Kol Lietuvos politikai tradicines šeimos vertybes gina žvilgančiais plakatais ir mėginimais uždrausti nesusituokusias šeimas, homoseksualus ar abortus, žydai gimstamumą laiko strateginio saugumo klausimu ir skaičiuoja, kad 2030 m. vien Izraelyje jų bus 6,2 milijono.
Šiuo metu viena lietuvė per savo reprodukcinį laikotarpį pagimdo vidutiniškai 1,55 vaiko. Tačiau sociologinės apklausos rodo, kad vos 10 proc. lietuvių idealia šeima laiko tą, kurioje auga vienturtis vaikas.
50 proc. apklaustųjų mano, kad idealioje šeimoje turėtų augti du vaikai, o trečdalis yra įsitikinęs, kad ideali šeima neapsieina be trijų ar daugiau vaikų. Atsakymas į klausimą, kodėl idealios šeimos vaizdinys taip smarkiai nutolęs nuo realybės, glūdi ekonomikoje: Lietuvoje gimstamumas tiesiogiai koreliuoja su ekonomine padėtimi, visuomenės lūkesčiais ir valstybės finansine parama šeimoms.
Palyginkime: 12 metų mažėjęs gimstamumas Lietuvoje stabilizavosi 2005 m., kai įstojome į Europos Sąjungą (ES) ir pradėjo gerėti ne tik ekonominė padėtis, bet ir parama šeimoms. 2008 m. Lietuvoje gimė 35,3 tūkst. vaikų, 2009 m. – 36,7 tūkstančio. Tačiau 2010 m. gimstamumas vėl ėmė mažėti ir pasaulį išvydo 35,9 tūkst. kūdikių – 734 mažiau nei 2009-aisiais.
Estai mus aplenkė... ir vėl
Maždaug tuo metu, kai skaitote šį straipsnį, Estijoje pradeda galioti dar 2012 m. rudenį patvirtinta gimstamumo politika. Supratę, kad mažėjantis gimstamumas tampa rimta problema, estai šį klausimą suformulavo kaip „strateginę biudžeto surinkimo ilguoju laikotarpiu problemą“.
Taigi, parama už pirmus du vaikus Estijoje išaugo dvigubai, o už trečią ir ketvirtą vaiką valstybė žada skirti dviem trečdaliais didesnę paramą. Šalies biudžetui šiais metais tai kainuos apie 18 mln. litų, tačiau estai skaičiuoja, kad naudos gaus apie 70 tūkst. vaikų.
Panašų modelį nuo šių metų pradžios taiko ir Singapūras. 2011 m. duomenimis, gimstamumas šalyje siekia tik 1,2 vaiko vienai moteriai. Panašus gimstamumas šiuo metu fiksuojamas Latvijoje, o 2001 m. tik 1,3 vaiko pagimdydavo ir lietuvės. Taigi, Singapūras premijas už pirmus du vaikus padidino iki 12,6 tūkst. litų, o už trečią bei ketvirtą vaiką šeima gauna 16,8 tūkst. litų vienkartinę išmoką. Čia vertėtų pasakyti, kad Lietuvoje analogiška premija šiuo metu siekia 1 430 litų. Taip pat nuo šiol šeimoms su vaikais iki 16 metų Singapūre lengviau įsigyti būstą, mat išsiaiškinta, kad šeimos nėra linkusios susilaukti vaikų, jei neturi nuosavo stogo virš galvos.
Premijų už vaikus politika taikoma daugelyje šalių, tačiau ji turi esminių trūkumų. Pirmiausia, jos nauda ilguoju laikotarpiu labai miglota. Antra, tokios priemonės – didesnė paskata vaikus gimdyti tiems, kuriems trūksta lėšų. O kadangi valstybės tikslas – dori, problemų nekeliantys ir mokesčius mokantys piliečiai, gimstamumo skatinimas tarp tų, kurie išmokų nori labiau nei vaikų, nėra prioritetas.
Europą valdys prancūzai ar arabai?
Dėl didžiausio gimstamumo Europoje varžosi airiai, šeimos politikai, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, skiriantys 4,2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) – daugiausia iš tiriamų valstybių, ir prancūzai, kurių gimstamumo lygis siekia apie du vaikus vienai moteriai. Prancūzija apie gimstamumo politiką pradėjo galvoti dar praėjusio amžiaus pradžioje ir išbandė beveik viską – nuo nemokamų darželių iki milžiniškų premijų. Šiuo metu Prancūzijos šeimos politika, kurios elementus yra parėmę ir skandinavai, laikoma viena geresnių Europoje. Pagimdžiusi trečią vaiką, moteris visus metus kiekvieną mėnesį gauna papildomą maždaug 2,7 tūkst. litų siekiančią premiją, gali pasirinkti iki trejų metų trunkančias mokamas motinystės atostogas, daugiavaikių šeimų tėvai senatvėje džiaugiasi didesne pensija, o dirbantieji gali pasinaudoti lanksčius darbo grafikus tėvams įteisinančiais įstatymais bei ilgesne mokamų atostogų trukme. Valstybė taip pat subsidijuoja darželius vaikams iki trejų metų – priklausomai nuo šeimos pajamų, darželis gali būti nemokamas vargingiausiesiems arba kainuoti iki 500 eurų per mėnesį pasiturintiesiems.
Tačiau didžiausias Prancūzijos šeimos politikos išskirtinumas – reikšmingos pajamų mokesčio lengvatos dirbantiems tėvams. Pavyzdžiui, penkių asmenų šeimai, kurios pajamos siekia 25 tūkst. eurų, pajamų mokesčio tarifas siekia 5,5 procento. Tiek pat uždirbančiai trijų asmenų arba bevaikei šeimai teks atiduoti jau 14 proc. siekiantį pajamų mokestį, taigi didesnė šeima pajunta daugiau nei 2 tūkst. eurų naudą. Pagal bendrą BVP dalį, skiriamą šeimos politikai, Prancūzija 2009 m. užėmė ketvirtą vietą tarp EBPO valstybių, tačiau gana didelė dalis šių lėšų – apie 0,8 proc. BVP – skiriama būtent mokesčių lengvatoms.
Nors sociologinės apklausos ir rodo, kad mokesčių naštos mažinimas daugiavaikėms šeimoms stipriai ir teigiamai paveikė prancūzų apsisprendimą turėti daugiau vaikų, kritikai tikina, kad Prancūzijos gimstamumą gelbėja ne šeimos politika, o imigrantai – esą tikrosios prancūzės susilaukia vidutiniškai 1,7 vaiko. 2008 m. vokiečių demografų atlikto tyrimo duomenimis, tiesioginėmis lėšomis skatinti gimstamumą gana sudėtinga – finansavimo padidinimas ketvirčiu trumpuoju laikotarpiu gimstamumą padidina 0,6, o ilguoju – 4 procentais. Galbūt todėl labiausiai savo rezultatais stebinančią šeimos politiką vykdanti valstybė – Izraelis – pagal finansavimą tarp EBPO valstybių užima tik 20 vietą.
Izraelyje vaikai užtikrina nacionalinį saugumą
1970 m. Izraelyje žydų buvo mažiau nei JAV ar diasporoje, tuomet kalbėta, kad arabai, kurių gimstamumas siekia maždaug 3,9 vaiko vienai moteriai, greitai išstums žydus iš Izraelio, ir šie liks tautinė mažuma. Tačiau 2005 m. Izraelyje žydų jau buvo daugiau nei JAV ir diasporoje, be to, skaičiuojama, kad 2020 m. žydų skaičius šalyje sieks apie 6,2 mln., o 2030 m. Izraelyje žydų bus daugiau nei visame likusiame pasaulyje kartu sudėjus. Tokios tendencijos labai neįprastos išsivysčiusiai valstybei, tačiau į gimstamumą čia žiūrima atsakingai: vaikai yra tautos išlikimo klausimas, jis laikomas vienu nacionalinio saugumo elementų.
Šiuo metu gimstamumas Izraelyje siekia apie 2,6 vaiko vienai moteriai (kai kurių šaltinių duomenimis, 2,9 vaiko), tačiau žinant, koks svarbus šis klausimas, nuolat vykdoma kryptinga gimstamumo didinimo politika. Pirmiausia, suvokiama, kad daugiau vaikų gimsta susituokusiose šeimose. Taigi, santuoka ir šeimos kūrimas gali tapti galimybe išvengti privalomos karinės tarnybos.
Antra, nuolat fiksuojamas skirtumas tarp to, ką žydai laiko „idealiu vaikų skaičiumi“, ir to, kiek vaikų iš tiesų susilaukiama. Siekiama didinti tiek viena, tiek kita. Nuo mažų dienų akcentuojamas didelės šeimos džiaugsmas, švietimo sistemoje daugiavaikės šeimos pateikiamos kaip norma ir pranašumas. Ši priemonė pasiteisina – nors tradiciškai žydų šeimos daug mažesnės nei arabų, sulig kiekviena karta „ideali šeima“ įsivaizduojama vis didesnė.
Išsiaiškinę, kad moterys labiausiai jaudinasi dėl ankstyvosios vaiko priežiūros, o vyrai – dėl būsto, žydai labai daug investuoja į nemokamą ankstyvąjį išsilavinimą, vykdo būsto programas. EBPO duomenimis, Izraelyje šeimai remti kasmet skiriama apie 2,3 proc. BVP – kiek daugiau nei 1 proc. atitenka išmokoms grynaisiais, 0,2 proc. – mokesčių lengvatoms, o kita dalis – daugiau nei 2 mlrd. JAV dolerių – socialinių paslaugų plėtrai. Beje, abortai šalyje nėra draudžiami, o kontracepcija lengvai prieinama. Tačiau nevaisingumui gydyti iš valstybės biudžeto kasmet skiriama apie 60 mln. JAV dolerių, šalis išsiskiria didžiausiu vaisingumo klinikų tankiu pasaulyje, o dauguma nevaisingumo gydymo paslaugų yra visiškai finansuojamos valstybės.
Lietuvai vaikų nereikia
Nuosmukio laikotarpiu sumažintos tėvystės pašalpos iki šiol neatkurtos, taigi parama Lietuvos vaikams, kurie taip pat svarbūs šalies biudžetui ir tautos išlikimui, kaip ir mažieji žydai ar estai, šiuo metu įvertinta itin kukliai: vienkartine 1 430 litų išmoka, 97 litais per mėnesį už pirmą ir antrą vaiką bei 143 litais per mėnesį už trečią ir paskesnį vaiką iki trejų metų. Gimstamumui palanki motinystės pašalpų tvarka pakeista taupymo režimu: pirmais metais mokama 70 proc. buvusio atlyginimo, antraisiais – 40 procentų.
Šiame kontekste visai nekeista, kad 70 proc. vaikus iki šešerių metų auginančių moterų dirba, nors ES vidurkis siekia tik 59 procentus. Didesnė problema ta, kad Lietuvoje tėvai beveik neturi galimybių dirbti lanksčiu darbo grafiku, o socialinės paslaugos vaikams apgailėtinos: Lietuva iki šiol nėra pasiekusi dar 2002 m. Barselonoje nustatytų ES kriterijų, kuriais remiantis, bent trečdaliui vaikų iki trejų metų ir 90 proc. vaikų nuo trejų iki mokyklinio amžiaus turėtų būti prieinamos priežiūros paslaugos. Lietuvoje, ES duomenimis, darželiai prieinami tik 13 proc., ikimokyklinio ugdymo įstaigos – 67 proc. vaikų. Galbūt todėl 2005 m. programos EQUAL apklausoje 76 proc. vilniečių nurodė susiduriantys su šeimos ir darbo derinimo problemomis. Nepaisant to, 41 proc. daugiavaikių šeimų šalyje gresia skurdas. Dėl socialinių paslaugų trūkumo kiekvieno vaiko kaštai išauga, o esama situacija lemia ir visuomenės nuostatas: daugiavaikės šeimos siejamos ne su šalies ateitimi, o su skurdu, pašalpomis ir asocialiu gyvenimo būdu.
Esant tokiai situacijai, mažas gimstamumas Lietuvoje neturėtų stebinti, tačiau politikams visai nereikia išrasti dviračio: Lietuvoje gimstamumas tiesiogiai koreliavo su motinystės išmokomis ir ekonomine padėtimi. Taigi, net jei naivu tikėtis greitų permainų žmonių sąmonėje, ekonominės gerovės garantavimas šeimoms jau yra didžiulis žingsnis.
Eurobarometro apklausos duomenimis, 69 proc. lietuvių mokesčių lengvatas vaikus auginantiems žmonėms laiko prioritetiniu šeimos politikos klausimu. Tiesa, šiandien tokia sistema Lietuvoje taip pat egzistuoja: už pirmą vaiką bendros šeimos neapmokestinamosios pajamos padidėja 100 litų, už kiekvieną kitą – 200 litų. Taigi, už pirmą vaiką mėnesinės šeimos pajamos išauga 15 litų, už kiekvieną kitą – dar po 30 litų. Jei papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis už kiekvieną vaiką siektų, tarkim, 1 000 litų, šeimos gaunama nauda jau būtų 150 litų per mėnesį.
Be užtikrinamų socialinių paslaugų tai nėra labai daug, tačiau bent šiek tiek prisidėtų prie šeimos finansinio saugumo, priešingai nei dabartinė 15 litų lengvata, labiau primenanti pašaipą. Oponentai galėtų kritikuoti, esą tai labai brangus malonumas, tačiau šiuo metu šalyje yra apie 600 tūkst. vaikų ir jų sparčiai mažėja. Galbūt jau laikas pradėti suvokti, kad gimstamumo skatinimas – investicija, o ne išlaidos?