Kai dėl pastarųjų teisėtumo ir valstybinės žemės dalybų į kairę ir į dešinę suabejojo Specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybos pareigūnai ir Generalinės prokuratūros prokurorai, įžūlios statybos savininkams į pagalbą atėjo pati Vyriausybė – tarsi atsitiktinai ypatingos skubos tvarka priėmusi nutarimą, kuriuo teisme prokurorų ieškinys paprasčiausiai netenka prasmės.
DELFI žurnalistinis tyrimas atskleidžia, kaip, turint įtakingų užtarėjų savivaldybėje ir gudrių patarėjų žemėtvarkos institucijose, galima vidury miesto, saugomoje kurortinėje zonoje, valstybinėje žemėje, pasistatyti beveik 600 kvadratinių metrų gyvenamąjį rūmą, nors teismas dar pradinėje statybų fazėje uždraudė tokias statybas, o iškilus klausimui dėl jo legitimumo – įstatymus kreipti sau naudinga linkme.
Prokurorai – prieš Druskininkų valdžią ir žemėtvarkininkus
Sutapimas, jog po sočios vakarienės prabangiame „Europa Royal” viešbutyje Druskininkuose premjeras, Lietuvos socialdemokratų partijos lyderis Algirdas Butkevičius ypatingos skubos tvarka pasirašė Vyriausybės nutarimą, kuris turėjo itin sustiprinti atsakovo civilinėje byloje – Socialdemokratų partijos vicepirmininko, Druskininkų mero Ričardo Malinausko vadovaujamos Druskininkų savivaldybės pozicijas teisme prieš Generalinę prokuratūrą, siekiančią panaikinti didžiulio gyvenamojo dvaro statybas pačiame Druskininkų centre, kurorto apsaugos zonoje, įteisinusius Druskininkų valdžios ir vietos žemėtvarkininkų priimtus sprendimus ir teisės aktus?
Sutapimas. Taip tvirtina ir premjeras, ir Druskininkų mero atstovė. Pasak jų, A. Butkevičiaus vizito Druskininkuose metu nei apie paramą teisme, nei apie jokias statybas Druskininkuose nė kalbos nebūta.
Istorijos, atskleidusios nutarimų priėmimo Vyriausybėje ypatumus, pradžia siekia 2014-ųjų metų kovo 10-ąją, kai Generalinė prokuratūra, gindama viešąjį interesą, kreipėsi į Vilniaus apylinkės teismą, prašydama panaikinti 2011 m. spalio 4 d. Druskininkų savivaldybės patvirtintą teritorijos, esančios Turistų g. 13, Druskininkų mieste, detalųjį planą, panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Druskininkų skyriaus leidimą valstybinei žemės nuomai, leidimą pakeisti rekreacinę valstybinės žemės paskirtį į gyvenamąją, taip pat – panaikinti statybų sąlygas ir leidimus, išduotus gyvenamojo namo, kylančio adresu Turistų g. 13, Druskininkuose, buvusiems ir esamiems savininkams - Alytaus miesto gyventojui, vienos saugos firmos apsaugininkui Romui Baranauskui ir kauniečiams sutuoktiniams, verslininkui Žilvinui ir Zinai Poviloniams.
Tai buvo ilgo Specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybos pareigūnų operatyvinio tyrimo finalas. Įrodymų pareigūnai manė surinkę pakankamai, kad būtų galima kreiptis į teismą ir ginti viešąjį interesą.
„Pradėjus tyrimą, paaiškėjo, kad Druskininkų savivaldybė 2011 metais patvirtino detalųjį planą, kuriuo sujungė buvusio rekreacinio pastato – valčių nuomos punkto, rekreacinės paskirties žemės sklypą su Vijūnėlės parko teritorijos sklypu, kartu pakeisdama pastato žemės naudojimo paskirtį iš rekreacinės į gyvenamąją”, - DELFI sakė viešojo intereso ieškinį teisme palaikanti Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė Deimantė Nikitinienė.
Žalia šviesa – ypatingoms statyboms
Nepriklausomybės pradžioje – apie 1990-uosius Druskininkų centre, ant Vijūnėlės tvenkinio kranto, miesto viešajame paplūdimyje, rekreacinėje Vijūnėlės parko teritorijoje pradėtas statyti vadinamasis valčių nuomos punktas iki 2009-ųjų niekam nebuvo įdomus.
1992-ais metais privatizuotas nebaigtas statyti pastatas - vaiduoklis ėjo iš rankų į rankas, kol 2009-aisiais jį įsigijo vienos saugos firmos apsaugininkas, Alytaus miesto gyventojas Romas Baranauskas.
Druskininkų konservatorių lyderis Vilius Semeška pateikia įdomią schemą apie R. Baranausko giminystę. Apie tai Druskininkų savivaldybės tarybos narys dar 2014 metais viešai pasisakė žiniasklaidoje.
„Eilinio saugos firmos apsaugininko R. Baranausko giminystės gijos veda ir į Druskininkų savivaldybės administraciją, ir į Druskininkų prokuratūrą, ir – bene įdomiausia, į vieną akcinę bendrovę, laiminčią didelius valstybinius užsakymus Druskininkų kurorte. Ta bendrovė, tas jokia paslaptis Druskininkuose, yra alytiškė „Parama“, - savo žodžių V. Semeška neišsižada ir šiemet, kalbėdamas su DELFI.
Tais pačiais 2009-aisiais Druskininkų mero R. Malinausko vadovaujama savivaldybė pradėjo įgyvendinti Vijūnėlės parko teritorijos atnaujinimo projektą. Pagal šį projektą, kurio vertė siekė 2,4 milijonus litų, minėtoje teritorijoje atnaujinti takai, įrengta vandentiekio, nuotekų trasos, gatvių ir takų apšvietimas, pastatyti suoliukai, šiukšliadėžės, prisodinta dekoratyvinių krūmų.
Sutapimas, tačiau visos viešam interesui – miesto parkui skirtos komunikacijos, tarsi netyčia nutiestos ir iki alytiškio įsigyto nebaigto statyti valčių nuomos punkto sklypo.
Vieną 2010-ų metų spalio naktį nebaigtas statyti pastatas sudegė iki pačių pamatų. Kurį laiką savininkas degimvietėje nieko nedarė.
Į tą laiką, 2011 metų spalio mėnesį, Druskininkų savivaldybė parengė ir patvirtino teritorijos detalųjį planą, pagal kurį valčių nuomos punktui, sudegusiam pastatui, išnuomota valstybinė žemė iš rekreacinės paskirties patapo gyvenamąja.
„Svarbu pažymėti esminius, neteisėtus ir galimai korumpuotus, kadangi tenkino grynai privatų interesą, Druskininkų vietinės valdžios sprendimus, nes pati statyba yra tik neteisėta tų sprendinių pasekmė. Pirma, nebuvo teisėtos galimybės 2011-10-04 patvirtintu detaliuoju planu nustatyti gyvenamosios statybos naudojimo būdo teritoriją rekreaciniame parko sklype, sujungus rekreacinį parko sklypą (27,8 ha) ir rekreacinį valčių prieplaukos sklypą (0,21 ha), kaip ir nebuvo teisėtos galimybės gyvenamosios statybos teritoriją padidinti iki 0,28 ha, t.y. išplečiant ją 0,67 ha valstybinės žemės sąskaita. Antra, nebuvo teisėtos galimybės 2011-10-04 patvirtintu detaliuoju planu nustatyti gyvenamosios statybos naudojimo būdo teritoriją rekreaciniame parko sklype vandens apsaugos zonoje nes tai draudė galiojusių kurorto apsaugos zonų reikalavimai“, - DELFI pašnekovas, buvęs ilgametis Druskininkų miesto vyriausiasis dailininkas Antanas Balkė paaiškina, kaip Druskininkų vietinė valdžia tenkino apsaugos darbuotojo privatų interesą.
Šiuo metu ponas A. Balkė su Druskininkų savivaldybe bendrauja per teisininkus – pastarajai skulptorius turi pretenzijų ir dėl jo etato savivaldybės administracijoje panaikinimo, ir dėl išmontuotos skulptūros miesto centre.
Detaliojo plano rengimo laikotarpiu dar dirbęs Druskininkų savivaldybės administracijoje A.Balkė neslepia, kad rengiamam detaliajam planui priešinosi ir aplinkosaugininkai, ir Saugomų teritorijų tarnybos pareigūnai, ir statybų priežiūros inspektoriai.
„Ir tuomet prasidėjo tikras advokatavimas. Valstybinės institucijos viena per kitą sukosi, ieškodamos sprendimų, kaip rasti spragų ir teisinių skylių, kad minėtas detalusis planas, iš kurio tiesioginė nauda – tik gyvenamosios paskirties sklypą gaunančiam privačiam asmeniui, bet ne viešiems miesto ir miestelėnų poreikiams. Atsakomybė tenka Druskininkų aukščiausiai valdžiai, inicijavusiai tokius sprendimus, tenkinant privatų interesą, ir Aplinkos ministerijai, dalyvavusiai sprendžiant detaliojo plano sprendinių problemiškumą, bei Teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, teikusiai detalaus plano patikrinimo aktą. Akivaizdus ir Nacionalinės žemės tarnybos tarnavimas privačiam interesui, pasirašant valstybinės žemės nuomos sutartis viršijant įgaliojimus. Vienoje sutartyje žemėtvarkininkų net buvo numatyta neteisėta galimybė pačiam nuomininkui keisti žemės paskirtį. Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento (Druskininkų agentūros) atstovai, surašydami reikalavimus statytojui, tik imitavo veikimą, nes rezultatai neleidžia abejoti statytojo norų prioritetu“, - sako A.Balkė.
„Akivaizdus Druskininkų savivaldybės valdžios ir mero bei aukščiau įvardintų atsakingų valstybės institucijų vadovų veikimas privataus asmens naudai (vertinant ir kitus faktus, tokius kaip komunikacijų ir privažiavimo įrengimas, tvarkant parką už ES paramos lėšas) leidžia daryti prielaidą, kad meras Ričardas Malinauskas ir tikrasis statytojas šioje istorijoje yra tas pats asmuo. Sunku įsivaizduoti kitą asmenį Druskininkuose, kuriam paklustų ir pats meras, ir valstybės institucijų vadovai“, - sakė A. Balkė.
Vadinamojo Vijūnėlės dvaro statybos prasidėjo 2013-ais metų vasarą. Prabangus rūmas kilo kaip ant mielių, o pilietiški visuomenininkai ir vietos opozicinių partijų atstovai ėmė belstis į tarnybų duris, ieškodami atsakymų į klausimus – kas ir kokiu pagrindu kurorto apsaugos zonoje leido kilti privačiam dvarui.
Katės ir pelės žaidimas
Generalinės prokuratūros prokurorė D. Nikitinienė neslepia, kad pradėjus viešojo intereso gynimą, teisminis procesas tapo panašus į prokurorų iš vienos pusės ir statybų savininkų bei vietinės valdžios institucijų katės ir pelės žaidimą.
„Iš karto pastebėjome, kad vos patvirtinus 2011 metų teritorijos detalųjį planą, 2012-ais metais buvo pradėtas rengti dar vienas tos pačios teritorijos planas. Šį kartą užsimota į Vijūnėlės parko teritoriją prijungti dar netoliese esančias kapines, sklypas padidėtų dar apie 20 hektarų valstybinės žemės. Man sunku spręsti, ar tokiu veiksmu Druskininkuose buvo bandoma slėpti ankstesnius priimtus detaliojo plano sprendinius, savotiškai juos „užtvirtinant“ nauju teisės aktu. Įdomiausia, kad į naująjį detalųjį planą pernešti visi buvusiojo plano sprendiniai, kuriais įteisinama privataus gyvenamojo namo statyba ir tas statybas liečiantys žemės naudojimo paskirties keitimo sprendiniai. Jeigu naujasis detalusis planas būtų spėtas patvirtinti, mūsų ginčijamasis netektų prasmės, taigi – ir ginčo objekto“, - sakė prokurorė.
Užbėgant už akių, reikia pasakyti, kad naująjį detalųjį planą Generalinė prokuratūra teismo pagalba sustabdė ir neleis tvirtinti iki nesibaigs teisminis procesas.
Tuo tarpu 2014 metų kovo 10 dieną Generalinė prokuratūra kreipėsi į teismą dėl viešojo intereso Druskininkuose gynimo.
Iš karto po to, pasak prokurorės D. Nikitinienės – po poros mėnesių, ginčytinos statybos pakeitė savininką. Naujaisiais savininkais, bylos duomenimis, tapo žinomas kaunietis, verslininkas Žilvinas Povilonis su žmona Zina.
Prokurorai suskumba į teismą, prašydami taikyti teisines apsaugos priemones – kol vyksta teisminis procesas, neleisti keisti pastato savininkų ir valstybinės žemės nuomininkų, taip pat neleisti turto perrašyti, perleisti, įkeisti. Teismas prašymą tenkina.
Po poros mėnesių prokuratūra susizgrimba ir kreipiasi į teismą dėl statybų Turistų g. 13 sustabdymo. Teismas šį prašymą tenkina 2014 metų lapkričio 10 dieną.
Tokį teismo sprendimą apskundžia ir statybų savininkai, ir Druskininkų savivaldybė, ir nacionalinė žemės tarnyba. Tačiau Vilniaus apygardos teismas 2015 metų kovo 17 dieną palieka apylinkės teismo nutartį galioti. Tačiau statybos, net ir po teismo nutarties, nesustoja. Priešingai – vyksta pilnu tempu.
Ministras susidomėjo Druskininkų žemėmis
Šioje vietoje reikėtų šiek tiek paaiškinti to meto padėtį Druskininkuose. 2012 metais buvusį aplinkos ministrą G. Kazlauską, pasak A. Balkės, asmeniškai besirūpinusį Vijūnėlės teritorijos detaliojo plano priėmimo peripetijomis, pakeitus Valentinui Mazuroniui, ir pastarajam 2013 metų pradžioje apsilankius Druskininkuose, vietos žurnalistai sugėdino, kad aplinkosaugininkai ir pats ministras nemato kurorto centre, kartu su paties mero R. Malinausko gyvenamojo namo sklypu Turistų g. 11, aptverto 25 arų valstybinės žemės sklypo, taip padidinant mero namų valdos plotą valstybinės žemės sąskaita.
Žemės, kurios nuomos R. Malinauskas, vietinių neretai vadinamas caru, nei nuosavybės, nei nuomos, nei panaudos neturėjo.
Prie sienos mero R. Malinausko namą juosiančia tvora priremtas V. Mazuronis, grįžęs į sostinę, Druskininkų žemių ir statybų reikalų ėmėsi iš peties. Buvo nuspręsta ginti viešąjį interesą ne tik dėl miesto centre mero R. Malinausko „pritverto“ sklypo, bet sureaguota ir į, vėlgi žurnalistų iškeltą, faktą dėl Ratnyčios upelin įbridusios merui R. Malinauskui priklausančios sodybos Latežeryje (Druskininkų savivaldybė) tvoros.
Klausimas, kada naujasis aplinkos ministras griebsis kylančio Vijūnėlės dvaro reikalų, regis, buvo tik laiko klausimas. Juolab, kad visuomenininkai ir opozicija šį klausimą vietos žiniasklaidoje kėlė pilnu balsu.
Ir čia įžūliems statytojams ir jų valdiškiems užtarėjams pats dangus metė išsigelbėjimo šiaudą – 2014 metų rinkimus į Europos Parlamentą.
V. Mazuroniui aplinkos ministro kėdę iškeitus į europarlamentaro mandatą, naujasis „tvarkiečių“ aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas, pareigas eiti pradėjęs 2014 metų liepos 17-ąją, vienu pirmųjų savo įsakymų, 2014 metų rugsėjo 15 dienos Nr. D1-733, sudarė darbo grupę, kuri turėjo parengti 1992 metų gegužės 12 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 343 naują redakciją. Tuometinio premjero Gedimino Vagnoriaus 1992 m. gegužės 12 d. pasirašytas nutarimas reglamentuoja Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas.
Kaip tyrimo metu paaiškėjo, būtent šio nutarimo, reglamentuojančio, kaip, kokiomis sąlygomis kurortuose, saugotinose teritorijose, vandens apsaugos zonose ir juostose, atskirų strateginių objektų apsaugos juostose ir kt. gali būti naudojama žemė ir miškai, kaip vykdomos statybos ir kokie tam keliami specialieji reikalavimai, - būtent šio nutarimo pakeitimas ar panaikinimas ir būtų tai, kas Vijūnėlės dvaro statybas Druskininkuose turėjo paversti ir teisėtomis, ir leistinomis.
Dokumentą rengė beveik metus
„Reikėjo jau keisti tą nutarimą. Visi čia ėjo, visi prašė, nes tai sovietinis palikimas, neatitinka nūdienos realijų. Vaikščiojo čia ir merai - ir Druskininkų, ir Palangos, prašė čia, gi neatitinka tas nutarimas jau nūdienos”, - taip pokalbio su DELFI žurnaliste metu išsprūdo aplinkos ministrui K. Trečiokui.
Druskininkų savivaldybės meras R. Malinauskas, paklaustas, kada, kokia forma ir į kurias institucijas Druskininkų savivaldybė ar/ir jos padaliniai kreipėsi dėl minėto Vyriausybės nutarimo pakeitimo bei kokias teikė pastabas ar siūlymus, neneigė daręs žingsnius, kad toks nutarimas būtų pakeistas.
„2015 metų pavasarį mes gavome iš Darbo grupės rengiamo nutarimo redakciją ir pakraupome. Kaip čia švelniau pasakyti? Turėjome, kaip tarnyba, rengėjams labai daug pastabų, nes toks nutarimas, jei būtų priimtas, prieštarautų ir įstatymams, ir kitiems galiojantiems teisės aktams, juos reiktų skubiai keisti, taisyti, tas reikalautų administracinių ir žmogiškųjų išteklių. Tiesą sakant, mes prašėme darbo grupę susitikti su mūsų tarnyba, išdiskutuoti, tačiau niekas į mūsų pageidavimus neatsižvelgė. Leido suprasti, kad viskas jau suderinta ir nuspręsta. Galiu drąsiai pasakyti, kad mūsų tarnyba to nutarimo projekto nederino“, - DELFI sakė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė.
„Išnagrinėjome Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ pakeitimo“ projektą (toliau – Nutarimo projektas), kuriuo minėtas nutarimas keičiamas ir išdėstomas nauja redakcija. Deja, dokumentas netapo nei aiškesnis, nei paprastesnis.
Pažymėtina, kad parengto Nutarimo projekto nuostatos, susijusios su saugomomis teritorijomis, nenustato jokių sąlygų veiklai saugomose teritorijose reglamentuoti, o tik pasikartojančiuose skyriuose duoda nuorodą į Saugomų teritorijų įstatymą. Manome, kad netikslinga rašyti tarpines nuorodas į įstatymus (žemės savininkas turės susirasti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą ir jį perskaityti tam, kad rastų nuorodą į kitą dokumentą). Beprasmiška tikslinti įrašus Nekilnojamojo turto registre, į nuosavybės dokumentus įrašant atitinkamus Specialiųjų žemės ir miško sąlygų skyrius, kurie žemės sklypui nenustato jokių specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų reikalavimų, o duoda nuorodas į Saugomų teritorijų, Miškų ar kitą įstatymą.
Pažymėtina ir tai, kad Saugomų teritorijų įstatyme numatytas veiklos reglamentavimas nėra išdėstytas atitinkamoms draustinių rūšims, kaip ir neatitinka Specialiųjų žemės ir miško sąlygų skyrių pavadinimų, todėl žemės savininkui bus itin sudėtinga atsirinkti konkrečiam žemės sklypui taikomą reglamentavimą. Be to, Saugomų teritorijų įstatyme veiklos reglamentavimas nėra tiek detalizuotas, kai yra šiuo metu galiojančiose Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose. Siūlome taisyti Nutarimo projekto XX skyriaus 81 punktą, nes Saugomų teritorijų įstatymas neapibrėžia jokių sąvokų, minimų XX skyriuje, tačiau duodama nuoroda būtent į šį įstatymą“, - dar 2015 m. birželio 4 d. oficialiu raštu Nr. (3)-V3-1115 (12.1) Aplinkos ministerijai rašo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorius Albertas Stanislovaitis.
Naujai parengto Vyriausybės nutarimo projekto tekstas, tiksliau – jo esminė, dėstomoji dalis, reglamentuojanti specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, šokiravo ne tik Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą.
Kaip matyti iš DELFI turimų dokumentų kopijų, pastabų dėl projekto teksto turėjo kone kiekviena iš 42 institucijų, su kuriomis buvo derintas nutarimo projektas – pradedant Valstybės saugumo departamentu, Krašto apsaugos ministerija, baigiant šalies savivaldybėmis.
Į kai kurias pastabas buvo atsižvelgta, kai kurios – ignoruotos, tačiau šių metų rugsėjo 4 dieną Aplinkos ministerija Vyriausybei pateikė nutarimo projekto tekstą kartu su lydraščiu.
Nutarimas liko laukti premjero stalčiuje savo eilės Vyriausybės posėdžių darbotvarkėje.
Teisme paaiškėjo apie naują Vyriausybės nutarimą
Kol Aplinkos ministerija rengė svarbų dokumentą, Generalinė prokuratūra teismuose toliau gynė viešąjį interesą ir bylinėjosi su Druskininkų savivaldybe, Nacionaline žemės tarnyba, Valstybine statybų ir teritorijų planavimo priežiūros inspekcija bei Vijūnėlės dvaro buvusiu ir esamais savininkais.
„2015 metų rugsėjo 29 dieną Vilniaus apylinkės teisme buvo iš esmės nagrinėjamas Generalinės prokuratūros ieškinys vadinamosios Vijūnėlės bylos procese. Prieš tai nuo mūsų kreipimosi į teismą per pusantrų metų buvo įvykę pora parengiamųjų teismo posėdžių, ir teisėja bei mes, proceso nariai, vylėmės, kad teisminį nagrinėjimą pavyks užbaigti iš esmės būtent rugsėjo 29-ąją. Prieš prasidedant teismo posėdžiui, statomo pastato buvusio ir esamų savininkų interesams teisme atstovaujantis advokatas paprašė teisėjos prie bylos dokumentų prijungti vos prieš kelias dienas, 2015 metų rugsėjo 23 dieną, priimtą Vyriausybės nutarimą Nr. 1025, kuris, kaip teisme išsireiškė advokatas, turės reikšmingos įtakos bylos nagrinėjimui. Apie minėtą nutarimą sužinojome tik teisme, jo turinys – Lietuvoje panaikintos kurortinės apsaugos zonos. Teismas minėtą dokumentą prijungė prie bylos, taigi, manytina, jog ir vertino“, - sakė Generalinės prokuratūros prokurorė D. Nikitinienė.
Toks Vyriausybės nutarimas, pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotojos R. Baškytės, prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymui.
„Jis prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymui, kuriame aiškiai reglamentuojama kurortinės zonos, kurias nutarimu dabar panaikino. Įstatymas yra aukščiau Vyriausybės nutarimo, man mažų mažiausiai keista, kad taip skubėta, nes pats nutarimo projektas, kiek žinau, nederintas su kitomis institucijomis. Bent jau su mūsų tarnyba šis, priimtasis, nutarimas – nederintas”, - DELFI teigė R. Baškytė.
Aplinkos ministerija atsikerta, kad naujasis nutarimas – tik jau esą suderintojo dalis, tad naujai derinti – nereikėjo.
„Mes tikimės, kad pilna apimtimi mūsų darbo grupės parengtas dokumentas, tai yra Vyriausybės nutarimo projektas, bus patvirtintas artimiausiomis savaitėmis Vyriausybėje”, - DELFI neslėpė Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius Marius Narmontas, 2014 m. rugsėjo 15 d. aplinkos ministro K. Trečioko įsakymu Nr. D1-733 sudarytos darbo grupės, rengusios naująją Vyriausybės nutarimo dėl Specialiųjų žemės ir miško sąlygų taisyklių aprašo redakciją, vadovas.
Neliko kurorto zonų – neliko priekaištų dėl statybų
Darbo grupės Aplinkos ministerijoje atstovas M. Narmontas akivaizdžiai suirzo, paklaustas, kam reikėjo skubėti su nauju nutarimu, jei identiško varianto, tik daug platesnės apimties, teisės aktas jau gulėjo Vyriausybėje laukdamas priėmimo.
Jau priimto, 2015 m. rugsėjo 23 dienos, Vyriausybės nutarimo esmė – panaikinti Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų aprašo XVI-ąjį skirsnį, reglamentuojantį kurortines apsaugos zonas. Naujai Aplinkos ministerijos darbo grupės parengtame dokumente kurorto zonų skirsnį pakeitė radiolokatorių apsaugos zonas reglamentuojanti pataisa.
„Tą nutarimą reikėjo seniai keisti, nes tai – sovietmečio palikimas. Jūs perskaitykite jį! Mes jau jį daug kartų keitėme ir atsižvelgėme į pastabas. Pagal galiojusias kurortines zonas, praktiškai nei viename kurorte negalima jokia ūkinė veikla, jokio verslo, nieko. Net gyventi ten laikinai ar nuolat neleidžiama žmonėms. Jūs supraskite, kad jei nebūtume keitę, tai visi palangiškiai ar kokie druskininkiečiai gi būtų likę nelegalais, gyvenančiais draudžiamoje zonoje! Dvidešimt metų niekas šito nesiėmė niekas tvarkyti, o kai mes ministerijoje ėmėmės, vėl kažkam kliūva“, - emocingai kalbėjo Aplinkos ministerijos atstovas.
Tačiau visus druskininkiečius ar palangiškius prilyginęs nelegalams, gyvenantiems draudžiamosiose zonose, ponas M. Narmontas arba sąmoningai melavo ir klaidino žurnalistę, arba parodė savo nekompetenciją.
„Nuo 1992-ųjų gegužės 12 dienos iki 2015-ųjų rugsėjo 23 dienos Lietuvoje kurortams galiojo vadinamos kurortinės zonos, kuriose kai kas buvo draudžiama. Laikinai ar nuolat gyventi buvo draudžiama tik pirmojoje, griežčiausioje zonoje. Į ją įėjo kurortų vandens telkiniai, jų pakrantės, atskiri saugotini objektai, pavyzdžiui, koks nors mineralinio vandens telkinio kupolas, Nidos kopos ar aerouostų teritorijos ir pan., tai yra tokiose vietose niekas ir niekada ne tik negyveno, bet ir negalvojo apsigyventi. Tas, kas visus Druskininkų ar Palangos, ar Birštono gyventojus bando paversti nelegaliai ten gyvenančiais, švelniai tariant, arba meluoja, arba visiškai neskaitęs minėtų sąlygų“, - sako R. Baškytė iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos.
„Kadangi pagal galiojusį Vyriausybės nutarimą, patvirtinantį Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų aprašą, į pirmą kurorto apsaugos zoną pakliūna kurorto teritorijoje esantys vandens telkiniai, paplūdimiai ir čia draudžiama nuolatos gyventi, galima išvada, kad gyvenamojo namo statyba kertasi su šiuo reikalavimu. Būtent dėl šios priežasties Generalinė prokuratūra suabejojo 2011 metais Druskininkų savivaldybės patvirtintu detaliuoju Vijūnėlės parko teritorijos planu, žemės paskirties keitimo teisėtumu, išduotais statybos leidimais ir 2014 metais kreipėsi į teismą ginti viešojo intereso.
Kaip minėjau, galiojant jau panaikintoms kurorto zonoms, gyventi pirmojoje kurorto zonos teritorijoje, vandens apsaugos zonoje, yra draudžiama. Vandens apsaugos zona yra 25-50 metrai, o vandens apsaugos juosta - 5-20 m. Gyvenamųjų namų, esančių arčiau kaip 25 m nuo vandens telkinio kranto, Druskininkuose nėra, išskyrus statomą dvarą Turistų g. 13, ant Vijūnėlės tvenkinio kranto. Statinys 2013 m. buvo pradėtas statyti esant 3,5 m nuo kranto linijos, po to kranto linija buvo pastumta, užpilant gruntą, siekiant atitikti minimaliam 5 m vandens apsaugos juostos reikalavimui.
Galiojant Kurorto apsaugos zonoms, šios pastangos tampa niekinėmis, kadangi galioja 25 m atstumo reikalavimas, tačiau tas zonas panaikinus, problemos dėl statybos reikalavimų nelieka, mat formalusis 5 m atstumas iki vandens apsaugos juostos – formaliai išlaikytas“, - mano kalbintas buvęs ilgametis Druskininkų savivaldybės administracijos vyriausiasis miesto dailininkas Antanas Balkė apie skubiai priimto Vyriausybės nutarimo esmę aiškina techniškai ir dalykiškai.
Neliko kurortų zonų – neliko ir subjekto prokurorams, reiškiantiems pretenzijas Druskininkų savivaldybei ir žemėtvarkininkams dėl valstybinės žemės dalybų privačių asmenų gyvenamiesiems dvarams statyti.
Vyriausybės nutarimas – žaibo greičiu
Iš DELFI turimų dokumentų faksimilių matyti, kad 2015 m. rugsėjo 23-osios dienos Aplinkos ministerijos Vyriausybei teiktas nutarimo projektas Nr. (14-3)-D8-6916 nėra suderintas net pačioje Aplinkos ministerijoje. Įprastai derinant būna vizos su asmenų, su kuriais derinta, pareigomis, pavardėmis ir parašais bei datomis.
Tuo tarpu pastarąjį nutarimo projektą derinęs tik vienas asmuo – pats aplinkos ministras K. Trečiokas.
Vyriausybės nutarimą A. Butkevičius pasirašė rugsėjo 23 dieną, likus kelioms dienoms iki teismo posėdžio, kuriame iš esmės išnagrinėtas Generalinės prokuratūros ieškinys Druskininkų savivaldybei ir jos vadovams.
Sutapimas, kad iš vakaro prieš priimant Vyriausybės nutarimą skubos tvarka, šių metų rugsėjo 22-ąją, Vyriausybės vadovas ir Lietuvos socialdemokratų partijos lyderis A. Butkevičius apsilankė savo partinio pavaduotojo, Druskininkų mero R. Malinausko vadovaujamoje Druskininkų savivaldybėje.
Nutarimo projektą, uždegantį įžūliems gyvenamojo dvaro statytojams žalią šviesą, paskubomis parengė Aplinkos ministerija.
Skubėta taip, kad dokumento tekstas net nederintas su atskiromis žinybomis, jo iki šiol nėra net Aplinkos ministerijos teisės aktų archyve.
O ir pats aplinkos ministras, „tvarkietis” K. Trečiokas 2015 metų rugsėjo 23-iąją gimusį ir pakniopstomis į tos pačios dienos 13 valandos Vyriausybės posėdį papildomu klausimu nuneštą nutarimo projektą suderino dar, koks uolumas(!), net neparengtą – iš vakaro, rugsėjo 22 dieną.
Įprastai teisės aktų rengimas, jų derinimas ir teikimas Vyriausybei užtrunka nuo kelių savaičių iki keleto mėnesių.
Nutarimas – teismo posėdžio išvakarėse
Kai DELFI pradėjo aiškintis, kaip gimė teismui advokato kaip gynybos argumentas pateiktas Vyriausybės nutarimo projektas, paaiškėjo, kad 2015 metų rugsėjo 23-osios dienos Vyriausybės posėdyje papildomu, 17-uoju klausimu, įtrauktas nutarimo projektas „Dėl Lietuvos respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 “Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo” pakeitimo” gimė per naktį.
„Šio nutarimo projektas, visas paketas, jau seniai svarstomas Aplinkos ministerijoje sudarytoje darbo grupėje ir diskusijose su kitomis institucijomis. Visa apimtimi nutarimo projektas Vyriausybei pateiktas šių metų rugsėjo 4 dieną, tačiau dar nepriimtas. Tačiau rugsėjo 22 dienos ministerijų atstovų pasitarime Vyriausybėje nuspręsta skubiai teikti projektą nauja redakcija, tik mažesne apimtimi, panaikinant tik tą skirsnį, kuriuo naikinamos kurorto apsaugos zonos. Ir tą variantą ministerija teikė Vyriausybei ir Vyriausybė rugsėjo 23-ią dieną priėmė nutarimą”, - DELFI teigė Aplinkos ministerijos atstovas M. Narmontas.
Tą patį tvirtino ir pats premjeras A. Butkevičius.
„Nutarimo projektą, apie kurį kalbate, inicijavo Aplinkos ministerija. Vyriausybės nutarimo projektas rengtas metus ir derintas su gausybę institucijų, tačiau pateiktam projektui teisinės technikos požiūriu pastabų turėjo Vyriausybės kanceliarijos teisininkai, todėl nelaukiant kol visos apimties projektas bus pakoreguotas, iš jo buvo išimtas vienas skyrius dėl kurortų apsaugos zonų, nes minėtas skyrius buvo visiškai nebeaktualus dėl reguliavimo perkėlimo į kitus teisės aktus ir teritorijų planavimo dokumentus. Kiek informacijos suteikė Aplinkos ministerija, senojo projekto nuostatos buvo absurdiškos, pavyzdžiui, Kurortų apsaugos zonos skyrius nustatė draudimą nuolat ir laikinai gyventi apsaugos zonoje. Jei tokie absurdiški reikalavimai būtų buvę taikomi, tai žmonės negalėtų gyventi nei Kuršių nerijoje, nei Palangoje, nei Druskininkuose. Tokio reguliavimo absurdiškumą įvertinusi Aplinkos ministerija, atsižvelgdama į rugsėjo 22 d. Vyriausybės atstovų pasitarimo dėl visos apimties Vyriausybės nutarimo projekto rezultatus, nutarė pateikti Vyriausybės nutarimo projektą dėl Kurortų zonų skyriaus panaikinimo“, - rašoma premjero atstovės spaudai Evelinos Lazdauskienės atsiųstame atsakyme.
„Įprasta rutina, o ne jokia skuba. Ten tas kurortines zonas seniai reikėjo naikinti, nes tai – sovietinis palikimas”, - paklaustas, kodėl Aplinkos ministerija nelaukė jau Vyriausybei pateikto nutarimo projekto priėmimo, bet teikė naują, kurio esmė – iš laukiamo priimti nutarimo projekto išimto vieno skirsnio – kurortinių zonų panaikinimo priėmimas, ginasi nutarimo Vyriausybei projektą pateikęs aplinkos ministras K. Trečiokas.
Tiesiai šviesiai paklaustas, ar toks naujo nutarimo projektas ir jo atsiradimas Vyriausybėje sietinas su premjero vizitu Druskininkuose 2015 m. rugsėjo 22 d., ir ar toks rugsėjo 23-os dienos nutarimo priėmimas sietinas su faktu, jog 2015 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus apylinkės teisme turėjo būti nagrinėjamas Generalinės prokuratūros ieškinys Druskininkų savivaldybei bei Nacionalinei žemės tarnybai dėl neteisėtų sprendinių ir statybų leidimų išdavimo Druskininkų mieste, Turistų g. 13, kurortinėje miesto zonoje, o naujo Vyriausybės nutarimo priėmimas galėjo turėti esminės įtakos bylos nagrinėjimui ir baigčiai, premjeras A. Butkevičius raštiškame atsakyme teigė:
„Vizitas Druskininkuose rugsėjo 22 dieną nieko bendro neturi su jūsų minimu klausimu, vizito metu buvo aptartas pasiruošimas Druskininkuose vykstančiam 2017 m. šiuolaikinės penkiakovės pasaulio taurės finalui, taip pat premjeras susipažino su Kultūros ir kongresų rūmų rekonstrukcija. Druskininku meras nei į Vyriausybę, nei į Premjerą nesikreipė dėl 1992 m. gegužės 12 d. Vyriausybės nutarimo pakeitimo/panaikinimo ar dėl kitos paramos, susijusios su bylinėjimusi minėtoje byloje“.
Paramos pas premjerą dėl Druskininkų savivaldybės ir privačių asmenų statybų teisėtumo bylinėjimosi teismuose neigė prašęs ir Druskininkų meras R. Malinauskas.
Teismo posėdis, kuriame iš esmės išnagrinėtas viešojo intereso ginti stojusios Generalinės prokuratūros ieškinys Druskininkų savivaldybei ir jos bendraatsakovams vyko šių metų rugsėjo 29 dieną.
Kaip matyti viešai skelbiamame valstybės Teisės aktų registre (TAR), rugsėjo 23-ąją priimtas Vyriausybės nutarimas į jį oficialiai įtrauktas tik rugsėjo 29-ą dieną.
Bet nutarimo tekstą jau tos pačios rugsėjo 29-osios rytą statinio Druskininkuose savininkams atstovaujantis advokatas Pranas Makauskas pateikė Vilniaus apylinkės teismo teisėjai Dianai Jankienei, prašydamas prijungti tai prie bylos, nes „šis nutarimas turės didelės reikšmės bylos nagrinėjimui”.
Tačiau patyręs advokatas, greičiausiai uoliai sekantis Vyriausybėje priimamų teisės aktų registrą, stipriai apsižioplino – per naktį gimusio nutarimo projekto rengėjai nutarimo įsigaliojimo datą numatė rugsėjo 30-ąją, tai yra kitą dieną nei vyko svarbus teismo posėdis.
Svarbus pataisymas – ir anksčiau
Suklydo ar sąmoningai taip įrašė, siekdami apsidrausti, jei kiltų skandalas? Atsakymo Aplinkos ministerijoje į šį klausimą valdininkai žurnalistams nenorėjo pateikti.
Sprendimą Generalinės prokuratūros ir Druskininkų savivaldybės, žemėtvarkininkų bei statomo namo Druskininkuose savininkų ginčo byloje teismas skelbs ateinantį pirmadienį, spalio 19 dieną.
Tuo tarpu DELFI pasinaudojo Aplinkos ministerijos atstovo Mariaus Narmonto patarimu „atidžiai peržiūrėti”, kiek esą garsusis Vyriausybės nutarimas Nr. 343 buvo keičiamas ir anksčiau.
Nuo 2014-ųjų, kai Generalinė prokuratūra teisme ėmėsi atstovauti viešąjį interesą Druskininkų kurorte, minėtas nutarimas, kaip liudija Teisės aktų registras, taisytas ir keistas, be 2015 m. rugsėjo 23-osios nutarimo, penkis kartus.
Iš jų net keturis kartus – 2015-ais metais, jau po to, kai Aplinkos ministerijos darbo grupė jau buvo pradėjusi rengti naująją dokumento redakciją.
Šių pakeitimų esmė – nustatytas orlaivių skraidymo aukštis, patvirtina suskystintųjų dujų įrenginių naudojimo tvarka, apspręsta žuvų konservavimo objektų sanitarinės apsaugos zonos ir požeminių naftos rezervuarų apsaugos zonų dydis.
Įdomesnis pakeitimas priimtas 2014 m. liepos 9-ąją, tarpuvaldyje tarp ministro V. Mazuronio išėjimo ir naujojo ministro K.Trečioko atėjimo į pareigas. Kaip žinia, tuo laikotarpiu buvo kaip tik prasidėjusi Generalinės prokuroratūros ir Vijūnėlės dvaro istorijos herojų kova teisme.
2014 m. liepos 9 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 662 buvo pakeisti pakrantės apsaugos juostose galiojančių draudimų reikalavimai.
Neseniai Druskininkų savivaldybės oficialiame tinklapyje šmėstelėjo informacija apie tai, kad Druskininkų savivaldybė pradeda rengti specialųjį pakrančių ir vandens telkinių apsaugos zonų planą.
„Specialiuoju planu savivaldybė gali nustatyti, sakykime, tam tikrą tvarką, kaip būtų reglamentuojama ūkinė veikla – statybos ir kita, upių ar kitų vandens telkinių vandens apsaugos zonose ir juostose”, - paaiškina tokio sprendimo tikslą R. Baškytė iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos.
Kaip žinia, Druskininkų meras dėl tų vandens apsaugos zonų reikalavimų nesilaikymo šiuo metu aiškinasi aplinkosaugininkams ir teisėsaugai – už iš močiutės paveldėtos sodybos Latežeryje tvoras, įbridusias į Ratnyčios upę.
Dvaro statytojų advokatas: „Mes žinojome, kad toks nutarimas rengiamas“
DELFI nepavyko susisiekti su vienu iš dabartinių vadinamojo Vijūnėlės dvaro savininkų – ginklų pardavimo verslu užsiimančiu verslininku Žilvinu Poviloniu.
Tačiau žurnalistams pavyko pakalbinti jį bei buvusį ginčijamo statinio Druskininkuose, Turistų g. 13, savininkui atstovaujantį advokatą P. Makauską.
Paklaustas apie teismo posėdžio pradžioje teisėjai įteiktą Vyriausybės nutarimą, kurį paprašė prijungti prie bylos nagrinėjimo metu, į klausimą, kaip sužinojo apie vos prieš keletą dienų gimusį teisės aktą, kuris teisės aktų registre patalpintas teismo posėdžio dieną, advokatas P. Makauskas teigė:„Jūs keistoką teisininkui klausimą užduodate. Kaip ir visus norminius aktus aš randu atitinkamuose portaluose ir INFOLEX sistemoje”.
Perklausus, kad minėtas Vyriausybės nutarimas oficialiai registruose buvo patalpintas tik teismo posėdžio dieną, advokatas nesutriko: „Aš, kaip advokatas, domiuosi norminiais aktais. Juo labiau, aš žinojau seniai, kad toks projektas yra, ten dėl saugomų teritorijų ar kaip tiksliai (kurortinių zonų – aut. past.) vadinasi”.
Advokatas teigė negalintis komentuoti – skubotai ar lėtai toks teisės aktas gimė, nes tai – teisės akto rengėjų sritis.
„Man, kaip teisininkui, rūpi vienas klausimas – jis (teisės aktas – aut. past.) galioja ar negalioja, - sakė P. Makauskas.
- Teikdamas teismui, Jūs buvote tikras, kad tai galiojantis teisės aktas? – DELFI paklausė bylos vienų iš atsakovų atstovo.
- Jei nebūčiau tikras, nebūčiau teikęs, - nuskambėjo atsakymas.
- Mano turimomis žiniomis, na, bent jau tiek, kiek pavyko rasti Teisės aktų registre, minėtas Vyriausybės nutarimas įsigaliojo tiktai rugsėjo 30-ąją, tai yra kitą dieną, nei vyko rugsėjo 29-osios teismo posėdis? – vėl paklausėme advokato P. Makausko.
Po šio DELFI žurnalistės klausimo kitame telefono laido gale stojo netrumpa pauzė, po jos pasigirdo advokato atodūsis ir komentaras: „Aš tokio klausimo tiesiog nekomentuoju”.