DELFI primena, kad vyrą, kuris šiuo metu neturi oficialios gyvenamosios vietos, ketvirtadienį užpuolė maždaug dešimt 12-16 metų amžiaus jaunuolių. Apie šį įvykį DELFI papasakojo jo liudininku tapęs Edvinas Šapovalovas, kuris buvusį kaimyną nuo siautėjusių užpuolikų apgynė.

„Tai ne jaunimas, tai apskritai ne žmonės. Visą dieną jie iš manęs tyčiojosi, apmėtė akmenimis, apšlapino ir užliejo visą rūsį vandeniu, nes žino, kad aš bejėgis. O vakar vakare jie padegė mano patalynę tuo metu, kai aš miegojau. Pradėjau degti tiesiog miegodamas, bet laiku pabudau, pajutęs karštį“, – užpulto vyro žodžius tuomet citavo vaikinas.

Antradienį jis kartu su mergina benamį aplankė ligoninėje, atnešė drabužių, maisto, reikalingiausių higienos priemonių. Vyras šiuo metu gydomas, nes jam diagnozuotas pirmo laipsnio nudegimas.

Benamis: esu visiškai vienas, bijau

„Įžengęs į palatą pamačiau žmogų, sėdintį ant lovos krašto. Ten buvo tik viena lova, palatoje buvo visiškai tylu. Jis atsisuko į durų pusę, ir šypsodamasis pasakė: „Čia tu!“. Aš jam atsakiau: „Sveiki, atvažiavau Jūsų aplankyti, atvežiau pavalgyti ir drabužių“. Jo akys nušvito ir buvo kupinos džiaugsmo“, – apie susidūrimą su išgelbėtu benamiu pasakojo vaikinas.

Anot E. Šapovalovo, pradėjus klausinėti, kaip vyras laikosi, jis pripažino neseniai grįžęs iš operacinės.

„Jis pradėjo šnekėti: „Jaučiuosi normaliai, bet sunkiai valdau kojas, po to, kai mane padegė, tikriausiai dar negreit galėsiu eiti. Šiandien man padarė operaciją, buvau užmigdytas, man pritaikė narkozę. Esu visiškai vienas. Mama mirė 5 metus atgal. Gyvenime esu daug dirbęs, darbo metu ir gavau traumą. Turėjau 3 grupės invalidumą, vėliau ją pakeitė 2 grupę. Gaunu 145 eurus. Tačiau mano kortelę pasisavino vietiniai sugėrovai, banditai, ir iki šiol negaliu jos atgauti. Nežinau, ką daryti ir kaip ją susigrąžinti iš jų, bijau“, – su jį apgynusiu vaikinu kalbėjo benamis.

Iš buto išmetė kaip šunį

Paklausęs, kodėl benamis buvo išmestas iš buto, kuriame gyveno, jis pasakojo, kad gaudamas tiek mažai pinigų tiesiog nesugebėjo susimokėti už butą. Pripažino, kad dėl jo iškeldinimo kaltas ir alkoholis.

„Gavau mažą invalidumo pašalpą, išgerdavau, todėl nesugebėdavau sumokėti už butą. Kai skola pasiekė 5 tūkst. eurų, įvyko teismo posėdis, kuriame aš nedalyvavau, man net nepranešė ir neįteikė laiško, kad jis bus. Vieną dieną tiesiog atvyko antstoliai ir pasakė, kad turiu 10 minučių susirinkti savo drabužius ir jie mane „išmeta“. Apačioje laukė mikroautobusas, į kurį buvo sunešti visi mano daiktai iš buto, jie viską pasisavino. Paprašiau, kad leistų išsinešti bent televizorių, man pasakė, kad viskas priklauso jiems ir jei pasakysiu dar žodį, man bus blogai.

Butas yra neprivatizuotas, todėl pasiekus tokio dydžio skolą mane išmetė kaip šunį. Nuo to laiko ir gulėjau to kiemo rūsyje, kol iš manęs neišsityčiojo ir nepadegė. Iki šiol, nors jau neturiu buto, turiu už jį mokėti iš savo invalidumo pašalpos. Tai neteisinga, bet kas manęs klausys, benamio, kuris neturi nei vieno draugo“, – graudinosi vyras.

Bijo mirti iš šalčio arba būti nužudytas

Anot jo, teisybę jam sunku rasti ir kitose gyvenimo situacijose. Pavyzdžiui, nors po paauglių išpuolio buvo iškviesta policija, vyro žiniomis, užpuolikų jie neieško, tyrimas nebuvo pradėtas.

„Dabar nežinau, ką man daryti, kada mane išleis iš ligoninės, neturiu nei banko kortelės, į kurią persiunčia pinigus, tikriausiai juos pasisavina tie sugėrovai banditėliai. Jei grįšiu atgal, mane galiausiai užmuš arba jie, arba vaikai. Nenoriu gerti. Žinau, kad reikia mesti, bet nežinau kaip. Neturiu visiškai nieko, net apatinių kelnaičių. Ligoninėje man duoda tik kelis „pampersus“, – pasakojo vyras dėkodamas už E. Šapovalovas atvežtus drabužius.

Anot benamio, tik laiko klausimas, kiek gyveni jam liko, kol sušals ir mirs arba bus nužudytas.

„Nenoriu daugiau grįžti į tą rajoną, bet nežinau, ką daryti. Iki dabar pamenu, kaip vaikai iš manęs tyčiojosi, vis sakydavo: „Tolikai, kelkis, eik į darbą. Tolikai, mes šiandien pas tave ateisim“. Kol galiausiai vieną naktį atėjo ir padegė. Pamenu, miegojau, bet buvau visiškai blaivas, o šalia gulėjo pilnas, uždarytas vyno butelis, kurį žadėjau išgerti atsikėlęs ryte. Atsikėlęs ir pamatęs, kad degu, atsukau tą vyno butelį ir pradėjau gesinti koją šiuo vynu, tačiau man sunkiai sekėsi. Mano balsą išgirdo ir rūkstančius dūmus pamatė kitas benamis, tuo metu buvęs prie konteinerių netoliese. Jis turėjo butelį vandens, su kuriuo mane užgesino, nes visiškai negalėjau eiti ir tą padaryti pats“, – pasakojo vyras, kuriam sunkiai sekasi vaikščioti ir ligoninėje.

Nėra, kas praskaidrintų vienatvę

Vyrą aplankius jis neturėjo visiškai nieko, net šlepečių ar kojinių, buvo tik su sauskelnėmis ir maža pižama.

„Sakė, kad slidu vaikščioti basomis, todėl pamatęs, kad jis bando stotis ramstydamasis į lovą, pasakiau, kad nueisiu į artimiausią parduotuvę, nupirksiu jam šlepetes, kojines. Tuo metu smarkiai lijo, bet jaučiau, kad privalau tą padaryti. Grįžęs mačiau, kaip jis laimingomis akimis manęs laukė. Padaviau jam šlepetes, jis jas užsidėjo ir atsistojo, norėdamas mane palydėti iki lifto, kuriuo ruošiausi važiuoti namo.

Prieš man išvykstant jis atidarė savo stalčių ir parodė, kad jame laiko gabalėlius baltos duonos, ją jis čia deda valgydamas pietus ir vakarienę. Paklausiau, kodėl jis taip daro. Jis pasakė: „Esu visiškai vienas palatoje, nėra nei žmonių, nei televizoriaus, nei radijo. Tai visą dieną žiūriu į sieną arba pro langą ir mąstau, o gi kažkada aš dirbau statybose, tuomet vyko Lazdynų rajono statyba. Sunku miegoti visą dieną, todėl naktį labai norisi valgyti. Tuomet išsitraukiu iš lentynos tą baltą duoną, kurią gaunu per pietus, ir mažais gabaliukais ją kramtau“.

Tai pasakęs jis atsistojo, padėjo mano atvežtus drabužius į spintą ir nunešė visą mano atvežtą maistą į šaldytuvą. Nuolat ramstėsi į sienas. Pasakiau, kad man jau laikas vykti namo, nes buvo vėlus vakaras. Jis teištarė: „Vis dėlto šiame pasaulyje dar yra šviesių žmonių“ ir atsisveikino, o aš tuo metu nuėjau į lifto pusę. Iki šiol mąstau apie kiekvieną jo pasakytą žodį, tiesiog žinojau ir „jaučiau viduje“, kad privalau jam padėti, bent kažkaip“, – pasakojo vaikinas.

Jis nuoširdžiai dėkojo savo merginai Valerijai, kuri jį palaikė ir dar vienai merginai, Eirimei, kuri po šio įvykio, kreipėsi į jį parašydama žinutę feisbuke ir taip pat prisidėjo prie ligonio šypsenos.

Perspėjame, kai kurios nuotraukos gali šokiruoti:

Užpuolė paaugliai

DELFI primena, kad šia istorija su DELFI pasidalijęs E. Šapovalovas pasakojo ketvirtadienį apie 17 val. stovėdamas virtuvėje ir gamindamas maistą pamatęs, kaip gauja jaunuolių apspito benamį. Paaugliai mėtė į jį įvairius daiktus, akmenukus, laistė vandenį ir garsiai juokėsi bei tyčiojosi.

„Jis toliau gulėjo visas aplietas ir nesipriešino, nes vos gali paeiti. Tai mūsų namo kaimynas, kuris dėl invalidumo ir nemokumo buvo išmestas tiesiog į gatvę, tad įsikūrė nakvoti toje vietoje. Pamatęs tokį vaizdą, mečiau maistą, užsidėjau batus ir iš karto išbėgau į kiemą, apimtas tikrai didelio pykčio. Pribėgęs nusprendžiau paimti už pakarpos patį „didžiausią ir aršiausią erelį iš visos bandos“, kad kiti nelįstu, o šis – nepabėgtų. Jis pradėjo šaukti: „Aš nieko nepadariau“, o tuo metu visi kiti pradėjo spausti pedalus į visas puses. Nenorėjau nieko daryti, vis dėlto tai dar jaunuolis, todėl pasakiau: Jei dar kartą pamatysiu, kad kankinat šį vyrą, tikrai pasigailėsit, nes jau visiškai suįžūlėjot“.

Benamį kaimyną pašaukiau vardu ir pasakiau, kad prie jo daugiau niekas nelįs. Jis pakėlė galvą ir pažvelgęs į mane savo paraudusiomis, pilnomis ašarų akimis, pasakė: „Tai ne jaunimas, tai apskritai ne žmonės. Visą dieną jie iš manęs tyčiojosi, apmėtė akmenimis, apšlapino ir užliejo visą rūsį vandeniu, nes žino, kad aš bejėgis. O vakar vakare jie padegė mano patalynę tuo metu, kai aš miegojau. Pradėjau degti tiesiog miegodamas, bet laiku pabudau, pajutęs karštį.“ Po tokių žodžių nežinojau, net ką pasakyti, tai išlemenau tik kelis žodžius – „Daugiau jie prie Jūsų nelįs.“ Tai štai, gerbiamieji, tarp tokio jaunimo mes gyvename, o „supermamos“ tikriausiai galvoja, kad jų vaikai kieme žaidžia smėlynėje ir tiesiog važinėja dviračiu su draugais“, – tuomet pasakojo vaikinas.

Jis patikino, kad šia žinute norėjo parodyti, kad žmonės susimąstytų, kokie gali būti žiaurūs vaikai.