Bendrakeleiviai atsipirko nubrozdinimais, o ji pati nuo krūtinės nieko nejaučia. Be pagalbos negali persikelti į vežimėlį. Penktą mėnesį – Santariškių klinikose, tame pačiame skyriuje, kur dirbdama ergoterapeute globojo ir drąsino sunkiausias traumas patyrusius pacientus. Dabar pati po avarijos mokosi iš naujo gyventi.
Pažadinta vidury nakties pasakytų dieną, kai paskutinį kartą stovėjo ant kojų: rugpjūčio 23-oji.
Važiuodama link jo siauru keliu priešakinėje eismo juostoje Raimonda pamatė artėjantį traktorių su plačiais padargais. „Kelias neplatus, pagalvojau, kad netilpsiu. Pasitraukiau į kelkraštį, traktorius pravažiavo ir mane kažkaip sumėtė. Suku vairą į vieną, į kitą pusę, o mašina slysta nuo šlaito. Atrodo, nebuvo status, bet tris kartus vertėmės. Mačiau tik dūžtančius stiklus, girdėjau kažkodėl vis garsiau grojančią radiją, pravirkstantį krikštasūnį“, – prisiminė Raimonda.
Su ja važiavęs draugas labai greitai sureagavo, atsisegė diržą. Raimonda šaukė, kad greičiau iš kėdučių trauktų vaikus. Atsegti 6 ir 12 metų berniukai patys išlipo per galinius langus, kurie verčiantis mašinai išdužo.
- O jūs pati?
- Negalėjau atsisegti diržo, nes nejaučiau rankų. Nieko neskaudėjo nei kai vertėmės, nei paskui. Net nesupratau, kada lūžo stuburas. Atrodo, ir nebuvo didelio smūgio.
Viskas taip staigiai įvyko – atmintyje įsirašė daug lėčiau, o iš tiesų o kelios sekundė ir viskas.
Iš šalia buvusios sodybos atbėgo vyras. Pasakė, kad yra ugniagesys gelbėtojas. Nukirpo diržą, kad nesmaugtų ir pasakė: „Nesijaudinkit, greitoji jau atvažiuoja“.
Atvykę medikai po kūnu pakišo lentą. Kitaip traukti iš automobilio žmogų, kuriam pažeistas kaklas, negalima. Anykščių ligoninėje padarė tyrimus, kurie tai patvirtino, nors dar automobilyje pati įtariau, tik nežinojau, kuris slankstelis ir kiek tai rimta.
Reanimobilis iš Anykščių išvežė mane į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę. Sudėtingos operacijos metu chirurgai atstatė traumuotus stuburo slankstelius ir sutvirtino juos metaline plokštele. Viskas truko nuo 22 valandos iki 6 valandos ryto. Kaip sakė neurochirurgas, trauma ir pati operacija buvo labai sunki.
Tiek visokios įrangos buvo prie manęs prijungta! Po kelių dienų artimųjų prašymu mane perkėlė į Santariškių reanimaciją, o dar po poros savaičių į Neurochirurgijos skyrių. Iš ten grįžau į savo skyrių, bet jau ne kaip darbuotoja, o kaip pacientė.
- Kaip pavyko susidoroti su tuo, kad iš esmės pasikeitė gyvenimas?
- Aš suprantu, kas atsitiko, kokia mano būklė. Artimieji, buvę pacientai, kurie mane lanko, sako, kad viskas bus gerai. Bet aš pati žinau, kad galiu niekada nebeatsistoti ant kojų. Tačiau tam, kad pagerėtų mano būklė, turiu pati stengtis, nepasiduoti. Negaliu gulėti, verkti ir palūžti – tik judėti į priekį, kad ir man pačiai, ir artimiems žmonėms būtų geriau.
- Gyvenote savarankiškai. Ar galėsite vėl?
- Nebent po daug metų. Dabar mano siekiamybė iš lovos persikelti į vežimėlį, iš vežimėlio – į dušo kėdę, kad galėčiau pati nusiprausti.
Tai ir vestų mane savarankiškumo link. Pavyzdžiui, palatoje turiu mikrobangų krosnelę, bet niekaip negalėčiau pati pasišildyti maisto.
- Kodėl?
- Nenulaikau pusiausvyros. Galiu šiek tiek pasilenkti į priekį, bet lėkštės nebepaimčiau. Ir rankos dar silpnos.
- Bet kai skambinau, pati atsiliepėt telefonu.
- Taip. Abiem rankom suėmiau telefoną, įstačiau jį į dešinę, kuri stipresnė, ir pakėliau, kad galėčiau kalbėti.
Jau galiu ir pati pavalgyti. Turiu šaukštą storesne medine rankena. Pirštais nenulaikau, bet įdedu į kumštį ir pavalgau. Vis dėlto, jei mane paliktų valandai ir reikėtų kažką pačiai pasidaryti – niekaip.
- Kuo mokslas gali pasitarnauti tokias traumas patyrusiems žmonėms?
- Skaičiau, kad Lenkijoje iš panašią traumą patyrusio žmogaus kūno paėmė tam tikrus receptorius, nervus, juos augino ir panaudojo nugaros smegenims atkurti. Dabar tas žmogus gali judinti galūnes. Tikrai, mokslas žengia į priekį ir ieškoma būdų atkurti pažeistas nugaros smegenis, nuo kurių priklauso, kiek žmogus galės valdyti kojas, rankas.
Man pažeisti 6-7 stuburo slanksteliai, o tai reiškia, kad nieko nejaučiu ir nejudinu nuo krūtinės. Kada tos funkcijos sportuojant, stengiantis gali atsikurti, niekas nežino. Iš asmeninės darbo su pacientais patirties galiu pasakyti, kad būna visaip. Pavyzdžiui, po trejų metų žmogus pradeda judinti kojų pirštus.
- Kaip sugalvojote tapti ergoterapeute?
- Kai 2004 metais stojau į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, ergoterapija buvo naujas dalykas. Nieko apie šią profesiją nežinojau, perskaičiau apibrėžimą ir parašiau pirmu numeriu. Antru numeriu pažymėjau kineziterapiją ir visas kitas medicinos krypties studijų programas, kurios tiko pagal mano laikytus egzaminus.
Baigusi bakalaurą Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Reabilitacijos fizinės ir sporto medicinos centre atlikau praktiką. Kolegos mane pastebėjo ir mūsų profesorius, centro direktorius pakvietė dirbti, nors tik buvau įstojusi į magistrantūrą.
Mano pacientai buvo patyrę nugaros smegenų pažeidimus, galvos traumas, insultus, sergantys Parkinsono liga, išsėtine skleroze. Iš pradžių įvertindavome kiekvieno galimybes, kognityvines funkcijas, kiek supranta, orientuojasi laike, erdvėje, savyje, kokios rankos funkcijos, ką gali ar negali suimti, kiek pajėgia apsitarnauti: apsirengti, susišukuoti, nusiprausti, išsivalyti dantis. Visa tai, ko žmogus negalėdavo, lavindavome.
- Ko jūs pati po traumos negalėjote, o po reabilitacijos jau galite?
Beveik galiu pati apsirengti marškinėlius. Anksčiau negalėjau, kaip ir išsėdėti be atramos. Dabar jau galiu atsisėdusi išlaikyti pusiausvyrą, nors ir sunku, griūnu į šonus.
Pati atsisėsti negaliu, reikia kad kas nors pasodintų, bet išlaikyti pusiausvyrą aš galiu. Anksčiau mane tik pasodindavo į vežimėlį ir nuveždavo į procedūras. Dabar važiuoju pati ir netgi bandau savarankiškai atsidaryti duris.
Sugalvojau, kaip suimti sumuštinį, kad neiškristų.
Jeigu anksčiau negalėdavau lovoje pasiversti ant šono, dabar įsikibusi į lovos kraštą jau truputį galiu padėti žmogui, kuris mane paverčia. Sveikam tai atrodo juokingi dalykai, o man – kaip didžiausias stebuklas.
Rugsėjį švęsiu trisdešimtą gimtadienį. Jau dabar galvoju, kaip čia reikės su vežimėliu kokį nors šokį pašokt. Būtinai švęsiu. Reikia toliau džiaugtis gyvenimu, stengtis iš situacijos išpešti kas tik įmanoma.
- 100 dienų Ligonių kasų apmokama reabilitacija jau baigėsi. Kas toliau?
- Kažkaip reikia pačiai bandyti pirkti lovadienius, mokėti už procedūras.
Mano atveju reabilitacija gulint stacionare – vienintelė išeitis. 10 metų gyvenau Vilniuje, giminių bute. Tačiau jis – penktame aukšte, nėra lifto. Kas mane kasdien iš 5 aukšto nešios?
Kai tik patyriau traumą, sesuo su draugu į Širvintų rajone esantį mamos namą iš Vilniaus išvežė visus mano daiktus.
Iš kaimo važinėti į procedūras man būtų labai sunku. Reikėtų žmogaus, kuris atvežtų į Vilnių, po procedūrų parvežtų, padėtų mane perkelti, nes mama, patėvis dirba, brolis dar mažas, namuose – slaugoma močiutė.
-Ką patardavote į tokią situaciją papuolusiems žmonėms, su kuriais dirbote?
- Vilniečiams, kurie turi sąlygas važinėti, patardavome kiek įmanoma ilgiau tęsti reabilitaciją. Turintys lėšų bandydavo samdytis pagalbą į namus. Tačiau didžioji dalis pacientų po tų 100 dienų tiesiog grįždavo namo ir viskas.
Jau būdama specialistė suvokiau, kad 100 dienų reabilitacijos yra labai mažai. O būdama pacientė dar aiškiau pajaučiau – po traumos tas laikas taip gertai pralekia, o per jį reikia išmokti iš naujo gyventi.
Kiti pacientai taip ir sako: „Aš kaip vaikas, pradedu nuo pradžių“. Panašiai ir yra. Vėl mokaisi pasiversti, atsisėsti, valgyti, atsigerti, kalbėti.
Bendradarbiai, draugai ir artimieji sugalvojo per socialinį tinklą „Facebook“ surinkti pinigėlių, kad aš galėčiau prasitęsti reabilitaciją. Man tai labai didelė parama.
Koks jūsų didžiausias noras?
- Kai rugsėjį švenčiau savo 29 metų gimtadienį, visi klausė, ko noriu dovanų. Ir visi galvojo, kad geriausia būtų linkėti sveikatos. Tačiau aš sakiau, kad man reikia laiko mašinos – kad būtų galima atsukti laiką atgal.
Žinoma, aš labai norėčiau būti sveika, dirbti, gyventi savo gyvenimą, nes savo darbą aš labai mylėjau, man jis patiko. Ir pagalba pacientams, ir bendravimas, ir visas mano gyvenimas buvo nuostabus. Todėl jeigu kas nors išpildytų mano norą, tai būtų laiko mašina.
- Ar dar vairuosit?
Kai buvau sveika, su vienu vežimėlyje sėdinčiu pacientu žemagrindžiu autobusu bandėme nuvažiuoti į parduotuvę Jeruzalėje. Paprašiau vairuotojo, kad atlenktų tiltelį. Supyko, bet atlenkė. Įstūmiau tą žmogų į autobusą. Neįgaliesiems skirtose vietose daug keleivių. Lipantys žmonės nebepatenkinti, kad vežimėlis užima daug vietos. Išlipant stotelėje to slenksčio vairuotojas nebeatlenkė, privažiavo arčiau ir pasakė: „Gal kaip nors išstumsi“.
Žmonės dar nesupranta, koks svarbus aplinkinių dėmesingumas, kad vežimėliu judantis žmogus sulauks pagalbos iš šalies, tikrai bus supratingi vairuotojai, žmonės padės įlipti, autobuse nusipirkti bilietėlį. Kai viso to nėra, pradedama galvoti: „Gal geriau likti namuose“, taip žmonės ir užsidaro.
Bent jau dabar neįgaliajam pritaikytas automobilis – vienintelė išeitis, kai nevaldai kojų. Todėl man dabar labai svarbu stiprinti rankas, lavinti pusiausvyrą, persikėlimus, nes kažkaip reikės įlipti ir išlipti iš automobilio. Visada gali paprašyti pagalbos, bet norisi kuo daugiau galėti ir pačiai.
Buvę R. Kavaliauskaitės pacientai, kolegos, draugai ir artimieji per socialinį tinklą „Facebook“ organizuoja paramą jos reabilitacijai, nes „24 dienos stacionare kainuoja 4000 litų, o šitokia suma Raimondai, kaip ir bet kuriam kitam žmogui, yra labai didelė".