Ir kuo iš toliau atvykęs jaunikis, tuo daugiau aplink jį sklando stereotipų ir egzotikos, o ką jau kalbėti apie tolerancijos stoką kai kuriuose Lietuvos regionuose. Yra tik vienas būdas išsklaidyti paslapties šydą ir pagaliau liautis mistifikuoti ar demonizuoti mišrias poras – pažinti jas iš arčiau. Galbūt tada pamatysime, kad meilė yra stipresnė už kultūrą, ir dažnai suveda visiškai skirtingus žmones.
Už pakistaniečio vardu Mian ištekėjusi Giedrė Uldukytė sutiko papasakoti ne tik apie tautinius skirtumus šeimoje, bet ir atskleidė judviejų meilės istoriją.
Ką prieš susipažindama su savo vyru manėte apie vyrus iš Pakistano? Ar žinios, stereotipai, lūkesčiai pasitvirtino?
Prieš susipažindama su vyru, daug informacijos apie Pakistaną ir tos šalies vyrus neturėjau. Apskritai, nedaug žinių apie Pakistaną pasiekia Lietuvą, o tos, kurios pasiekia, paprastai būna politinės naujienos. Tad iš to neįmanoma susiformuoti objektyvios nuomonės apie šalies žmones.
Kad ir kokie tolerantiški stengtumėmės būti, kai kurių dalykų tiesiog nežinome, nepažįstame ir leidžiame žiniasklaidai, kitiems asmenims mūsų sąmonėje suformuoti stereotipus apie tam tikras tautas, religijas.
Nesu tobula, ir nedrįsčiau teigti, kad neturėjau visiškai jokių neigiamų stereotipų, bet jie buvo labiau ne apie pakistaniečius, o apie musulmonus. Ne paslaptis, kad ir azijiečiai turi tam tikrų stereotipų apie europietes merginas, mano vyras buvo ne išimtis. Bet išsikalbėjimo ir vienas kito pažinimo dėka pamažu jų atsikratėme.
Pradėjus draugauti su vyru, teko susipažinti ir su kitais pakistaniečiais. Vieni – labai šilti, nuoširdūs, kiti gi – ieškantys menkiausios priežasties susikivirčyti, ką nors apkalbėti. Tad kiekvienoje tautoje yra ir gerų, ir blogų žmonių, ir tai tikriausia apsprendžia ne kilmės šalis, o gausybė kitų faktorių.
Manau, svarbus kiekvienos kultūros atspindys yra maistas. Lietuvių ir pakistaniečių virtuvė skiriasi kaip diena ir naktis. Pakistane didelė aromatingų prieskonių bei augalų (vaisių, daržovių, riešutų) įvairovė. Lietuviška virtuvė yra kuklesnė, neutralesnė, dėl vėsesnio klimato negalime pasigirti augalų gausa. Kadangi šalis didelė, skirtinguose jos regionuose išskiriamos ir skirtingos maisto gaminimo tradicijos. Pavyzdžiui, regione, iš kurio kilęs mano vyras, negausiai naudojamas čili pipiras, mėgstama aviena. Man labai patinka pakistanietiški patiekalai ir dažnai juos gaminu.
Iš mano dar trumpos patirties, vieni iš ryškesnių mano pastebėtų panašumų yra lietuvių ir pakistaniečių šeimyninis artumas, pagarba vyresniems, svetingumas.
Ar kyla kokių nors būtent kultūrinių akibrokštų, nesusipratimų namuose?
Didelių akibrokštų nepastebėjau. Buvo keletas, kurių nepavadinčiau nesusipratimais, o dalykais, kurie man pasirodė tiesiog keisti, galbūt būdingi jo šeimai, o gal tik jam asmeniškai, bet nebūtinai visiems pakistaniečiams. Pavyzdžiui, vos pasirodžius slogos požymiams, griebiamasi antibiotikų. Kai tuo tarpu mano šeimoje įprasta gydytis žolelių arbatėlėmis su medumi bei imbieru, ir tik temperatūrai pasiekus vos ne haliucinacijų lygį gerti stipresnius vaistus.
Jo tėvų vizito metu jie taip garsiai ir emocingai kalbėdavo savo gimtąja kalba, kad dažnai klausdavau, kodėl jie pykstasi. Paaiškėjo, kad jie taip tiesiog bendrauja. Gal turėčiau džiaugtis, kad neteko išgirsti kaip pykstasi?
Mano paminėti dalykai labiau kelia juoką, nei nesusipratimus, ar trukdo gyventi. Dažniau nesusikalbėjimas kyla dėl bendražmogiškų dalykų ar asmeninių mūsų savybių, labiausiai – abiejų užsispyrimo.
Laikui bėgant užsispyrimą stengiamės vis labiau pažaboti ir atidžiau išklausyti bei atsižvelgti į antros pusės nuomonę. Neabejoju, kad tų rimtesnių skirtumų ateityje gali išryškėti daugiau, ypač pagausėjus šeimai. O kaip su jais susitvarkysime, priklausys tik nuo mūsų pačių gebėjimo išklausyti, nusileisti ir ieškoti kompromiso.
Nepaisant darnos šeimoje, gyventi pasirinkote Angliją. Ar ten jaučiatės labiau pritampantys, nei, tarkim, Lietuvoje?
Kadangi pradžia naujoje šalyje dažnai būna nelengva, kol kas nebuvo minties kraustytis kažkur kitur ir pradėti viską iš naujo. Dabar mūsų namai yra Anglija, o kaip bus ateityje, laikas parodys. Esame čia įsitvirtinę, tačiau ne taip stipriai prisirišę, kad pasitaikius progai, neapsvarstytumėm galimybės išsikelti į kokią nors kitą šalį. Kad ir kas nutiktų, visada turėsime sentimentų šiai šaliai, miestui, kuriame užsimezgė mūsų pažintis.
Kartu su vyru Lietuvoje buvome du kartus. Pirmas vizitas buvo išbandymas ne tik vyrui, bet ir artimiesiems laukusiems Lietuvoje. Vyrui tai buvo pirmasis susitikimas su platesne mano gimine, tad truputį jaudinosi. O mano močiutėms buvo kilęs didelis stresas, kuo gi jį reikės pamaitinti!
Laimei, maisto nepritrūko, o močiutėms, kad ir kiek bevalgytum, dažnai vis tiek atrodys negana.
Vyras apie Lietuvą ir jos žmones atsiliepė teigiamai. Žmonės pasirodė šilti ir svetingi, sužavėjo šalies gamta ir istorija. Turėjo progą apsilankyti ne tik sostinėje ar didesniuose miestuose, bet ir kaime, tradicinėje lietuviškoje sodyboje. Tikiu, kad tai padėjo jam geriau suprasti mano kilmę bei praplėsti akiratį.
Jau tradiciniu tampantis klausimas, bet štai vis smalsu: ar vaikystėje svajojote apie santuoką su egzotišku jaunikaičiu?
Vaikystėje apie jaunikius turbūt svajojau mažiausiai, ir apie lietuvius, ir apie užsieniečius. Prieš sutikdama savo vyrą, neturėjau mintyse jokio paveikslo, kaip mano būsimas vyras turi atrodyti, iš kokios šalies jis turi būti, nesižavėjau jokios konkrečios šalies vyriškos giminės atstovais. Ištekėti nebuvo mano didžiausia siekiamybė. Bet meilė ir ką įsimylėsi nėra kažkas, ką gali suplanuoti. Tiesiog, sutikus žmogų, su kuriuo tau pakeliui, geriau jo nepaleisti.
Tai kaip judu susipažinote? Ar įsimylėjote iš karto?
Susipažinome Anglijoje prieš beveik ketverius metus. Buvau šiek tiek pavargusi nuo rutinos Lietuvoje ir nusprendžiau trumpam pakeisti aplinką. Su sese ir sūnėnu atskridome į Londoną aplankyti draugų, tuo metu turėjau atgalinį bilietą, bet nebuvau įsitikinusi, ar juo pasinaudosiu. Teturėjau rankinį bagažą su keletu drabužių, net nebuvau pasiėmusi savo darbo įrankio – nešiojamo kompiuterio.
Per tas dvi savaites Londone pabandžiau ieškoti darbo pagal specialybę, nuėjau į kelis darbo pokalbius, kuriuos buvau suderinusi, dar kai buvau Lietuvoje. Nepaisant to, kad darbo pokalbiai nedavė teigiamo rezultato, dar nenorėjau grįžti ir nusprendžiau pasilikti Anglijoje.
Londono mastai bei šurmulys ir sužavėjo, ir apsuko galvą, tad išvykau į mažesnį miestelį Jorkšyro grafystėje, kur mane pasitiko sesės vyro brolis su žmona. Čia jie man padėjo susirasti nuomuojamą kambarį name, kuriame gyveno keletas imigrantų iš įvairių šalių. Vienas iš jų buvo Mian, mano vyras, - su juo ir pradėjome artimiau bendrauti. Tad dar nebūdami pora, jau gyvenome vienuose namuose.
Po sunkių darbo valandų, susitikdavome su vyru šalia namų esančiame parke ir kalbėdavomės, nes namuose dėl gyventojų gausos būdavo toks dažniausiai linksmas, bet kartais ir varginantis šurmulys. Nepasakyčiau, kad iš karto pajaučiau, jog šis žmogus bus mano išrinktasis ir kad meilė buvo iš pirmo žvilgsnio. Jaučiau simpatiją, bet, manau, jog tvirtiems santykiams užmegzti ir gyvuoti reikia kažko daugiau, nei tik simpatijos. Juolab, kad esame kilę iš skirtingų kultūrų, kurias reikėjo suderinti.
Tad tik po ilgų pokalbių, vienas kito pažinimo, pasitikėjimo vienas kitu įgijimo, ryžomės draugystei ir galų gale - santuokai. Neišskirčiau konkretaus momento, kada ta meilė atsirado, tiesiog lėtai ir užtikrintai judėjome jos link. Po beveik metų draugystės susituokėme ir netrukus švęsime trejų metų santuokos sukaktį.
Ar Jūsų santuoką palaimino tėvai? Dažnai tenka išgirsti istorijų, kuomet tėvai atsisako bendrauti su už kitataučių ištekėjusiomis atžalomis. Tarkime, jeigu šeima Jums iškeltų ultimatumą – „arba santuoka su kitataučiu, arba mes“ (pvz. Jūsų tėvai) – kaip manote, ką būtumėte pasirinkusi?
Nemanau, kad kada nors būčiau sulaukusi iš savo šeimos tokio ultimatumo, nes žinau, jog jie manimi ir mano sprendimais pasitiki. Žinoma, buvo sunerimę, bet nieko nedraudė, tiesiog klausė manęs, ar aš pati esu įsitikinusi savo pasirinkimu. Bet vėlgi, dėl to paties nežinojimo apie jo kultūrą, iškreiptų nuogirdų apie islamą, artimiesiems buvo kilę baimių, bet laikui bėgant jos prigeso ir, tikiuosi, dabar jau visai užgeso.
Nerimas tikriausiai buvo ne tik dėl to, kad mano išrinktasis kilęs iš kitos šalies, bet ir todėl, kad mūsų draugystės pradžioje, nei vienas mano šeimos narys nebuvo susitikęs su mano išrinktuoju gyvai. Mano vyras stengėsi užmegzti ryšį su mano seserimi, pabendraudavo internetu, ištardavo kelis žodžius lietuviškai telefonu mano mamai, tai galbūt padėjo užsitarnauti daugiau pasitikėjimo. Bet, manau, jog tik susitikus gyvai jų širdyse įsivyravo ramybė ir nuoširdžiai priėmė jį kaip šeimos narį.
O ką sakė, kaip reagavo jo šeima?
Mišri santuoka jo šeimoje nebuvo naujiena. Vyro močiutė – amerikietė, net seneliui mirus, visdar gyvenanti Pakistane, vienas pusbrolis vedęs australę, kitas – airę, senelio brolis – irakietę. Tad uošviai į mūsų santykius žiūrėjo palankiai, ta smulki detalė, kad esu iš kitos šalies, nebuvo svarbiausias dalykas. Jiems labiau rūpėjo, kokios mano vertybės, požiūris į šeimą ir, apskritai, ar esame laimingi.
Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę susipažinti su vyro tėvais, praeitą vasarą apsilankiusiais Anglijoje. Prieš susitikimą jaučiau didelį jaudulį, tačiau vos jiems įžengus pro duris, visas jaudulys pradingo. Nors mama beveik nešneka angliškai, o tėčio anglų kalbos žinios per daug metų primirštos, ir be kalbėjimo sugebėjau pajusti nuo jų sklindančią šilumą bei rūpestį. Kiek pavykdavo, pakalbėdavome angliškai, o kilus neaiškumams griebdavomės piešinių ir rankų gestų.
Kaip ir mano šeimai, vyro tėvams taip pat reikėjo pamatyti mūsų gyvenimą savo akimis, kad galutinai palaimintų mūsų santykius. Buvo labai nustebę, kad aš ir valgyti moku pagaminti, ir rūbus išskalbti...Mat kažkas buvo jiems papasakojęs, kad europietės to nesugeba, tarsi iš kokios kitos planetos būtų. Namo išskrido ramūs, kad sūnus pavalgydintas, apskalbtas ir, svarbiausia, laimingas! Labai norėčiau apsilankyti Pakistane ir artimiau susipažinti su jų kultūra.
Kokių tradicijų paisote šeimoje? Ar namuose vienodai svarbios abi kultūros?
Mūsų šeimoje svarbiausios šventės yra Kūčios, Kalėdos, aukojimo šventė Eid al-Adha bei Ramadano pabaigoje švenčiamas Eid al-Fitr.
Kūčių ir Kalėdų šventimas nedaug skiriasi nuo to, kaip aš švęsdavau jas Lietuvoje. Per Kūčias tradiciškai ruošiame dvylika patiekalų, laužiame kalėdaitį geriam spanguolių kisielių, kertam kūčiukus. Kalėdų rytą susirenkame po egle padėtas dovanas, valgom mandarinus ir baltą mišrainę, o vakare kepame viščiuką.
Abiejų Eid švenčių rytą vyras nueina į mečetę, atlieka maldą, vietiniai musulmoniškos bendruomenės nariai šiltai pasveikina vieni kitus. Vėliau veiksmas taip pat dažniausiai sukasi aplink vaišių stalą, gaminame pakistanietiškus patiekalus, susisiekiame su artimaisiais Pakistane. Mūsų šių švenčių paminėjimas gerokai skiriasi nuo jų paminėjimo Pakistane, kur į namus sugūža ne tik artimiausi šeimos nariai, bet ir penktos eilės pusbroliai bei pusseserės.
Taip pat nelieka nepaminėti ir gimtadieniai, santuokos metinės. Pastarosiomis progomis nueiname į restoraną, nukeliaujame į kokį nors naują, nematytą miestą ar vietovę.
Ar ketinate mokyti savo vaikus lietuvių kalbos?
Vaikų kol kas neturime, tad apie tai galiu kalbėti tik teoriškai, bet kalba yra svarbi tautinio identiteto dalis ir norėčiau, kad mūsų vaikai kalbėtų tiek šalies, kurioje gyvensime, tiek mano, tiek vyro, kalbomis. Žinoma, tai reikalaus daug laiko, pastangų ir kantrybės. Bet mums svarbu, kad vaikai galėtų susikalbėti su seneliais, mokėdami mūsų kalbas, neatitrūktų nuo savo šaknų ir didžiuotųsi savo kilme.
Jūsų santuokinis gyvenimas, atrodo, be jokių kliūčių. Tačiau kas Jus paskatino stoti į mišrių šeimų klubą? Ar be klubo narių buvo sunku susirasti bendraminčių?
Sukūrusi šeimą su užsieniečiu neturėjau didelio poreikio ieškoti tokio pat likimo lietuvaičių. O gal taip buvo tik todėl, kad nežinojau, jog toks klubas egzistuoja. Apie Mišrių šeimų klubą sužinojau perskaičiusi įkūrėjos Lauros interviu.
Įstojusi į klubą supratau, kad jeigu būčiau atradusi jį prieš santuoką, ten esančių narių žinių bagažas būtų gerokai palengvinęs santuokos registravimo ir kitus biurokratinius procesus. Bet dabar, iškilus klausimams, visada žinau, kur galiu kreiptis – ne į Google, o į MŠK. Ne tik apie nuobodųjį “popierizmą”, bet ir kokį filmą šiandien pasižiūrėti ar kur planuoti ateinančias atostogas. Juk narių ten jau arti pusantro tūkstančio, ir kiekviena su savo patirtimi.
Nors kai kurios diskusijos man ir neaktualios, bet visada su malonumu skaitau už kitų šalių vyrų ištekėjusių moterų patirtis. Per šiuos buvimo MŠK nare metus sužinojau daugiau apie pasaulį, negu per visa savo gyvenimą, ir visa tai mišrias šeimas sukūrusių lietuvaičių dėka.
Žinau, kad prisidedate prie „Mišri šeima“ projektų. Kūrėte logotipą, atvirukus „Vaikų svajonių“ vaikams, montavote „Senelės pasaka“ filmuką. Spėju, dirbote iš idėjos – be atlygio. Kokia yra Jūsų motyvacija? Realizuojate save, ar tikite, kad „Mišri šeima“ iš tiesų padeda daugeliui žmonių?
Tai, kas prasidėjo nuo Mišrių šeimų klubo, išplito į misriseima.com svetainę bei projektus už jos ribų: sukūrėme tinklaraštį “Mišri šeima. Iš pirmų lūpų.”, kuriame savo patirtimis dalinasi už užsieniečių ištekėjusios lietuvės, mišrių šeimų bendruomenės dėka įgyvendinome 26 svajones “Vaikų svajonių” akcijoje, subūrėme keletą entuziastingų žmonų, kurios nufilmavo savo vyrus lietuviškai deklamuojančius “Senelės pasaką”, kuri sulaukė jau beveik 5000 peržiūrų. Manau, tokių projektų, į kuriuos įtrauksime ne tik mišrių šeimų atstovus, bet kurie bus įdomūs ir plačiajai auditorijai, tik daugės.
Prisidėdama prie šių projektų įgijau nemažai patirties, prisiminiau kai kuriuos jau šiek tiek primirštus įgūdžius. Bet savirealizacija nėra svarbiausias veiksnys, dėl kurio prisidėjau prie Mišri šeima komandos. Su organizacijos kūrybine komanda labai lengva dirbti, nesusiduriu su tokiais kūrybiniais sunkumais, kaip kad kartais tenka dirbant prie komercinių projektų. Manau, tas “lengvumas” ir motyvacija atsiranda dėl pačios organizacijos idėjų ir tikslų, kuriais tikiu, ir tiki visos komandos narės.
Vienas iš svetainės ir organizacijos tikslų yra padėti ir suteikti informaciją mišrioms šeimoms. Bet ne mažiau svarbu yra skleisti žinią apie mišrias poras platesnei visuomenei, parodyti, kad mišrios šeimos yra normalios (taip, netgi tai kažkam dar nesuvokiama!), kad kultūrų maišymasis vyksta ir, kad nereikia to priimti kaip tautos išnykimo grėsmės; neteisti, o stengtis suprasti. Tai pasiekti galime šviesdamos visuomenę rasinės, kultūrinės, religinės įvairovės klausimais.
Mišrių porų ir šeimų skeptikai mėgsta sakyti, kad lietuvaitės taip išsižada savo šalies, savo kultūros ir apskritai, susiejusios gyvenimą su užsieniečių, tampa tautos išdavikėmis. Tačiau pamirštama, kad jos yra puikios Lietuvos ambasadorės visame pasaulyje. Jų dėka, daugybė skirtingų tautybių žmonių tolimiausiuose pasaulio kampeliuose, galbūt net nežinojusių, kad Lietuva yra ne Afrikoje ir ne Rusijoje, sužino bent kažką naujo apie mūsų mažytę šalį.
Dėkoju už pokalbį.