Apie tai – diskusija laidoje „Dėmesio centre“ su politiku Vytautu Landsbergiu, politikos apžvalgininku Rimvydu Valatka ir socialdemokratų partijos vicepirmininku Algirdu Sysu.
– Greičiausiai ir dabar yra dvigubų agentų – Rusija galvoja, kad tie žmonės dirba jai, o iš tikrųjų jie dirba Lietuvai. Čia ir pasitikėjimo klausimas, pone Landsbergi?
– Jeigu jau pradėsime ieškoti komplikacijų, tai yra tokia komplikacija, kad greta mūsų netoli į Rytus yra bepročių valstybė. Valstybė, kuri mano, kad Sovietų Sąjunga tęsiasi. Mano, kad tie, kurie vengė tarnauti sovietinėj armijoj yra nusikaltėliai, juos galima ir šiandien bausti. Tai tokius, kurie išdavė KGB – juos galima dar ne taip bausti. Tai ne juokas, kai turime tokį foną už nugaros. Tie, kurie buvo ištikimi senajai įstaigai ir neprisipažino – su jais viskas tvarkoje, jų neviešins, o sąžiningesniems gali būti keršijama. Galbūt net šis triukšmas jau yra kerštas.
– R. Valatka: tokioje geopolitinėje situacijoje, kokioje dabar yra Lietuva, viešas tokio klausimo „išmetimas“ į apyvartą iš tiesų yra atviras valstybės griovimas arba rodymas, kad ši valstybė yra labai nerimta.
– Jeigu Lietuva laiko savo paslaptis normaliai, kaip ir turėtų laikyti, tai tikėtina, kad Rusija nežino, kad tie žmonės prisipažino bendradarbiavę. Tai Lietuvai labai naudinga – šie žmonės yra laisvi, jie prisipažinę. Jeigu Rusija mąsto kažką daryti su tais žmonėmis, tai akivaizdu, kad tie žmonės gali bendradarbiauti su Lietuvos saugumu.
– V. Landsbergis: tokia ir buvo idėja – jie yra apsaugomi nuo šantažo, nuo pakartotinių verbavimų.
– Galbūt ir dabar kai kurie iš prisipažinusiųjų dirba Lietuvos saugumo labui. Tokiu atveju šių žmonių viešinimas būtų nusikaltimas.
– R. Valatka: Valstybės įsipareigojimas yra šventas dalykas. Įsivaizduokite, Seimas priima įstatymą, Prezidentas jį pasirašo, ant to popieriaus yra dedamas herbinis antspaudas su Vyčiu, ir dabar, ką? Po penkiolikos metų mes tai išmetame į šiukšlių dėžę?
– V. Landsbergis: gerbiamas Rimvydai, čia yra truputį sudėtingiau. Įstatymas, kai jis jau tapo įstatymu, visada pats savaime sako „įstatymo numatyta tvarka“. O tai jau palieka vietos interpretacijoms ir pačiam terminui. Įstatyme nepasakyta, kad tai amžinai saugoma paslaptis. Yra paslaptis įstatymo numatyta tvarka. O paskui jau atsiranda struktūra, kuri tą terminą nustato.
– Paslapčių koordinavimo komisija šiems dokumentams buvo uždėjusi grifą slaptai, vadinasi, paslaptimi saugoma penkiolika metų. Artėjančią liepą šis terminas baigiasi. Iš esmės tai turėjo būti eilinė procedūra – Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimų centras paprašė pratęsti terminą, tačiau kilo politinė diskusija.
– V. Landsbergis: tai turėtų būti paprasta procedūra – pratęsia terminą ir nėra ko jaudintis. Bet kažkodėl „politbiuras“ padarė iš to didelį burbulą. Man tai yra nesuprantama – kokie to „politbiuro“ įgaliojimai Lietuvoje daryti tokias sumaištis? Aš žiūrėjau ir Konstituciją, ir kitus dokumentus – neradau tokio darinio kaip „valdantis politbiuras“. Pasirodo, jis daro, ką nori.
– Pone Valatka, kaip jums tokie argumentai?
– Pirmiausia, tie 1589 žmonės, kurie nenorėjo likti nuodėmėje prieš Lietuvą, prisipažino. Iš principo valstybė, greičiausiai, prieš juos nieko neturėjo. Jokių įrodymų. Jie atėjo savo laisva valia ir prisipažino. Ir dabar ponas Sysas bando savo bravūra iš to kaltis savo politinį kapitalą. Mano supratimu tai yra amoralu. Tai – valstybės pamatų griovimas ir netgi galima tam tikra prasme pasakyti, kad tai yra valstybės išdavystė. Valstybė įsipareigojo apsaugoti žmogų, kuris norėjo būti doras prieš savo šalį, ir dabar pirmu taikymu jis bus išmetamas minios teismui. Apskritai Lietuvoje KGB reikalas yra kaip karšta bulvė. Kai tik prasideda svarstymai šiuo klausimu, visi nori būti vienas už kitą drąsesni, kietesni, „antiKGB“ ir t.t. Man yra nesuprantama, kaip valstybė gali atsisakyti savo įsipareigojimo.
– Viena detalė labai iškalbinga – keliolika ar net keliasdešimt prisipažinusių žmonių bylų yra dingę. Kas čia per stebuklai?
– V. Landsbergis: vadinasi, interesantų buvo, kurie prieidavo. Juk dingo ištisos bylos, dokumentacija iš sausio 13-osios nusikaltimų tyrimo. Buvo komisijos, komisijos apklausė, darė įrašus, tačiau ta medžiaga dingo, jos nėra. Reiškia ir Aukščiausioje Taryboje buvo ilga ranka, kuri tvarkė tuos archyvus ir naikino pėdsakus.
– R. Valatka: manau, čia yra žmogiškasis faktorius. Spėju, kad kažkam būtent tų žmonių bylų reikėjo ir kažkas rado priėjimą prie tų žmonių, kurie tas bylas gali gauti. Tai yra dar didesnė juoda dėmė visai valstybei. Ir jeigu dar Lietuva prie tos dėmės pridės naują dėmę, kad visus tuos žmonės parduos, tai jei valstybė turėtų akis, nežinau, kur po to jas reikėtų dėti.