Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, politologas Mindaugas Jurkynas teigia, kad taip yra dėl to, jog politinių jėgų skirtumus lemia ne tik programinės nuostatos ar elektorato interesai, bet ir politikų asmenybių skirtumai, jų moralinės, kultūrinės nuostatos.
Partijos skirstomos pagal požiūrį į sovietmetį, abortus ir ekonominę laisvę
Lietuvoje veikiančios politinės partijos programinėje srityje skirstomos keliais aspektais: pagal požiūrį į sovietmetį ir Rusiją, pagal požiūrį į valstybės vaidmenį ekonomikoje bei pagal moralinį liberalumą ar konservatyvumą – šiuo atveju kalbama apie partijų laikyseną šeimos politikos, abortų, žmogaus teisių ir laisvių, religijos klausimais.
Todėl konservatoriai šeimos politikos klausimais gali laikytis vienodo požiūrio su „tvarkiečiais“, bet nesutarti dėl požiūrio į sovietinę praeitį ir Rusiją. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderis Andrius Kubilius gali nekęsti Darbo partijos pirmininko Viktoro Uspaskicho, tačiau šių partijų nuostatos mokestiniais klausimais gali sutapti.
Kaip knygoje „Partinės demokratijos pabaiga? Politinis atstovavimas ir ideologijos“ rašo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologė Ainė Ramonaitė, ideologiniu grynumu pasižymi valdančioji Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD).
Ši partija, anot mokslininkės, orientuojasi į europinę krikščionių demokratų tradiciją, laikosi konservatyvių nuostatų moralės srityje ir propaguoja bendruomeniškumo bei patriotizmo vertybes. TS-LKD taip pat apibūdinama kaip antikomunistinių ir antirusiškų pažiūrų, bet ekonomikos politikos klausimais ji yra nevieninga.
Liberalų sąjūdis, anot A. Ramonaitės, propaguoja ekonominės dešinės politiką, o moralės srityje demonstruoja libertarinius įsitikinimus. Mokslininkė taip pat pažymi, kad ekonominėje srityje dauguma Liberalų sąjūdžio atstovų, išskyrus partijos elitą, nėra itin liberalūs ir mąsto nevieningai.
Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP), pasak mokslininkės, pasižymi nuosaikiu požiūriu į sovietinę praeitį ir nuosaikiai libertarinėmis nuostatomis moralės srityje. Ši politinė jėga, jos nuomone, turi aiškią kryptį – tapti kairiąja partija socioekonomine prasme.
Darbo partija, anot A. Ramonaitės, labai demonstratyviai siekia tapti tinkama visiems, tačiau pasižymi prorusišku požiūriu.
Įtikimo visiems strategija priimtina ir Liberalų ir centro sąjungai (LiCS). „Šios partijos elitas yra nuosaikiai liberalių pažiūrų ir kai kuriais aspektai primena Darbo partiją“, - teigia mokslininkė ir priduria, kad liberalcentristai yra dešinesni ekonominėje srityje.
Tuo tarpu partija „Tvarka ir teisingumas“ pasirodė sunkiausiai apibrėžiama, mat jos lyderio, nušalintojo prezidento Rolando Pakso nuostatos nesutapo su partijos narių atsakymais į klausimus. Partijos narių nuostatų analizė parodė, kad „tvarkiečiai“ yra prorusiški, tuo tarpu partijos pirmininkas bandė formuoti patriotinės bei socialiai konservatyvios politinės jėgos tapatybę.
A. Ramonaitė savo tyrimą grindė partijų lyderių apklausa bei politikų atsakymais interneto svetainėje manobalsas.lt. Politikai buvo apklausti prieš praėjusius Seimo rinkimus.
M.Jurkynas: „tvarkiečiai“ yra dešinesni, „darbiečiai“ patys tiksliai nežino
Politologas M. Jurkynas teigia, kad partijų nusiteikimas bendradarbiauti tarpusavyje priklauso nuo įvairių dalykų: nuo lyderių sutarimo ir asmeninių savybių, partijų programų arba elektorato nuotaikų. Anot jo, Lietuvoje partijos gali būti rikiuojamos po trimis ideologiniais „skėčiais“: konservatizmu, socialdemokratija ir liberalizmu, nors būna, kad politinė jėga yra konservatyvi moralės srityje, bet ekonominėje sferoje pasižymi kairiosiomis idėjomis.
Pagal valstybės vaidmenį ekonomikoje, liberalai, pasak mokslininko, yra dešiniausi ir siekia, kad valstybės vaidmuo ekonomikoje būtų kuo minimalesnis. Šalia jų rikiuojasi konservatoriai, o socialdemokratai yra užsitikrinę pozicijas kairėje ir gina valstybės vaidmenį reguliuojant rinką.
„Darbo partijos, „Tvarkos ir teisingumo“ vietą šioje ašyje nustatyti yra sunkiau, nes jų pozicijos būna arba prieštaringos tarpusavyje, arba prieštarauja programiniams teiginiams bei viešiems pasisakymams. Pavyzdžiui, Darbo partijos atstovai Europos Parlamente priklauso liberalų frakcijai. Todėl šios partijos yra gana prieštaringos. Aš esu klausęs V. Uspaskicho, tai tiksliai nesugebėjo atsakyti: tai jie kairieji, tai jie už verslą“, - pasakojo M. Jurkynas.
„Tvarka ir teigingumas“ ekonominiais klausimais turi tam tikrą liberalų palikimą, tad sakyčiau jų vieta yra nuo centro į dešinę“, - teigė mokslininkas.
Savo ruožtu moralinio liberalumo ar konservatyvumo dimensijoje, anot M. Jurkyno, „tvarkiečiai“ yra artimesni TS-LKD. Čia svarbūs tokie klausimai, kaip patriotizmas versus kosmopolitizmas, požiūris į homoseksualus, šeimą, eutanaziją, abortus, alkoholio kontrolę.
„Tai tokio privataus ar moralinio gyvenimo klausimai. Tarkime, ar alkoholio kontrolė turi būti stipresnė, ar silpnesnė, ar žmogus pats turi rinktis, kaip jam elgtis (taip mano socialdemokratai ir liberaliosios partijos), ar tą moralinį žmogaus pasirinkimą turėtų reguliuoti valstybės ir jos įstatymai. Tai čia dešiniųjų partijų nuostatos – kaip konservatorių ar „Tvarkos ir teisingumo“, tuo tarpu „darbiečiai“ vėl per vidurį, - teigė M. Jurkynas.
Bendradarbiavimui svarbu ir asmeninis lyderių sutarimas
Kalbėdamas apie galimą konservatorių ir Darbo partijos bendradarbiavimą, M. Jurkynas pabrėžė, jog tam tikrais atvejais didelę svarbą įgyja partijų lyderių tarpusavio santykiai, gebėjimas bendrauti, tartis, pasitikėjimas, asmeninės savybės. Įtakos gali turėti ir eilinių partijos narių požiūris į kitos partijos atstovus – į kolegas galima žiūrėti kaip į potencialius priešus arba partnerius.
Pavyzdžiui, TS-LKD, anot M. Jurkyno, į „darbiečius“ visuomet žiūrėjo kaip į prorusišką partiją, todėl net jeigu sutaptų partijų programinės nuostatos, jų bendradarbiavimas vis tiek būtų sunkiai įsivaizduojamas.
„Patriotai konservatoriai ir patriotinė TS-LKD veikiausiai nenorėtų susidėti su prorusiška partija, nors kartais ta TS-LKD elgiasi keistai: kai jie buvo opozicijoje, kalbėjo prieš populizmą ir dar prieš daug ką, o po rinkimų jiems tiko ir Artūras Zuokas, ir Arūnas Valinskas. Tada tiko visi“, - teigė mokslininkas, priminęs konservatorių koalicijos formavimą po 2008 m. Seimo rinkimų, kai bendram darbui susibūrė TS-LKD, Liberalų sąjūdis, A. Zuoko liberalcentristai ir A. Valinsko „prisikėlėliai“.
DELFI primena, kad konservatorių-krikdemų premjeras Andrius Kubilius yra taip pat kvietęs prie koalicijos prisijungti V. Uspaskicho vadovaujamą Darbo partiją, nors pastaroji kvietimo atsisakė. Tuomet ministras pirmininkas sakė, kad kai kuriais atvejais reikia perlipti per save vardan valstybės reikalų.
„Žinote, tie programiniai principai niekada nebūna išgryninti, jais bandoma tarsi parodyti politinės veiklos gaires, bet kai reikia priiminėti sprendimus, tuomet politikai sako: „Ai, vardan mažesnio blogio paimsime ir sudarysime koaliciją su tais, ant kurių anksčiau burnojome, nes jie vis tiek mažesnis blogis už kitus“. O paskui tas didesnis blogis pasirodo, ne toks didelis, nes reikėtų paremti mažumos koaliciją – šiuo atveju kalbu apie socialdemokratus ir konservatorius“, - teigė politologas.
„Aš sakyčiau, kad programinis suderinamumas partijų bendradarbiavimą lemia idealiu atveju. Antras svarbus faktorius – asmeniniai sutarimai ar nesutarimai. Tarkime, kartais tenka išgirsti, kad A. Zuokas teistas, todėl su juo bendradarbiauti negalima, jeigu A. Zuoko nebūtų, gal kalbėtume. V. Uspaskichas yra blogai, jei jo nebūtų, tada gal kalbėtume“, - pasakojo M. Jurkynas.
Jis pateikė ir Vokietijos pavyzdį, kur nuo socialdemokratų atskilo radikalesnis kolega Oskaras Lafontaine ir su savo šalininkais prisijungė prie buvusių komunistų. Tad, tarkime, nors Vokietijos socialdemokratams programiškai būtų patogiau koaliciją sudaryti su O. Lafontaine ir jo šalininkais, tačiau susiformavęs priešiškumas to neleidžia, tad į partnerius renkamasi krikščionis demokratus.
A.Zuokui išstūmus liberalus, konservatoriai neturėtų potencialių partnerių?
Svarstydamas apie partijų bendradarbiavimo galimybes po kitų Seimo rinkimų, M. Jurkynas sako, jog pirmiausia tai priklauso nuo gautų mandatų skaičiaus, tačiau potencialiai geriausiai ir efektyviausiai geba bendradarbiauti partijos, kurios priklauso vienam ideologiniam „skėčiui“. Jei tokios galimybės nėra, tuomet labai svarbu, kokie klausimai tuo metu yra patys svarbiausi.
Pasak M. Jurkyno, mažiausiai su kitomis politinėmis jėgomis yra suderinama TS-LKD. Politologo nuomone, taip yra dėl to, kad šios politinės jėgos lyderiai ne kartą priešiškai pasisakė apie Darbo partiją, „Tvarką ir teisingumą“, socialdemokratus bei A. Zuoką, kuris gali iš parlamento išspirti dabartinius konservatorių koalicijos partnerius liberalcentristus ir Liberalų sąjūdį.
Savo moralinėmis vertybėmis konservatoriai-krikdemai, anot M. Jurkyno, yra panašiausi į „tvarkiečius“, tačiau šių partijų priešpriešą lemia nušalintojo prezidento R. Pakso šešėlis.
„Aš nenustebčiau, jei konservatoriai bei „Tvarka ir teisingumas“ pradėtų bendradarbiauti, nes tiek ekonominėje, tiek tautiškumo dimensijoje jų nuostatos panašios. Kai kuriais klausimais „tvarkiečiai“ ir konservatoriai net balsuoja vienodai, panašios jų moralinės vertybės, panašus požiūris į tautiškumą. Tikrai nenustebčiau, nes jie gali bendrai sakyti, kad reikia išlaikyti tautinį, kultūrinį savitumą, neleisti, kad liberali ar kairioji erozija sugriautų tradicinės šeimos modelį, kad Europos kosmopolitizmas neardytų mūsų savasties“, - svarstė mokslininkas.
Tačiau, jo nuomone, R. Rakso nušalinimas ir išlikęs neigiamas konservatorių požiūris į „tvarkiečius“ lemia šių partijų priešpriešą. M. Jurkyno nuomone, galimai TS-LKD sąjungai su „paksistais“ veikiausiai nepritartų ir konservatorių rinkėjai.
„Konservatoriai per aštuonerių metų buvimą opozicijoje anksčiau tiek visus išerzino, kad dabar ieškant partnerių, be liberalų, jiems reiktų lipti per save ir atsižadėti ankstesnių žodžių, kad visi yra priešai, kad R. Paksas yra blogai, kad V. Uspaskichas blogai. Kitaip tariant, jie neturi potencialių partnerių. Jeigu liberalai, išskyrus pakrapinimą vienmandatėse, per rinkimus nesurinks 5 proc., tai konservatoriams ragai ragučiai. Jie neturi potencialių koalicijos partnerių. Ir visi kiti, į kuriuos jie turės gręžiotis, ar tai būtų „tvarkiečiai“, ar „darbiečiai“, ar socialdemokratai, bus tie, ant kurių jie anksčiau korė šunis“, - svarstė M. Jurkynas.
Politologas taip pat primena, kad liberalcentristai yra apskritai viena lanksčiausių partijų, nes sugeba prisiderinti prie visų. Liberalų ir centro sąjunga (LiCS) dirbo ir G. Kirkilo Vyriausybėje, dirba ir A. Kubiliaus kabinete.
M. Jurkynas sako manantis, kad tuo atveju, jei LiCS ir Liberalų sąjūdis neperžengs 5 proc. barjero, jų vietą užims A. Zuokas su partija „Taip“, tačiau ji bus labiau suderinamas su socialdemokratais ar Darbo partija nei su konservatoriais.
Mokslininkas sako taip pat sunkiai įsivaizduojantis ir „tvarkiečių“ bendradarbiavimą su socialdemokratais, Darbo partija bei A. Zuoku.
V.Gaidys: kuo panašesnis elektoratas tuo lengviau partijos bendrauti
Sociologas, rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų bendrovės „Vilmorus“ vadovas Vladas Gaidys sako, kad partijų galimą bendradarbiavimą iš dalies lemia ir elektorato panašumai arba skirtumai. Tarkime, sunkiau bendradarbiauti toms partijoms, kurių rinkėjai turi ypač skirtingus interesus, lengviau toms, kurios dėl balsų konkuruoja toje pačioje rinkėjų grupėje.
Pagal elektoratą, anot V. Gaidžio, artimiausios yra Darbo partija bei „Tvarka ir teisingumas“.
„Jeigu vienos nebūtų, tai tikrai žmonės nesunkiai balsuotų už kitą, ir atvirkščiai. Tie indai čia susisiekia, o tie elektoratai savo socialiniais ir demografiniais bruožais yra pakankamai panašūs: žemesnės pajamos, daugiau problemų, žemesnis išsilavinimas“, - DELFI teigė sociologas V. Gaidys.
Šiek tiek panašus, pasak mokslininko, yra ir socialdemokratų elektoratas, nors jis turi savų skirtybių. „Jų elektoratas labiau išsilavinęs, turi ir kitų bruožų, bet tos trys partijos sudaro tokią vieną grupę. Jos gali dėl to sukurti ir koalicijas ne taip sunkiai: elektoratai susisiekia ir politikai susisiekia“, - teigė sociologas.
TS-LKD elektoratas, pasak V. Gaidžio, su anksčiau minėtomis trimis partijomis nesusisiekia: apklausų metų rinkėjai paprastai niekuomet nesako balsuosią arba už konservatorius, arba už Darbo partiją.
Tačiau konservatorių rinkėjai, antruoju savo pasirinkimu įvardija Liberalų sąjūdį arba LiCS: „Liberalų elektoratas jaunesnis, bet iš esmės tų partijų, kurios vadinamos dešiniosiomis, elektoratas taip pat panašus“.
Partijų rinkėjų nuotaikas liudija ir pernai atliktas „Vilmorus“ tyrimas, kuriuo siekta išsiaiškinti, kokius įvaizdžius savo ir kitoms partijoms suteikia rinkėjai.
Žurnalo „Valstybė“ užsakymu bendrovė „Vilmorus“ pateikė respondentams dešimties gyvūnų sąrašą: briedis, arklys, meška, dramblys, liūtas, kurmis, chameleonas, šeškas, hiena, asilas. Gyventojų buvo paprašyta penkių partijų šalininkams nurodyti, kuris iš sąrašo gyvūnėlių atitinka jų partijos bei kitų keturių politinių jėgų įvaizdį.
Savo mėgiamą partiją rinkėjai dažniausiai asocijavo su kokiu nors galingu, protingu ar darbščiu gyviu, tuo tarpu oponentus krikštijo kurmiais, šeškais, hienomis, asilais bei chameleonais.
Pavyzdžiui, konservatorių rėmėjai TS-LKD asocijavo su daug dirbančiu arkliu, o socialdemokratų mylėtojai LSDP – su briedžiu ar arkliu.
Tuo tarpu socialdemokratų rėmėjai apie konservatorius atsiliepė blogai: asocijavo su asilu, chameleonu ar hiena. Konservatoriai socialdemokratus iš savo pusės pakrikštijo chameleonais.
„Kuo distancija tarp elektoratų didesnė, tuo žmonės parenka aštresnius žodžius ar blogesnius gyvūnus“, - sakė V. Gaidys.
Jo teigimu, šis tyrimas paliudijo ir „darbiečių“ bei „tvarkiečių“ elektoratų artimumą. Tarkime, „tvarkiečiai“ Darbo partija sieja su liūtu bei drambliu, o „darbiečiai“ „Tvarką ir teisingumą“ - su liūtu bei arkliu.