„Tikrai gyvensiu Lietuvoje. Kolegos, pažįstami pabėgėlių stovykloje manęs klausė, kodėl noriu į Lietuvą, kodėl nevykstu į Vokietiją. Sakė, tai turtinga šalis. Tačiau man svarbiausia saugumas. Lietuvoje turiu daug draugų, pažįstamų, moku kalbą, noriu gyventi čia“, – kalbėjo jis trečiadienį Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre surengtoje diskusijų popietėje „Pokalbis su Basiru. Pabėgėliai: vengti, suprasti, priimti?“

DELFI primena, kad dar kovo pabaigoje pasirodžiusiame vaizdo įraše A. B. Yousof iš pabėgėlių stovyklos Graikijoje lietuviškai kreipėsi į lietuvius prašydamas jam padėti. Jis teigė mylintis Lietuvą ir norintis joje gyventi.

Vėliau paaiškėjo, kad A. B. Yousof yra dirbęs su lietuvių kariais Gore, kur Lietuva nuo 2005 metų vadovavo Provincijos atkūrimo grupei, bet galiausiai išvedė pajėgas. A. B. Yousof teigimu, po lietuvių karių pasitraukimo, padėtis provincijoje pasikeitė dramatiškai.

Nepraėjus nė savaitei po šio kreipimosi jis rankose jau laikė Lietuvos vizą – Krašto Apsaugos ministerija kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, kuri yra atsakinga už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. VRM prašyta įvertinti prieglobsčio suteikimą A. B. Yousof ir jo šeimai – tokį prašymą yra išsakęs ir pats jis. KAM rekomendavo priimti afganistaniečių šeimą.

Lietuviškai kalbantis vyras pastarąjį mėnesį gyveno Rukloje įsikūrusiame pabėgėlių priėmimo centre. Vėliau jis bus perkeltas į vieną iš savivaldybių, ten tikisi pasikviesti ir savo šeimą – žmoną su dukrele, kurios liko Afganistane.

Apie verslą kol kas negalvoja – laukia šeimos

„Afganistane per 3 mėnesius atidariau parduotuvę. Kasdien uždirbdavau po 60 dolerių (53 eurų)“, – paprašytas papasakoti, ką veikė gimtinėje, pasakojo jis.

Tačiau A. B. Yousof sakė nesantis tikras, ar tuo pačiu norėtų verstis Lietuvoje. Visų pirma tikina laukiantis žmonos, kuri Afganistane dirbo grožio salone, su dukra.

„Visuomet tariuosi su žmona, tad ir šį kartą taip darysime. Nesu tikras, ką norėčiau veikti ateityje. Šiuo metu laukiu savo dokumentų, su žmona ir dukra apsispręsime ir kur tiksliai gyvensime. Svarstau apie Vilnių ar Kauną“, – prasitarė jis.

Papasakojo apie pirmąjį mėnesį Lietuvoje

„Mane labai gerai priėmė Lietuvoje, visi mane sutiko draugiškai“, – kokios buvo jo pirmosios dienos Lietuvoje, pasakojo afganistanietis.

Paklaustas, kaip čia praleido pirmąjį mėnesį, A. B. Yousof prasitarė kone visą laiką leidęs Rukloje, tačiau kartą, pakviestas draugų, viešėjęs ir Vilniuje.

„Rukloje mums vykdavo lietuvių kalbos pamokos, ten yra sporto salė, kompiuterių klasė, išeiname pasivaikščioti“, – pasakojo vyras.

Jo teigimu, Vilnius jam labai patiko, ketina jis apsilankyti ir Kaune, kur, žino, yra mečetė. A. B. Yousof neslėpė esantis praktikuojantis musulmonas, tačiau gerbiantis kiekvieną relgiiją.

Patirtį vadina tik teigiama

Pasidomėjus, gal buvo, kas Lietuvoje kėlė nuostabą, supykdė ar nepatiko, A. B. Yousof aiškino, kad visa jo patirtis – tik teigiama.

„Kai buvau Graikijoje, man paskambino lietuviai ir pasakė, kad nesijaudinčiau, kad manimi pasirūpins, viskas bus gerai. Ir iš tiesų viskas buvo labai gerai. Labai dėkoju visiems lietuviams. Man labai gera Lietuvoje“, – aiškino jis.

Rukloje jis tikino bendraujantis su čia gyvenančiais kariškiais, susiradęs ir naujų pažįstamų, su kuriais eina pasivaikščioti, praktikuojasi kalbėti lietuviškai.

Sulaukė grasinimų, nes dirbo su lietuviais

A. B. Yousof taip pat prasitarė, kad situacija jo gimtinėje šiuo metu yra labai įtempta. Prie savo gimtojo kaimo jis aiškino negalintis priartėti 20 kilometrų spinduliu.

„Man vis kartojo, kad aš dirbau ne su lietuviais, o su amerikiečiais, kad renku apie juos informaciją ir perduodu užsieniečiams. Gavau laišką, kad esu katalikas, kad dėl to, kad dirbau su NATO, bus blogai man, mano žmonai ir mano dukrai“, – apie grasinančio turinio laišką, kuris tapo jo bėgimo iš Afganistano priežastimi, pasakojo aštuonerius metus su Lietuvos kariuomene dirbęs vyras.

Paklaustas, ar dar ketina išlaikyti ryšį su Afganistanu, A. B. Yousof pripažino, kad tuomet, kai sulauks savo žmonos ir dukros, šią šalį pamirš ir Lietuvoje pradės naują gyvenimo etapą.

Vadina pažeidžiamiausiais pasaulyje: kaip vyksta atranka

Savo ruožtu Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro atstovė Lietuvoje Renata Kuleš diskusijos metu pasakojo, kad pabėgėliai Lietuvoje priimami nuo to meto, kuomet buvo ratifikuota Ženevos konvencija. Iš viso per tuos metus buvo priimta maždaug tūkstantis iš gimtųjų šalių sprunkančių pavojuje atsidūrusių žmonių.

„Žmogus, kuris atvažiuoja iš visai kitos kultūros, visuomenės, nežinodamas kalbos atsiduria labai pažeidžiamoje situacijoje. Mes sakome, kad pabėgėliai yra pažeidžiamiausi žmonės pasaulyje. Jie tokie patys žmonės, bet patyrę daug negandų ir neturintys praktiškai nieko“, – sakė ji.

R. Kuleš ragino suprasti, kaip jaučiasi į svetimą šalį atvykęs pabėgėlis, ir solidarizuotis su 60 milijonais žmonių, likusiais be namų.

„Tai sudėtingas procesas. Į Lietuvą pabėgėliai kol kas vyksta tik iš Graikijos. Graikija turi pateikti dokumentus, sąrašus, tuomet kandidatūros svarstomos, vykstama kalbėtis su pabėgėliais. Kalbant apie kriterijus, lemiamas pirminiam ir greitam perkėlimui yra tik pažeidžiamumo laipsnis“, – kaip vyksta pabėgėlių atrinkimas iš dešimčių plūstančių į Europą, aiškino ji.

Priminė pirmuosius pabėgėlius Lietuvoje

Tuo metu Karo istorikas dr. Gintautas Surgailis priminė, kad 1939 m. gerokai daugiau nei 40 tūkst. žmonių neturėjo nieko ir buvo vadinami atbėgėliais – šis terminas jam labiau patinka nei pabėgėliai.

„Žmonės pateko į visiškai kitą valstybę neturėdamas nieko. Be to, prisiminkime Lietuvos ir Lenkijos istoriją – šios valstybės buvo priešininkės. Tarpininkaujant visuomeninėms organizacijoms buvo sugebėta padaryti taip, kad tie nieko neturintys žmonės būtų ir apgyvendinti, ir maitinami. Lietuva patirtį dėl pabėgėlių turi, tačiau tuomet labai svarbus buvo visuomenės pritarimas. Žmogiškumas tuomet egzistavo“, – pabrėžė jis.

G. Surgailis taip pat pasakojo, kad atbėgėliams tuomet buvo skirta daugiau nei 8 milijonai litų.

„Atbėgėlių problema buvo išspręsta labai paprastai ir greitai, kai Lietuva buvo okupuota Sovietų sąjungos. Tuomet buvo pasakyta: „Jūsų reikalas išsilaikyti, eikite dirbti“, – pasakojo jis.