Kaip tikina Panevėžio apskrities policijos komisariatuose dirbančios pareigūnės R. Gustaitienė, L. Laučkienė ir L. Martinkė, nors vyrai pasižymi fizine jėga, moterys yra kruopštesnės, diplomatiškesnės ir su visais geba rasti bendrą kalbą.
Vienas didžiausių pokyčių per pastaruosius metus – į policijos pareigūnų gretas stoja vis daugiau dailiosios lyties atstovių. Vis dar gajus stereotipas, kad pareigūnais gali būti tik fiziškai stiprūs, stotingi ir tarsi mūras nuo visokių negandų galintys apsaugoti vyrai. Tačiau jau nieko nebestebina ir gatvėse patruliuojančios ar nuo smurtautojų silpnesniuosius ginančios moterys.
Panevėžio apskrities policijos komisariatuose įvairias pareigas eina 283 pareigūnės – net 40 procentų visų darbuotojų. Tačiau neabejojama, kad ilgainiui jų daugės. Dar prieš tris mėnesius, kol atėjo policijos mokyklą baigusių pareigūnų, moterų komisariatuose buvo maždaug tiek pat, kiek ir vyrų – 49 procentai.
Pareigūnės tvirtina, kad policijoje joms dėl lyties nėra taikoma jokių lengvatų ar išimčių.
„Policijoje vyrų ir moterų nėra, yra tik koviniai vienetai“, – pusiau juokais, pusiau rimtai atsako „Sekundės“ kalbintos policijos pareigūno duoną kremtančios moterys.
Bendruomenės pareigūnė Renata Gustaitienė pradėjo dirbti dar milicijoje. Ji buvo pati pirmoji patrulė moteris, tad teko pralaužti ledus bendraujant ir su visuomene, ir su kolegomis.
Auklėjo vaikus ir jų tėvus
Kaip teigia R. Gustaitienė, darbas policijoje niekada nebuvo jos vaikystės svajonė. Tiesiog tais laikais mokykloje nebuvo jokio profesinio orientavimo, tad ją baigusi nežinojo, kuriuo keliu pasukti. Kadangi draugė stojo į policiją, kad būtų smagiau, prisijungė ir ji.
„Nežinojau, ko noriu: kur pakvietė, ten ir nuėjau. Taip susiklostė, kad įstoti nepavyko, bet močiutė per pažįstamus man padėjo įsidarbinti patrule, o dirbdama studijavau ir baigiau mokslus. Tikriausiai viskas taip ir turėjo būti“, – mano R. Gustaitienė.
Per kelerius metus jai teko padirbėti ne viename policijos skyriuje: buvo tardytoja, vėliau perėjo į Statistikos skyrių, bet „draugauti“ tik su skaičiukais – ne jos būdui, tad galiausiai pradėjo dirbti nepilnamečių reikalų inspektore. Čia sunkiausia buvo ne bendrauti su nusikalsti linkusiais vaikais ir jų tėvais, bet tai, kad darbui teko aukoti visus laisvadienius ir šventes. Mat galiojo nerašyta taisyklė: jeigu neturi vaikų, gali budėti per visas šventes.
„Šitas požiūris mane savotiškai užgrūdino. Bet kai pabyrėjo iš eilės visi trys mano vaikai, atsiėmiau už viską“, – juokiasi pareigūnė.
Šiame darbe įgyta patirtis padėjo auklėjant savo vaikus. Nors kartos keičiasi, bet tėvų klaidos lieka tos pačios. Viena pagrindinių – suaugusiųjų silpnumas ir savo nuomonės nesilaikymas. Anot pareigūnės, patys tėvai užaugina vaikų ožius, metams bėgant šie dar labiau auga. Kuo daugiau vaikui leidžiama, tuo daugiau jis reikalauja.
„Pas mane ateidavo lepinančių savo vaikus ir leidžiančių jiems daryti ką nori mamų. Paaugę tokie lepūnėliai motiną siuntinėdavo į visas puses ar net keldavo prieš ją ranką. Visi šie pavyzdžiai lėmė ir griežtą savo vaikų auklėjimą. Saviškiams vis kartojau: jeigu ką nors „prisidirbs“, mane išmes iš darbo. Juk auklėju tuos tėvus, kurie nesusitvarko su savo atžalomis, tad jūs turite būti ypač geri. O kai užaugs, galės gyventi savo gyvenimą. Iš pradžių buvo labai nepatenkinti, bet paskui susitaikė“, – kalbėjo R. Gustaitienė.
Policininkė, kuri nebaudžia
Po daugiau kaip penkiolikos metų darbo su nusikalsti linkusiais vaikais ir jų tėvais moteris perėjo dirbti bendruomenės pareigūne. Kaip juokauja Renata, tai pats geriausias darbas, nes nebereikia nieko bausti, tad kitų akyse ji yra gera policininkė. Pagrindinė jos veikla – prevenciniai renginiai, kelti žmonių sąmoningumą, aiškinti gyventojams, kad pirmiausia jie turi save saugoti. Vis dar gajus požiūris, kad tai, kas vyksta už mano namų ar buto sienų, manęs neliečia, kaip ir tas, kad kas nors turi manimi pasirūpinti.
„Man patinka, kad dabar nereikia nieko bausti, kad esu, pasak gyventojų, gera policininkė. Tik kartais piktos močiutės pakeiksnoja policiją. Bet dažniausiai pakanka leisti joms išsikalbėti. Kadangi dabar tam laiko turiu, tai ir sėdime net po kelias valandas. Paprastai to užtenka, kad pasikeistų jų požiūris į policiją“, – savo darbo subtilybes atskleidė pareigūnė.
R. Gustaitienė policijoje dirba jau 25-erius metus ir galėtų džiaugtis užtarnautu poilsiu, tačiau į pensiją eiti dar negalinti. Kaip juokauja moteris, vaikų mokslai ir būreliai suvalgo visus šeimos finansus, tad mėgautis pensijos malonumais dar anksti. Nors savęs neįsivaizduoja dirbančios kito darbo, nenorėtų, kad jos ir vyro, taip pat pareigūno, pėdomis pasektų vaikai.
„Tada jau geriau eitų į kariuomenę, kur gerokai didesnis užmokestis, o karo galimybė mažesnė, nei nukentėti darbe nuo nusikaltėlio“, – mano pareigūnė.
Nuo vadybininkės iki tyrėjos
Vos kiek daugiau kaip metus policijoje dirbanti Laura Laučkienė prisipažino dabar savęs neįsivaizduojanti jokiame kitame darbe, nors teko išbandyti ne vieną veiklos sritį. Kriminalinės policijos tyrėja, tirianti vagystes iš butų ir namų bei automobilių vagystes, pasakojo, kad baigusi mokyklą pasirinko teisės studijas universitete.
Kadangi mokėsi neakivaizdžiai, įsidarbino vienoje įmonėje vadybininke. Ir tik turėdama magistro diplomą pradėjo svarstyti, kad reikėtų ieškotis darbo pagal specialybę, juk tiek laiko, jėgų ir bemiegių naktų buvo investuota į mokslą.
„Dar studijuodama supratau, jog mane itin traukia baudžiamoji teisė, bet suvokiau: neturėdama patirties laimėti kad ir teisėjų padėjėjų konkurse neturiu galimybių. Advokatūra netraukė, tad liko policija“, – pasakojo L. Laučkienė.
Eidama į policiją moteris neturėjo jokių išankstinių nuostatų. Tik namiškiai vis paklausdavo, ar ji žinanti, kur eina. Labiausiai išgyveno moters sutuoktinis, ar darbo rūpesčiai neatsilieps jų santykiams. Tačiau baimė nepasitvirtino.
„Manęs vis vyras klausdavo, ar aš žinau, kur einu. Bet širdis jautė, kad viskas bus gerai. Neslėpsiu, iš pradžių įtampa, stresas tikrai buvo, bet tai normalu, juk kiekviename naujame darbe taip. Jutau didelį kolegų palaikymą, tad čia jaučiuosi gerai. Aišku, mano darbe gana nemažai popierizmo, bet man patinka“, – atvirai kalbėjo moteris.
Paklūsta ir teniso raketė, ir ginklas
O Viešojoje policijoje jau trečius metus apylinkės inspektore dirbančiai Linai Martinkei ne taip retai tenka vykti į įvairius iškvietimus, tirti skundus ir pareiškimus. Nors išvengti netikėtų situacijų šiame darbe tikriausiai neįmanoma, bent iki šiol jai neteko patekti į ekstremalią situaciją. Kita vertus, moteris tik iš pažiūros atrodo trapi ir gležna – ginklą ji valdo taip pat meistriškai kaip ir teniso raketę. Nuo devynerių stalo tenisą žaidžianti jauna moteris yra viena geriausių Lietuvos šio sporto meistrų, ne kartą užlipusi ant nugalėtojų pakylos. Ir nors turėjo visas galimybes savo ateitį sieti su sportu, pasirinko policiją. Kaip juokauja, kai šeimoje ir giminėje beveik visi policijos pareigūnai, kito kelio nebelieka.
„Tai tikrai nebuvo mano gyvenimo siekiamybė. Giminaičiai, kurie dirba policijoje, pasiūlė ir man čia save išbandyti. Aišku, turėjau baimių ir dvejonių, ar galėsiu čia save realizuoti, tačiau tikrai nesigailiu. Nors šiame darbe streso nepavyksta išvengti, man jis patinka. Kasdien vis nauji žmonės, situacijos ir iššūkiai“, – kalbėjo L. Martinkė.
Tiesa, nors dabar policijoje moterų beveik tiek pat, kiek ir vyrų, tenka kartais susidurti ir su žmonių skeptiškumu policininkių atžvilgiu. Kita vertus, dailiosios lyties atstovės turi ir savo privalumų. O kai kada net ir agresyviai nusiteikę triukšmadariai ar peštukai virsta tikrais džentelmenais, kai juos drausminti atvyksta žavi pareigūnė.
„Kai kuriems žmonėms atrodo, kad iš pareigūnės pagalbos nesulauks, mažiau pasitiki jomis, nes vyrai fiziškai stipresni, tačiau moterys kruopštesnės ir labiau moka bendrauti, prie kiekvieno rasti priėjimą. O būna ir tokių atvejų, kad net piktai nusiteikę piliečiai, išvydę pareigūnę, pradeda žarstyti komplimentus ir net kviečia į pasimatymą. Tai visada pakelia nuotaiką, nes supranti, kad ne visi būna priešiškai nusiteikę policijos atžvilgiu“, – šypsosi L. Martinkė.