, vyresnis – lenkų kalba ir panašiai. Kodėl? Žmonių pasirinkimai labai racionalūs, apmąstyti“, – aiškina pašnekovė.
Lenkų kalba mokyklas rinkęsi asmenys daugiausia pabrėždavo, kad jiems tai svarbu etninės tapatybės išsaugojimui ir formavimui. Svarbus ir psichologinis komfortas – jei namie šnekama gimtąja lenkų kalba, ir mokykloje patogiau kalbėti gimtąja kalba. „Iš esmės visi šalia šių priežasčių pabrėždavo, kad, tėvų nuomone, mokyklose lenkų kalba gerai mokoma valstybinės lietuvių kalbos. Tai jiems buvo labai svarbu“, – pastebi tyrėja. Tai atskleidžia, jog žmonės suvokia lietuvių kalbos svarbą ir siekia ją išmokti.
Interviu metu buvo paminėtas atvejis, kad vienos šeimos vaikai į tautinių mažumų mokyklą perėjo dėl lietuviškoje mokykloje patirtų patyčių – pavyzdžiui, kai kurie bendraklasiai rusų tautybės vaikus vadino maskoliais.
Mokyklas lietuvių kalba taip pat lanko įvairių šeimų vaikai. Beje, mokyklų rusų kalba Pietryčių Lietuvos regione stipriai mažėja. „Įsivaizdavimas, kad jei leisi į mokyklą lenkų kalba, tai nemokėsi lietuvių kalbos, būsi nelojalus, negalėsi padaryti karjeros, tėra stereotipas, pačių gyventojų dažnai išreikšta nuomonė buvo ta, jog geras kelių kalbų mokėjimas – gimtosios, lietuvių, anglų – tik didina jų galimybes tolesnėje karjeroje“, – pastebi K. Šliavaitė.
Beje, dauguma jaunosios kartos atstovų, baigusių tautinių mažumų mokyklas, mokslininkės atliekamų interviu metu puikiai kalbėjo lietuviškai.
Pašnekovė prisipažino, kad kol pati nesilankė Pietryčių Lietuvoje, turėjo tam tikrų stereotipų – kilo klausimų, ar pavyks susikalbėti lietuviškai ir panašiai. Visi stereotipai griuvo. Konkretus pavyzdys – interviu metu jaunutė mergaitė daug kalbėjo esanti lenkaitė, mylinti lenkų kultūrą, dalyvaujanti įvairiose veiklose. Mokslininkė pamatė moksleivės įsisegtą Lietuvos vėliavos ženkliuką. „Pastebėjau, kad ji labai gražiai kalbėjo apie lenkų kalbą, kultūrą, tačiau segi geltonos, žalios ir raudonos spalvų ženkliuką. O ji atsakė esanti Lietuvos pilietė, čia gyvenanti lenkė ir Lietuvos yra jos gimtinė“, – dėstė K. Šliavaitė.
Gelbėjo V. Landsbergio įžvalgumas
Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotoja, sociologė dr. Monika Frėjutė-Rakauskienė pastebi, kad politikai dažnai kalba apie tariamas ar tikras nelojalumo apraiškas Lietuvos visuomenėje, tam tikras grėsmes valstybės saugumui ir teritoriniam vientisumui. „Tačiau tai neturėtų būti automatiškai siejama vien tik su etniškumo veiksniu, didžiausiomis grupėmis – lenkais, rusais – arba regionais ir miestais, kuriuose gausiau gyvena šios etninės grupės“, – aiškina pašnekovė.
M. Frėjutė-Rakauskienė sako, kad tokiuose pareiškimuose dėmesys daugiausia nusisuka į Pietryčių Lietuvą, taip pat Visaginą. „Reikia paminėti, kad pilietinį lojalumą sąlygoja ne etniškumas, o išsilavinimas, pajamos, socialinė ir ekonominė situacija ir kiti veiksniai“ – teigia pašnekovė.
Ji prisimena, kad 1990 m. spaudoje Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis lietuviškoje spaudoje rusų kalba nuolat skelbdavo pareiškimus, kuriuose prašydavo piliečių laikytis rimties ir susitelkimo, kad nekiltų įtampa etniniu pagrindu. Tuo metu reikėjo visuomenės vieningumo ir nesusiskaldymo. Šiandien, mano sociologė, tokių pareiškimų iš politikų trūksta – dažniau girdime įtampą keliančius pareiškimus.
Reaguodama į kalbas apie pilietinio identiteto neturėjimą, jo kvestionavimą, mokslininkė atkreipia dėmesį, kad identitetas nėra konstanta ir stabilus dalykas. „Tai procesinis, kintantis dalykas, žmonės gali turėti įvairius identitetus. Nebūtinai žmogus, kuris tapatinasi su lenkais ir laiko save lenku, neturės pilietinio identiteto. Jie vienas kitam netrukdo ir vienu metu žmonės gali turėti keletą identitetų“, – aiškina M. Frėjutė-Rakauskienė.
Sociologės pastebėjimu, etninių grupių Pietryčių Lietuvoje identitetų tyrimas, vykęs 2012-2014 m., atskleidė, kad žmonės tapatinasi su įvairiomis tautinėmis grupėmis. Nepaisant to, absoliučiai daugumai tiriamų informantų buvo būdingas pilietinis tapatumas. Jie pabrėžė priklausomybę ir lojalumą Lietuvai.
Sociologės teigimu, Pietryčių Lietuvos regiono gyventojai turi ryškų lokalų tapatumą su Vilnija vadinamu regionu. Tai dažniau atsiskleidžia pas vyresnius ar vidurinės kartos informantus. „Reikia suvokti, kodėl žmonės tapatinasi su vieta, kurioje gyvena. Tą galima paaiškinti atsižvelgiant į istorinį ir politinį kontekstą, juk XX a. valstybinės sienos kito daug kartų, kartu su valstybinių sienų kaita kito ir politinės santvarkos, religiniai, kultūriniai dalykai. Būtent ši kaita kėlė iššūkius Pietryčių Lietuvos gyventojų pilietinio ir etninio identiteto raiškai, sudarė prielaidas išlikti specifiniam paribio regionui, kuriame ne tik sąveikavo skirtingos kalbinės, kultūrinės ar religinės tradicijos, bet ir kaip atsvara tautinėms ideologijoms tarp gyventojų išsivystė lokalaus arba regioninio identiteto bruožai“, – dėsto M. Frėjutė-Rakauskienė.
Mokslininkės teigimu, šio regiono gyventojų identiteto raiškos įvairovę reikia suprasti kaip unikalų reiškinį, praturtinantį visos Lietuvos kultūrines vertybes.
Jos nuomone, labai svarbus valstybinių institucijų ir politinių partijų dėmesys šiam regionui ir aktualioms ekonominėms, socialinėms problemoms. Tai iš tikrųjų leistų sėkmingiau integruoti šio regiono gyventojus į Lietuvos visuomenę, stiprinti pilietinį identitetą, užkirsti kelią nesantaiką kurstančioms politinėms jėgoms. Juk, kaip parodė tyrimas, etninės įtampos tarp vietinių gyventojų nėra.
Sociologės pastebėjimu, žmonės pabrėžia bendraujantys su skirtingų tautybių kaimynais, kalbantys skirtingomis kalbomis ir tai nesudaro jokių problemų. Bet viešajame diskurse kuriama įtampa, tą žmonės pastebi ir neigiamai vertina.