Pasak mokslininko, esminį vaidmenį vaidino lietuvių tautos unikali savybė susivienyti. Tai vyko ir 1918 m., tautos konsolidacija pasikartojo ir 1990-aisiais.
Šių istorinių virsmų kontekste svarbus yra ne vienybės principas, o gebėjimas būti kitokiems nei Rytų kaimynai. Šis skirtumas − susivienijimas nepaklusti.
Paradoksalu, tačiau išsivaduoti iš sovietinio jungo padėjo ir sovietinis mentalitetas, kuriuo buvo persismelkusi nemaža mūsų visuomenės dalis. Jos apolitiškumas, sovietinis inertiškumas leido pasireikšti patriotinėms jėgoms, neužgožė tarpukariu subrendusių ir laisvės idealus išsaugojusių žmonių kalbėjimo.
− Palyginkime Lietuvos nepriklausomybės atgavimo laikmetį su dabartimi. Ar to meto visuomenė patriotizmą ir meilę savo šaliai suvokė taip pat, kaip dabar?
− Žvelgiant į 1918 m., skaitant Antano Smetonos, Stasio Šalkauskio ar Mykolo Romerio tekstus, matoma, kad nėra didelio skirtumo tarp patriotizmo ir meilės valstybei. Patriotizmas dažniausiai siejamas su dvasine meile tėvynei. O valstybė siejama su politine santvarka.
Šiandien šie dalykai neretai yra priešinami. Dažnai cituojamos Vytauto Aleksandro Cinausko eilės: „Mano tėvynė – širdis prie širdies, mano valstybė – vagis ant vagies“. Šios eilėraščio eilutės labai reikšmingos, vertinant tai, kad nūdienos piliečiams tėvynė ir valstybė nėra vienas ir tas pats.
Žmonėms ta skirtis gana aiški. Tėvynė skatina tautinius jausmus, kai kur net lydimus šovinistinių veiksmų. Taip pat tėvynė kuria idealus, pabrėžia dvasinį gyvenimą, kurį mes skirtingai interpretuojame. Tėvynės idėją gali iškreipti ir kokia nors ideologija, pavyzdžiui, konservatoriai tėvynės dvasinę sampratą pateiks vienaip, o socialdemokratai – kiek kitaip.
Šiuo atveju valstybė gali likti nuošalyje. Ji suprantama kaip konstitucinė santvarka, kaip valdžios aparatas, tam tikros saugos ir globos funkcijos. Kaip matome V. Cinausko eilėraštyje, valstybei galima priskirti blogybes, o tėvynei – savo meilę.
Tačiau 1918 m. tekstuose tokios skirties dažniausiai nerasime. Aišku viena – tauta, kuri turi tėvynę, kuria valstybę, o valstybė nėra priešinama tėvynei. Dažniausiai suvokiama, kad valstybė įkūnija tėvynę. Dar daugiau – žmonės rūpinasi, kaip jų valstybė galėtų atrodyti, projektuoja jos sandarą, svarsto, kaip ji bus kuriama. Iki 1926–1927 m. A. Smetonos įvykdyto perversmo ir autoritarinio valdymo įtvirtinimo valstybė nebuvo susvetimėjusi. Tačiau perversmas taip pat nereiškia, kad prasidėjo tėvynės ir valstybės priešinimas.
Tada kairiesiems atsirado galimybė kritikuoti valstybę sakant: „Žiūrėkite, tėvynė visai kas kita nei valstybė.“
Kairiųjų pasaulyje, ypač bolševikinėje Rusijoje, tėvynės samprata iš pradžių buvo visiškai ignoruojama, sakant, kad valstybė svarbiau, o atskiros tėvynės nėra. Kiek vėliau stalinizmo ir maoizmo doktrinos apibrėžė socialistinę tėvynę. Karlo Markso ir Levo Trockio sekėjai net kalbėjo apie tėvynės jausmo pašalinimą ir laikinų valstybių kūrimą.
Matome, kad valstybės ir tėvynės priešinimas yra labai įvairus. Mano įsitikinimu, šis reiškinys nėra geras, nes iškeliami mitologizuoti tėvynės vaizdai, valstybė niekinama, užuot konstruktyviai kritikuojant.
− Ką manote apie populistinę retoriką, kai pasitelkiant primityvius argumentus, neįsigilinus į procesų esmę bei jų kontekstą niekinama Lietuvos valstybė?
− Menkinamoji, populistinė retorika mums nepadeda kritiškai suvokti vykstančių procesų. Valstybės ir tėvynės priešinimas yra gana pavojingas, o dabar jis – tikrai ryškus.
Tėvynė yra emocinis dalykas, todėl jos ir valstybės priešinimas sukuria puikią terpę bet kokiai propagandai. Muzika, daina, giesmės ir simboliai bus skirti tėvynei, o valstybei – tai, ką mes turime nuversti, su kuo turime iracionaliai susitvarkyti.
Ši priešprieša nėra konstruktyvi. Taip besielgiantys asmenys dažniausiai net nesuvokia, koks sudėtingas mechanizmas yra valstybė. Tai − technologinis, informacinis teisinis ir socialinis konstruktas. Asmenims, mažai ką suvokiantiems apie valstybės sandarą, ją paniekinti yra lengviausia.
Laikotarpiai, kai mes kritiškai žiūrime į valstybės sandarą ir jos veiklą, galvodami ką galima keisti, kaip kitaip galėtume bendradarbiauti, – man yra patys įdomiausi.
Aš manau, kad švenčiant Valstybės atkūrimo dieną ypač svarbu diskutuoti apie tėvynės ir valstybės santykį.
− Kalbant apie 1918 m., šis laikmetis galbūt net perdėtai romantizuojamas. Akcentuojamas patriotinis žmonių susitelkimas valstybės atkūrimo vardan, ką tik gimusi valstybė piešiama vien tik rožinėmis spalvomis, nors, aišku, – buvo ir negerovių. Iš kur šis polinkis romantizuoti praeitį?
− Piešiamas 1918 m. romantinis paveikslas, mano nuomone, yra gerokai perdėtas ir užglaistytas. Prisiminkime kovas su vietiniais Lietuvos socialistais, iš esmės – pilietinio karo elementus, o ne vien mūšius su bermontininkais.
Tada Lietuva buvo daugiakultūrė, ją net sunku lyginti su dabartine visuomene.
Daug kartų didesnė buvo ne tik lenkų bendruomenė, bet ir gausi bei politiškai aktyvi žydų diaspora su socialistinės pakraipos partija „Bundas“. Prisiminkime, kad Lietuvoje dar buvo ir susiskaldžiusi Vokietijos kariuomenė, kurios viena dalis rėmė kaizerį, o kita – nusiteikusi socialistiškai − visiškai nesirengė palaikyti Lietuvos tautininkų.
Ši įvairovė sako, kad to meto visuomenėje negalėjo būti vien tik romantizmo. Turint omenyje ir tai, kad daugelis šaudė vienas į kitą, netgi − lietuviai į lietuvius.
Aišku, kad tokioje aplinkoje buvo visko – korupcijos, vagysčių, piktnaudžiavimo ir žudynių. Tačiau nenorėčiau, kad šie neigiami dalykai imtų ir užgožtų tą gražų, gryną entuziazmą.
Prisiminkime Sąjūdžio entuziazmą ar atmosferą, tvyrojusią Kijevo Maidane. Tai − būsena, kai ne tik neieškoma materialinės naudos sau, bet nuolat dalyvaujama pasišventusioje savanorystėje.
Šio tyro, gražaus entuziazmo 1918 m. buvo tikrai mažai, o neigiami dalykai jo neturėtų užgožti. Jų, beje, mums taip pat nereikėtų pamiršti.
− Ypač ryškų visuomenės susitelkimą regėjome 1988–1991 m., kai lietuvius suvienijo Sąjūdžio idėja, ir pavyko taikiomis priemonėmis pasiekti istorinį tikslą – vėl atgauti nepriklausomybę. Kuo šis susitelkimas savo prigimtimi panašus į 1918 m. tautinį sąjūdį?
− Lietuvių tauta ne kartą įrodė galinti taip susitelkti. Nors nenorėčiau šios savybės priskirti tik lietuviams. Pažvelgę į Ukrainą ir Lenkiją mes matome tą patį. Kai kurios tautos tam tikrais laikotarpiais sugeba susitelkti.
Jeigu analizuotume 1987 m. Lietuvos visuomenės socialinį, nuotaikų tyrimą, ko gero, nerastume jokių būsimo susitelkimo ženklų. Manytume, kad pusė žmonių – komunistai, kita pusė – konformistai, tik retas yra sąžiningas žmogus, sėdintis virtuvėje, bet bijantis kur nors išlįsti. Mūsų disidentai − išsiblaškę po pasaulį ar sėdi kalėjimuose, todėl galima nujausti, kad gerai tikrai nebus. Atvirai būtų šnekėję tik jauni entuziastai, o vyresnieji – tik virtuvėse ir pašnibždomis.
Pasitraukimas iš skęstančio laivo − Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos − liudija apie civilizacinį lietuvių pasirinkimą. Lietuvių tauta staiga suvokia, kuo ji skiriasi nuo Rytų kaimynės, ir sako: „Mes ne tokie patys!“ Todėl šiuo atveju svarbiausias yra ne vienybės principas, o gebėjimas būti kitokiais. Tada galima pasakyti, kad esame kartu tam, jog nebūtume tokie kaip jūs.
Prisiminkime, kaip Sovietų Sąjungos valdžia nuolatos piliečius kvietė vienybei, socialistinei demokratijai, taikai visame pasaulyje ir pan. Jeigu tai būtų tik paprastas susitelkimas, valdžiai pakvietus žmonės susivienytų ir jokia Sovietų Sąjunga nebūtų sugriuvusi.
Žvelgiant į didžiąją Lietuvos istoriją, skaitant Andriaus Volano ar kitų didikų tekstus, juose nuolat pabrėžiami įstatymų ir laisvės, bet ne paklusimo idealai. Nuolat buvo nurodoma, kad Lietuvoje yra įstatymas ir laisvė, o Rusijoje – paklusimas bei ištikimybė.
Šis įsitikinimas, būdingas tik Lietuvos bajorams, bet ne baudžiauninkams, kažkokiu būdu atkeliauja ir XIX šimtmečio pabaigoje įauga į valstiečių savimonę, plinta tarp miestelėnų tam, kad 1918-aisiais jie galėtų pasakyti: „Mes esame ne kartu. Ir mes esame vieningi, kad nebūtume kartu.“ Tai pasikartojo 1990 m.
− Pastaruoju metu politiniame šalies gyvenime iškyla vis daugiau marginalinių jėgų, baiminamasi, kad jos ilgainiui gali tapti augančios Rusijos agresijos įrankiu. Visuomenėje dar gaji nostalgija sovietmečiui. Ar šie reiškiniai kelia bent teorinį pavojų mūsų valstybingumui?
− Marginalijos yra neišvengiama, nes negali būti kūno be kraštų. Marginalija ir yra kraštas.
Ne kartą esu sakęs, jeigu kraštutiniai tautininkai diskutuoja ir barasi su kraštutiniais kairiaisiais – tai visam sveikam pasauliui normali būsena. Visada vienas kraštas barasi su kitu, tai − ne propaganda, o normalus konfliktas, kuris ir turi būti. Pasižiūrėję į išsivysčiusias pasaulio valstybes, visur rasime kraštutinių tautininkų, kariaujančių su kraštutiniais kairiaisiais.
Jeigu jie to nedaro – vadinasi, kažkas negerai. Arba laimėjo socialistai, arba ateina nacistai. Šie sparnai turi vienas kitą atsverti, tai − normali ir sveika situacija.
Visai kas kita – aidintys kaltinimai priklausymu „penktajai kolonai“. Šis terminas nukopijuotas iš Rusijos, kur visa opozicija, tie, kurie nesutinka su generaline valdžios vertikalės linija, yra vadinami „penktąja kolona“.
Šį terminą vartoti Lietuvoje yra labai pavojinga. Iš pradžių šie žmonės galbūt nenorėjo būti ta „penktąja kolona“, o mes patys juos ilgainiui ten įstūmėme.
Kuo Vokietijai buvo blogai denacifikacija? Todėl, kad kritiškai nebuvo galima aptarinėti nacizmo ženklų. Visi jie buvo uždrausti, nebuvo galima rodyti ne tik ženklų, bet ir normaliai kvestionuoti nacistinių šūkių, todėl nacizmo dvasia tarsi užsikonservavo. Išsivalyti galima tik tada, kai tai tiri ir kritikuoji.
Tas pats ir su sovietiniu palikimu. Jį būtina iššnekėti, iškalbėti ir tik tada parodyti, kad tai − sovietmečio rudimentas, paaiškinant, kodėl jis yra blogas. Tik taip mes po truputį galime išsilaisvinti.
Kai sovietinė dvasia yra menkinama, kas anksčiau buvo daroma su nacizmu, tada praeitį kiek kitaip prisimenantys žmonės savo atmintį ir emocijas tarsi užkonservuoja. Ir jas nuolat saugo, tarsi kokį šventą ir neliečiamą dalyką, savo sodelį ar darželį, vietoje to, kad pamatytų – nei sodelio, nei darželio čia niekada nebuvo.
Sovietinio laikotarpio niekinimas ir menkinimas dalį Lietuvos visuomenės skatina puoselėti sovietinę nostalgiją. O sociologinės apklausos nuolat rodo sovietinės nostalgijos buvimą arba nepasitikėjimą demokratija.
Todėl mes turime sovietmetį normaliai analizuoti ir kritikuoti, bet ne menkinti viešai spardant. Nes žeminimas ir niekinimas nesukuria galimybės normaliai diskutuoti apie valstybėje vykstančius procesus. Tada ir vėl pasirodo: „Mano tėvynė – širdis prie širdies, mano valstybė – vagis ant vagies“.
Rusų tautos menkinimas, kurio dabar Lietuvoje apstu, yra išskirtinai blogas dalykas. Autoritarinis V. Putino režimas, jo sukurta valdžios vertikalė, uždara valstybės forma ir Kremliaus rodoma agresija nusipelno visokeriopos kritikos. Bet jokiu būdu negalima žeminti tautos atstovų, net jeigu šie – rusų nacionalistai. Jie tikrai nėra nei geresni, nei blogesni už lietuvių, lenkų ar baltarusių nacionalistus.
− Kaip kito patriotizmo ir meilės tėvynės sąvokos lyginant 1918 m. ir 1990-uosius? Kaip nepriklausomybės atgavimo procesus veikė nemažoje visuomenės dalyje giliai įsišaknijęs sovietinis mentalitetas?
− Carinės Rusijos įtakos periodas lietuviams buvo kur kas ilgesnis nei gyvenimas Sovietų Sąjungoje. Be to, ketverius metus teko gyventi Vokietijos okupacijos sąlygomis, tai irgi atliko savo darbą.
1990 m. susiformavo kiek kitokia dvasia. Tada buvo nemažai gyvų ir veiklių žmonių, kurie subrendo būtent tarpukario laikotarpiu. Jų požiūris į nepriklausomybę buvo drąsesnis nei kitų.
Kita vertus, buvo milžiniška sovietiškai nusiteikusių žmonių grupė. Kas yra sovietinis žmogus? Tai − apolitiškas, niekada nesuprantantis, kas yra pilietinis dalyvavimas, nesugebantis reikšti nei savo nuomonės, nei savo nepritarimo.
Todėl savo balsą rodė patriotiškai nusiteikę žmonės, o kiti, nors jų galėjo būti labai daug, vien dėl savo sovietinio mentaliteto negalėjo ginti jokių idealų. Nes sovietinis mentalitetas draudžia ginti bet kokius idealus ar organizuoti bet kokias grupes, jei to daryti neliepia valdžia.
