Tyruliai buvo įkurti 1953 metais kaip durpių gavybos gyvenvietė, 1958 metais Tyruliai gavo miesto tipo gyvenvietės statusą. Kadaise ši vieta klestėjo, miestelyje gyveno beveik tūkstantis žmonių, dauguma jų dirbo šalia buvusiame durpyne. 2003 metais Vyriausybės nutarimu Tyruliams suteiktas miestelio statusas, gyventojų ėmė drastiškai mažėti, kadangi durpynas labai sumažėjo ir teišgali pasamdyti šiek tiek daugiau nei 20 žmonių.

Tyruliuose apsilankę DELFI žurnalistai miestelio gatvėse sutiko beveik vien pensinio amžiaus žmones, kurie mena laikus, kai patys dirbo durpyne. Tiesa, po miestelio gatves bėgiojo du vaikai, kurie atrodo tarsi vilties spindulys merdinčiam miesteliui. Vis dėlto vaikai nebuvo puikiai išauklėti, nusprendė į jų miestelį atvykusius žurnalistus apmėtyti akmenimis.

Miestelis yra Radviliškio rajono savivaldybės Tyrulių seniūnijos centras. Jame yra seniūnija, pagrindinė mokykla, ambulatorija, paštas, biblioteka (į kurią užsukti nepavyko, mat bibliotekininkė atostogauja ir šiuo metu pasiskolinti knygų negalima). Taip pat už Europos sąjungos lėšas yra įrengta vaikų žaidimų aikštelė, tačiau pačių vaikų nei aikštelėje, nei gatvėse beveik nematyti.

Gyventojų skaičius ėmė drastiškai mažėti

Sunykus šalia veikusiam durpynui, prasidėjo miestelio tragedija, žmonių skaičius ėmė kardinaliai mažėti, nes didžioji dalis žmonių neteko buvusios darbo vietos, o kitų darbų aplinkui nebuvo daug.

„Kai prasidėjo durpių gavyba, mūsų miestelis ir pradėjo kurtis, todėl, kad reikėjo darbuotojų, buvo geri atlyginimai ir nuo 1953 metų gyvenvietė buvo statoma, viską finansavo durpynas, buvo labai gerai, gyventojai gaudavo butus nemokamai, taip čia buvo pritraukta labai labai daug žmonių. Tais laikais miestelis klestėjo: mes turėjome ir ligoninę, ir vaikų darželį, buvo trys parduotuvės ir vaistinė“, - DELFI pasakojo Tyrulių seniūnijos specialistė Vida Labinienė.

Pasak seniūnijos darbuotojos, be atsikūrusio, bet ženkliai sumažėjusio durpyno, daugiau darbo vietų aplinkui beveik nėra: „Tada durpynas buvo labai stiprus, dabar yra dalis apleista, dabar ten yra draustinis, ne visur galima durpes išgauti. Dabar kalbama, kad čia apskritai gali būti uždrausta veikla, nes rengia vietoves gervėms, kad jos galėtų laisvai perėti ir gali sumažinti dar labiau durpių gavybos plotus. Be durpyno dabar darbo vietos yra nebent įstaigose: mokykloje, seniūnijoje, globos namuose, ambulatorijoj keli darbuotojai yra, parduotuves dvi turime seniūnijoj, o po to dar ūkininkai.“

Pagrindinės mokyklos nebeliks, gydytojas dirba ne kiekvieną dieną

Iki šiol Tyruliuose veikė pagrindinė mokykla, tačiau kadangi vaikų per metus seniūnijoje gimsta vos keli, buvo priimtas sprendimas palikti tik pradinę mokyklą.

„Gimsta nedaug vaikų: šiais metais gimė tik trys, praeitais metais gimė du, užpraeitais metais irgi tik du gimė. Gimstančių yra mažiau negu mirštančių. Daugiausiai jaunimo išvyksta į užsienį, daugiausiai gyventojų pas mus yra pensinio amžiaus arba socialiai remtinų. Visoje seniūnijoje dirbantys yra 225 žmonės, o pensinio amžiaus 360 žmonių“, - skaičius vardino V. Labinienė.

Anot pašnekovės, mokinių mokykloje neliko nė šimto: „Šiai dienai yra 71 mokinys ir taryba nusprendė, kad nebeapsimoka išlaikyti mokyklos, todėl bus tik pradinė mokykla. Palyginimui galiu pasakyti, kad jeigu 1953 metais buvo 900 gyventojų vien Tyrulių miestelyje, po to, kai gavo miesto statusą, tai dabar visoje seniūnijoje 828 gyventojai registruoti, čia ir su aplinkiniais kaimais, mes turime vieną miestelį ir 16 kaimų. Pačiuose Tyruliuose gyvena 268 žmonės.“

Tyrulių pagrindinė mokykla

Seniūnijos darbuotojos teigimu, gydytoją miestelyje galima rasti ne kasdien: „Yra ambulatorija, kurioje dirba gydytoja, aišku, ji dabar ne kiekvieną dieną būna, ji dirba pirmadieniais, antradieniais, ketvirtadieniais ir penktadienį po pietų. Gydytoja yra ne vietinė, iš Šiaulių, bet jau ilgus metus čia dirba.“

Tyrulių ambulatorija

Daugiabučiaivaiduokliai – demografinės tragedijos ženklas

Vienas iš Tyrulių demografinės tragedijos ženklų – iš karto į miestelį įvažiavus matomi apleisti daugiabučiai. Vienas daugiabutis miestelyje stovi užmūrytas ir užkonservuotas, stūkso tiesiog kaip pastatas - vaiduoklis. Tačiau net ir tie daugiabučiai, kuriuose gyvena žmonės, yra blogos būklės, dalis butų juose yra visiškai tušti, langai užmūryti, užkalti ar apklijuoti polietileno plėvele.

„Užmūrijo dabar vieną daugiabutį, nebėra, kam gyventi, kad vaikai nelandžiotų. Net ir mūsų name jau trijų gyventojų nebėra. Butai visai tušti, kiauri, bėga vanduo. Beje jau ir nugriovė pas mus daugiabučių, ligoninė buvo, tai ir ją nugriovė. Čia anksčiau buvo sunku ir butą gauti, o dabar visi tušti, kokį nori, tokį ir rinkis – nori su langais, nori be langų“, - juokėsi vietinė gyventoja.

Apleisti butai Tyruliuose

Pasak seniūnijos specialistės V. Labinienės, daugiabutį nugriauti yra brangu, todėl kol kas jis stovi apleistas: „Vienas daugiabutis yra nugriautas, o vienas bendrabutis užkonservuotas, todėl, kad nugriovimas kainuoja brangiau. Tie bendrabučiai buvo skiriami jauniems specialistams, čia ir mokytojai gaudavo butus, ir medicinos personalas. Žmonių sumažėjo ir daugiabučiai liko apleisti.“

Apleisti yra ne tik daugiabučiai, tačiau ir kai kurie sklypai. „Leisiu nemokamai naudotis 7 arų sklypu“, - rašoma ant vienos tvoros miestelyje pakabintame skelbime, kuris rodo, kad žmonės mieliau leistų savo nuosavybe naudotis kitiems, kad ir nemokamai, nei tvarkytų ją patys.

Tyruliai

„Liko tik pensininkai, invalidai ir pijokai

Tyrulių gyventojai apie savo miestelį kalba atvirai – daug žmonių čia turi problemų su alkoholiu, jaunimo Tyruliuose nebėra, o liko tik dirbti nebepajėgiantys pensinio amžiaus žmonės.

„Kažkada čia buvo prestižinis miestas, bet dabar darbų nėra, jaunimui nėra, kur dirbti ir išvažiuoja, emigracija... Galiu pasakyti tiesiai šviesiai – dabar liko tik pensininkai, invalidai ir pijokai. Visko pas mus yra ir ubagų, ir bedarbių. Žmogui duoda darbą Šiauliuose, tai kaip jam nuvažiuoti“? - retoriškai klausė gyventoja.

Kita gatvėje sutikta senolė sakė, kad žmonės nebenori dirbti, nes gauna pašalpas ir girtauja: „Yra jaunų žmonių, bet jie daugiausiai sėdi prie staliukų, gauna už vaikus pinigus ir viskas. Dar anksčiau truputį dirbdavo, dabar visai nieko nedirba. Yra tų žmonių, bet žmogaus nebėr. Išvažiuoja tik tie, kurie darbininkai, o kiti lieka. Kai mes atvažiavome čia, žmonių buvo labai daug, po dvi šeimas vienam bute gyvendavom, 1956 metais atvažiavau. Visi čia turėjo žemės, sodus, visi dirbo, dabar viskas visur apžėlė, galėtų eiti dirbti, ūkininkai prašo pagalbos, bet neapsimoka, jie gauna už vaikus po 50 eurų, sėdi ir geria.“

„Va, sėdi žmogus, jaunas, bet atsisakė, nenori darbo dirbti“, - senolė pirštu rodė į kitapus gatvės prie parduotuvės sėdinti vidutinio amžiaus žmogų.

9 socialinės rizikos šeimos, nemažai žmonių gyvena iš pašalpų

Pasak seniūnijos specialistės, vasarą su darbais situacija šiek tiek geresnė, bet žiemą pašalpas gaunančių žmonių išauga dvigubai. Be to, seniūnijoje yra nemažai socialinės rizikos šeimų.

„Iš pašalpų šiai dienai gyvena apie 30 žmonių, nes vasarą paprastai jie suranda nors sezoninius darbus: gal miškuose kažkur įsidarbina, ūkininkams vasarą irgi reikia daugiau pagalbos. O žiemą jie paprastai sugrįžta pas mus ir tada mes turime virš 60, kartais ir daugiau, iš pašalpų gyvenančių žmonių. Jiems yra skirtas tam tikras valandų skaičius ir jie turi atidirbti už pašalpas, jeigu neatidirba, perduodame Darbo biržai, juos išmeta iš jos ir jie netenka pašalpų. Bet tokių labai mažai yra, nes paprastai žmonės stengiasi“, - kalbėjo V. Labinienė.

Seniūnijos atstovė papasakojo ir apie socialinės rizikos šeimas, vis dėlto, pasak jos, ne visos problemos susijusios su alkoholiu: „Šiai dienai turime 9 šeimas, kurios įrašytos į socialinės rizikos šeimų sąrašą, bet tai nebūtinai dėl girtavimo. Yra tokių šeimų, kurios tiesiog negali savarankiškai gyventi: ne taip planuoja savo biudžetą, prisidaro skolų, nesumoka mokesčių, išleidžia pinigus kokiems telefonams. Žodžiu, toks mąstymas – turi šeimą, bet rūpinasi ne tuo. Tada yra skiriamas socialinis darbuotojas, kuris moko tą šeimą, kaip gyventi.“

V. Labinienė neslėpė, kad egzistuoja ir girtavimo problema: „Pavyzdžiui, viena moteris prarado vaiką ir niekaip niekaip neatsistoja ant kojų, socialinė darbuotoja tiesiog už ausų tempė, bet niekaip nepavyko ir ko gero jau viskas. Dabar ir iš darbo biržos iškrito, nes net darbų nesugebėjo atidirbti, kaip seniūnas sako, sugeba tik iki baro nueiti. Ir pakankamai jauna moteris, apie 45 metų, dar galėtų dirbti. Yra tokių paslystančių, bet tokių labai piktybinių, kad vaikus žudytų, kaip prisiklausome kitur, tokių nėra.“

Vida Labinienė

Prisimena kraupų nusikaltimą

Vis dėlto vieną kraupų nusikaltimą rajone seniūnijos darbuotoja prisiminė: „Pas mus labai stambių nusikaltimų dabar nėra. Bet gal prieš kokius penkis metus buvo taip, kad išgertuvių metu posūnis nudūrė patėvį. Ir dabar tas žmogus sėdi kalėjime. Daugiau tokių nusikaltimų kaip ir nebuvo.“

Policijos irgi miestelyje nėra: „Buvo čia dar tokie chuliganėliai, bet jie pamažu išnyko, matyt, nerado terpės čia. Žinoma, negarantuojame, kad iš jaunosios kartos neišaugs kažkas. Žinoma, būna nesklandumų, pasigeria žmonės, susipyksta kad ir dėl smulkmenų. Anksčiau turėjome čia įgaliotinę, tai buvo lengviau, daug konfliktų greitai išspręsdavo, dabar kadangi viską jungia, viską sumažina, tai jeigu yra bėda, skambiname bendruoju pagalbos telefonu.“

Dėl emigracijos kaltina ir kelią

Į Tyrulių miestelį vedantis kelias yra labai blogos būklės. Gyventojai turi važiuoti dulkėtu žvyrkeliu, o valdžia dalina pažadus, kad kelias bus išasfaltuotas, bet į juos patys gyventojai moja ranka, nes tai tęsiasi jau seniai. Gyventojai įsitikinę, kad jeigu būtų normalus kelias, į Tyrulius atsikeltų ir daugiau šeimų, nes miestelis nėra toli nuo Radviliškio ir Šiaulių, o dabar žmonės tik susigadina savo automobilius.

„Dabar jau nebėra žmonių, kas išvažiavo, kas numirė. Seneliai, invalidai pasiliko ir viskas. Labai didelė problema yra kelias, žadėjo visi, kad iki rudens jau padarys kelią, kad jis bus asfaltuotas, o dabar sako: nebėra lėšų. Būtų kelias normalus, kiek yra tuščių butų ir namų, atsikraustytų žmonės, į darbą juk reikia važiuoti arba į Radviliškį, arba į Šiaulius. Tu neuždirbsi tiek pinigų mašinos remontui, jeigu kiekvieną dieną tokiu keliu važinėsi“, - piktinosi Tyrulių gyventoja.

Žvyrkelis, vedantis į Tyrulius

Vienintelis miestelyje sutiktas ir mamą lankantis jaunas vyrukas teigė, kad problemų yra ne tik su keliu, bet ir su viešuoju transportu, nes autobusas čia užsuka tik du kartus per savaitę: „Mažai čia jaunų žmonių, aš ir pats čia negyvenu, mama tik gyvena, aš iš Šiaulių važinėju. Čia dėl kelio tiek pažadų yra, kad velnias žino, kada jį paklos. Pasižiūrėkit, kokios čia sąlygos... Baisu yra, privažiavimo nėra, du kartus per savaitę tik autobusas iš Radviliškio važiuoja, daugiau jokio susisiekimo. Jeigu neturi automobilio, tai siaubas čia.“

Seniūnijos atstovė V. Labinienė teigė, kad kelią greitai gali pradėti asfaltuoti: „Labai laukiame, jeigu niekas nepasikeis, tai buvo pažadėta, kad nuo rugpjūčio 1 dienos pradės mums kelius asfaltuoti. Vienintelė problema, kodėl žmonės čia neatsikrausto, yra kelias. Jūs, kaip dabar atvažiavote, tai čia yra geras kelias, jūs nematėte, koks jis būna rudenį arba anksti pavasarį, ypač, jeigu žiema būna šlapia. Mes užvertėme visas institucijas skundais ir jau pažadėjo, kad bus kelias, nes šiaip čia ir nuo Šiaulių, ir nuo Radviliškio panašus atstumas – apie 20 kilometrų.“

Žmonės prisimena šlovingą praeitį ir darbą klestėjusiame durpyne

DELFI kalbinti Tyrulių gatvėse sutikti gyventojai visi kaip vienas tvirtino, kad kadaise patys dirbo durpyne. Gyventojai su nostalgija prisiminė šlovingą kadaise klestėjusio miestelio praeitį ir savo jaunyste.

„Anksčiau čia buvo miestelis ir kokie šokiai buvo... Duodavomės iki pat ryto ir į darbą išeidavom, nepavargusios nei nieko. Dirbom durpyne, prie durpių“, - pasakojo senolė.

Durpynas Tyruliuose

Jai antrino ir kita senyvo amžiaus moteris: „Labai daug žmonių kažkada anksčiau čia buvo, labai. Durpynas labai didelis buvo, aš irgi durpyne dirbau. Dabar aišku, kad nieko nebeliko, jauni visi išlakstė, į užsienius išvažiavo.“

„Jau seniai čia gyvenu, aš 70 metų išdirbau durpyne“, - kalbėjo senolis, visą savo gyvenimą paskyręs darbui durpyne.

„Kai buvo durpynas, čia buvo žmonių daugiau nei tūkstantis, dabar mes tik seniukai pasilikę. Dabar nebeliko ir mokinių, o anksčiau čia buvo viena mokykla ir nebetilpo vaikai, tai net priestatą pastatė. Aš irgi durpyne visus metus pradirbau, nuo 1965 metų“, - pasakojo dar vienas Tyrulių gyventojas.

Daugumos anūkai emigravę

„Mano anūkas vienas yra Lietuvoje, vienas yra užsienyje, vienas jau vargšas žuvęs“, „Anūkas vienas užsienyje yra, o kiti Klaipėdoje gyvena“, „Vienas anūkas Airijoje gyvena“, - tokie atsakymai apie anūkus skambėjo iš Tyruliuose sutiktų senolių lūpų. Emigracija labai paveikė miestelį ir nemažai jaunosios kartos žmonių išvyko iš Lietuvos, o kai kurie dar tik svarsto ar išvykti.

„Šiauliuose mano anūkai gyvena, dar kol kas turi darbą, tai neišvažiavo į užsienį, gyvena, nors koks čia gyvenimas. Vargstam kaip bitės išrūgose ir tiek“, - liūdnai kalbėjo Tyrulių gyventoja.

Darbdavys kratosi etiketės

Važiuojant keliu į Tyrulius aplinkiniuose kaimuose galima pamatyti ir apleistų namų – vaiduoklių, kuriuose, greičiausiai, niekas negyvena. Vienintelė prabangi vieta yra atkurtas Jonaitiškių dvaras šalia Tyrulių esančiame Jonaitiškių kaime. Čia nutiko įdomi istorija, mat seniūnijos atstovė teigė, kad dvaras, kuris yra nuomojamas vestuvėms ir šventėms, įdarbina dalį Tyrulių gyventojų, tačiau pats dvaro savininkas tarsi pajutęs gėdos jausmą puolė tai neigti.

„Kažkiek įdarbina Jonaitiškių dvaras atsikūręs, tiesa, nedaug, yra pastoviai dirbančių, bet jų nedaug, pusę etato dirba. Kai ten būna pobūviai, staltieses išlyginti reikia, aplinką patvarkyti. Bet savininkas kartais ir savo darbininkus atsiveža“, - pasakojo V. Labinienė.

Tačiau nuvykus į už kelių kilometrų nuo Tyrulių esantį vadinamą Jonaitiškių dvarą, o iš tiesų kaimo turizmo sodybą, su žurnalistais kalbėjęs savininkas iš karto paneigė seniūnijos darbuotojos kalbas ir kratėsi darbdavio etiketės.

„Pas mane kaimiečiai tikrai nedirba“, - rėžė vyras.