Prie kapinių prabėgusi vaikystė: įstrigo šiurpūs vaizdai, kai žmonės išsikasdavo savo mirusiuosius

Sandaro Žvaginio vaikystė nuo 1966 iki 1982 metų prabėgo šalia senųjų Klaipėdos kapinių. Maksimo Gorkio gatvės (dabar Liepų g.) 50 name gyvenęs vyras iki šiol su nostalgija prisimena cerkvės popo kriaušių skonį ir kiemo berniukų išdaigas kapinėse.

Gimiau Šiauliuose, tačiau po keleto mėnesių, mama su manimi atvyko gyventi į Klaipėdą. Iš pradžių gyvenome vieni, su tėvu Pranu Žvaginiu mama nespėjo susituokti, nes jį labai staigiai paėmė į kariuomenę. Gįžęs iš kariuomenės ir jis atvyko pas mus į Klaipėdą.

Mama Janina Žvaginienė visą gyvenimą dirbo Klaipėdoje, „Gulbės“ fabrike. Tėvas taip pat kurį laiką „Gulbėje“ dirbo.

Mūsų namas buvo šalia „Gulbės“. Iš pradžių jis buvo bendrabutis, vėliau tapo kumunaliniu. Turėjome uždarą kiemą ir stiprią kaimynų bendruomenę. Mūsų, vaikų, buvo net kelios grupelės, susiskirsčiusios pagal amžių.

Vaisiai iš „popkės“

Iš vaikystės puikiai prisimenu senųjų kapinių vaizdus. Dar niekas nebuvo išgriauta, labai gražios metalinės tvorelės buvo, medžiai dideli, jų labai daug. Buvo ir apleistų kapų, tačiau tuo metu dauguma žmonių tvarkydavo ne tik savo artimųjų, bet ir greta esančius kapus. Tad vaizdas tikrai nebuvo tragiškas.

Už cerkvės, ten, kur prasidėdavo kapinės, įkalnėje, mes prižiūrėdavome vieną jaunuolio kapą: lapus nurinkdavome, žvakutę lapkričio 1-ąją uždegdavome. Aplink kapines mūsų gyvenimas ir sukosi.

Eidavome į viešąją pirtį, veikusią šalia kapinių. Ten turėjome ir sandėliuką, kuriame dviračius laikydavome. Viena mėgstamiausių mūsų vietų buvo vadinamoji „popkė“.

„Popke“ vadinome sodą šalia cerkvės, kurį popas prižiūrėjo. „Popkėje“ kriaušių, obuolių prisiskindavome ir niekas mūsų nevaikydavo.

Apsilankydavome ir cerkvėje. Žinodavome, kad ten visada saldainių gausime, nes rusų tokios tradicijos, jie saldainių visada atsinešdavo ir į kapines. Bet į cerkvę ne tik dėl saldainių eidavome, bet ir todėl, kad gražu mums ten buvo.

Ir kapinėse, ir prie upės turėjome mėgstamus medžius, į kuriuos lipdavome. Net į elektrinės bokštą iki pirmos pakopos buvome įsikabaroję, kol sargas išvarė.

Kapinėse daugiau jokios veiklos nevykdėme, nes mūsų plotai buvo begaliniai – visa M. Gorkio gatvė.

Laidojo papūgas

Nelabai atsimenu, kaip pradėjo naikinti kapines, bet įstrigo atmintin šiurpūs vaizdai, kai žmonės išsikasdavo savo mirusiuosius ir išsiveždavo perlaidoti. Keletą tokių procesų teko matyti. Labai bjauru. O paskui tie perlaidojimai vyko nuolat.

Mes patys taip pat tomis kapinėmis naudojomės. Tik ne žmones, o papūgėles jose laidojom. Papūgėles auginome visą vaikystę, o jos ilgai negyvena. Iki šiol atsimenu vietą, kurioje su sese paskutinę papūgėlę apie 1981-uosius palaidojome.

Baisios istorijos

Tarp vaikų sklandė ir baisios istorijos apie kapinių rūsius. Vyresnieji mus, mažesnius, gąsdindavo, kad yra kapas su rūsiu, į kurį galima patekti. Ten palaidotas žmogus ir lyg padėta kažkas. Neva kažkas nuolat lankosi, gal vaidenasi. Jeigu įlįsime ten, tai ten ir pasiliksime. Tas istorijas pasakodavome vieni kitiems užsilipę ant pastato stogo prie šachmatų klubo.

Netikėti radiniai

Prieš naikinant kapines, prie tako, kuris ėjo pro cerkvę, buvo rausiama tranšėja. Iškasė labai daug įdomių dalykų: vokiškų lėkščių šukių, statulėlių, stiklinių, sidabrinių stalo įrankių, kitų namų apyvokos daiktų. Mums jie buvo labai įdomūs, nes tokių prašmatnių neturėjome.

Mes juos rankiodavome, namo parsinešdavome. Bet mano tėvui tai nelabai patiko, tad ir neišliko radiniai.

Mokiausi Kristijono Donelaičio mokykloje, bet per kapines nevaikščiodavome. „Zukiais“ važiuodavome iki Donelaičio aikštės ir Donelaičio gatve eidavome.