Lietuvoje galiojančios teisės normos daugiausiai skirtos rašytiniams dokumentams, kur svarbų vaidmenį turi ranka užrašytas asmens parašas.
Kadangi informacinių technologijų industrija jau tapo vienu didžiausių ir greičiausiai augančių sektorių pasaulio šalių ekonomikoje, būtina išspręsti elektroninio parašo problemą.
Elektroninio parašo įstatyme formuluojamos sąlygos, kurioms esant elektroninio parašo galia yra tokia pati, kaip ir ranka užrašyto parašo.
Informacijos technologijų ir telekomunikacijų įmonių atstovai ne kartą yra raginę Seimo narius neatsilikti nuo informacinės visuomenės iššūkių ir spartinti su šia sritimi susijusių įstatymų leidybą, įskaitant elektroninio parašo įstatymą.
Tačiau, specialistų teigimu, Lietuvoje priėmus rengiamą elektroninio parašo įstatymą, jo įgyvendinimą stabdytų tai, kad trūksta tinkamų technologinių ir organizacinių elektroninio parašo infrastruktūros komponentų.
Elektroninis parašas yra pasirašomų duomenų tam tikras šifruotas kodas ir, skirtingai nuo ranka rašyto parašo, nėra betarpiškai susijęs su pasirašiusio asmens fizinėmis savybėmis.
Elektroninis parašas susiejamas su fiziniu asmeniu per specialų sertifikatą.
Elektroninis parašas yra pagrindinis elektroninių dokumentų ar elektroninių sandorių elementas, tačiau neapimantis visų jiems keliamų reikalavimų, todėl ir reikalauja atskiro elektroninių dokumentų, elektroninių sandorių ar elektroninės komercijos įstatymo.
Elektroninis parašas galėtų būti naudojamas oficialiame susirašinėjime su valdžios institucijomis, pavyzdžiui, siunčiant konkursų medžiagą, mokesčių deklaracijas, teisės aktus, taip pat sudarant sandorius, naudojantis atviraisiais kompiuterių tinklais.