Sukčiavimo organizavimu, dokumento suklastojimu ar disponavimu suklastotu dokumentu bei papirkimu įtariamą D.Kuklierienę Panevėžio apylinkės teismas leido suimti sausio 9 dieną. Įtariama, kad prieš 2011 m. Europos vyrų krepšinio čempionatą galėjo būti parengtas planas, kaip neteisėtai už Panevėžio miesto savivaldybės lėšas rekonstruoti uždarosios akcinės bendrovės „Via Unica“ viešbutį „Romantic“ Panevėžyje.
Apie pačią bylą verslininkė tikino negalinti kalbėti, tačiau vaizdžiai papasakojo apie gyvenimo sąlygas areštinėje.
„Atrodė, kad ne mėnesį, o pusę metų praleidau areštinėje. Pabuvau pragare. Nuomonė apie mane jau yra suformuota, kad esu aferistė, kad grobsčiau pinigus, padirbinėjau dokumentus. Atvirai pasakius, nežinau, kuo esu kaltinama. Manęs su ta medžiaga nesupažindino, o apsiginti aš neturiu galimybės“, - laidos vedėjui Edmundui Jakilaičiui pasakojo moteris.
„Manau, kad jei žmogus papuola į kalėjimą jausdamas kaltę, tai jis galvoja, kad taip moka už savo klaidas. Bet kaip baisu, kai nesuvoki savo klaidos ir kai pagalvoji, kas gali būti toliau. Jei jie galėjo suimti, mėnesį laikyti, kas manęs toliau laukia.
Paskaičiau, kad pagal straipsnius, pagal kuriuos esu kaltinama, man gresia nuo 6 iki 8 metų. Aš susižinojau sistemą, kaip dabar kas dėliojasi, gal man reikia pasiderėti, pasišnekėti, gal man reikia atsėdėti.
Paskui pagalvojau: Dalia, ką tu šneki, kodėl tu apskritai turi sėdėti? Per mėnesį, patikėkite, tokių sąmokslo teorijų sau prisipieši. Džiaugiuosi, kad nepadariau nieko, kad pasibloginčiau sau situaciją. Dabar man reikia labai daug dirbti, kad galėčiau sumokėti advokatams, dabar jų darbas lieka“, - kalbėjo verslininkė.
D. Kuklierienė pasakojo, kad būdama areštinėje negalėjo bendrauti su artimaisiais. 20 dienų ji nieko nežinojo apie artimus žmones. Vykdavo tik susitikimai su advokatu. Be to, kelis kartus iš Panevėžio ji buvo vežama į Šiaulių tardymo izoliatorių.
„Patys areštinės darbuotojai stebėdavosi, kodėl mane vežioja. Vežiodavo automobiliu, kuris iš vidaus visas apšerkšnijęs. Kai sėdi, paltas prišąla prie sienos. Važiuoji pasodinta narve. Maža to, vieną kartą 3 valandas sėdėjau kameroje metras ant metro, laukiau. Kitą kartą septynios moterys sėdėjom tokioj kameroj, gal 7 kvadratinių metrų, sėdėjom šešias su puse valandos. Be maisto, be vandens, be šviesos. Sutemus iš vadinamojo tualeto - skylės kampe - pradėjo lįsti žiurkės, maždaug 30 centimetrų dydžio. Viena moteris su epilepsijos priepuoliu nualpo. Taip ir atbūdavome“, - prisimena moteris.
D. Kuklierienė pasakojo, kad iš pradžių buvo uždaryta neremontuotoje kameroje. Tarp langų buvo tokie plyšiai, kad galima būdavo įkišti pirštą.
„Kai mane įleido į kamerą, aš kaip kulka išlėkiau verkdama atgal. Galbūt aš tikrai nebuvau pratusi ir nebuvau mačiusi tokių sąlygų, bet kai mane ten uždarė, po dviejų dienų, areštinės darbuotojai nepažino tos kameros. Man atnešė pirštines, išsišveičiau unitazą, nušveičiau kameros sienas. Paskui vyrai ateidavo ir sakydavo: kas čia yra, visose kamerose šalta ir dvokia, o pas tave šilta ir kvepia.
Man vaikai atnešė elektrinį virdulį. Pripildavau vandens, užkaisdavau, įlašindavau kvepalų (kurių, iš manęs, ačiū Dievui, neatėmė) ir padarydavau taip, kad visa kamera kvepėjo“, - pasakoja verslininkė.
Ji išsireikalavo, kad gyventų kameroje, kurioje yra nerūkoma. Kadangi dauguma patenkančių į įkalinimo įstaigą yra rūkantys, D. Kurklierienė buvo apgyvendinta viena. Moteris juokauja, kad galėtų net vesti seminarus „Kaip išgyventi areštinėje ir tardymo izoliatoriuje“.
Pirmas tris paras areštinėje D. Kurklierienė visai nevalgė, nes jai buvo šokas. Vėliau dažniausiai valgydavo sriubą ir duoną.
„Baisesnio maisto gyvenime nesu valgiusi. Ir ne dėl to, kad esu išlepusi ponia, o dėl to, kad ten gamina ypatingai neskaniai. Ypač Panevėžio areštinėje“, - prisimena verslininkė.
Vasario 6 dieną D. Kuklierienė buvo paleista už 80 tūkst. litų užstatą. Ji tikina, kad šiuos pinigus už ją sumokėjo tėvai pensininkai. Ji pasirašė rašytinį pasižadėjimą neišvykti, iš jos atimti dokumentai ir ji įpareigota periodiškai registruotis policijos įstaigoje.