Šiemet sausio 13 dieną į Kauną koncertuoti atvyksta dirigentas Valerijus Gergijevas. Šis garsus dirigentas neslepia imperialistinių nuostatų, artimos draugystės su Rusijos premjeru Vladimiru Putinu ir nevengia į koncertinę programą įtraukti kūrinių, šlovinančių Staliną ar Spalio revoliuciją. 2005 ir 2009 metų kovo 11 dieną Kaune koncertavo ultrapatriotinė grupė „Liube“.
2006-ųjų vasario 16 dieną Šiauliuose pasirodymą, kuriame atliko karines dainas (pvz., „Gimęs SSRS“), surengė Olegas Gazmanovas. Yra ir dar keletas panašių pavyzdžių, liudijančių dėsningumą valstybinių švenčių metu Lietuvos publikai „įteikti“ prieštaringų repertuarų ir atlikėjų. Ką tai reiškia?
Propaganda dažniausiai suvokiama kaip strateginis veikimas, kada vienpusiškai komunikuojama specifinė žinutė, ignoruojami negatyvūs jos momentai ir manipuliacija siekiama paveikti norimą auditoriją. Propagandos metodų yra įvairių, tačiau visuose juose simbolinis laukas ir estetinis momentas yra be galo svarbūs. Jie leidžia asmeniui nustatyti savo ryšį su konkrečiu tapatumu: įtraukia ar atriboja, suartina ar kuria priešiškumą. Pavyzdžiui, nacių simbolika ketvirtajame dešimtmetyje daliai hitlerinės Vokietijos visuomenės padėjo plėtoti tikėjimą Trečiojo Reicho ateitimi ir, atvirkščiai, daliai kritikų įžvelgti pavojų rasinio grynumo siekiuose. Tie patys simboliai ir šiandien atlieka nevienodus vaidmenis: daugumai primena nacizmo nusikaltimus ir vykusį holokaustą, tačiau, pavyzdžiui, neonacių grupėms tampa šaltiniu suteikiant formą „baltosios rasės pranašumui“ įprasminti.
Komunizmo simbolika šiandien interpretuojama panašiai, tačiau komunizmas, kaip pozityviai suprantamas simbolinis laukas, nėra vien marginalių jaunimo grupių reikalas – jis tampa ir atskirų valstybių tapatumo sudėtine dalimi. Turimas omenyje ne iškentėtas, pragyventas komunizmas, tačiau komunizmas kaip šaltinis, leidžiantis didžiuotis valstybe, visuomene ar tauta. Didžiojoje dalyje buvusių sovietinių respublikų iki šiol nėra įvykęs dekomunizacijos procesas, sovietiniai paminklai, pvz., Minske, Kijeve ar Volgograde, iki šiol stovi tose pačiose aikštėse kaip ir sovietmečiu. Vengiama nubrėžti ribą tarp sovietmečio ir dabarties. Todėl ankstesnio simbolinio lauko tęstinumas atrodo natūralus ar net yra skatinamas politinės valdžios, ką akivaizdžiai rodo Rusijos atvejis.
Istorikas Aurimas Švedas akcentuoja, kad „valstybinį patriotizmą“ palaikanti Rusijos valdžia nevengia į dabartinę dienotvarkę įtraukti sovietmečio modernizacijos ir karo laimėjimų, o neigiamą sovietinę patirtį iš esmės ignoruoja. Taip SSRS ir dabartinės Rusijos santykis tampa savotišku veidrodžiu – viena atspindi kitą. Veikiančiu subjektu tampa Rusija, o atspindžiu – SSRS. Sugrįžus prie imperialistinių siekių, nenorint prarasti galią demonstruojančio atvaizdo veidrodyje, dabartinei Rusijai pastarąjį dešimtmetį itin svarbus tampa propagandos mechanizmas, posovietinėje erdvėje palaikantis ankstesnio simbolinio lauko gynybą (prisiminkime Bronzinio kario perkėlimo istoriją Estijoje 2007 metais) ir visuomenės lygiu skatinantis nostalgiją sovietmečiui, taip susilpninant dekomunizacijos poveikį.
Rusijos humanitarinė politika. Kaip pastebi politologas Nerijus Maliukevičius, jau kuris laikas Rusijai būdinga humanitarinė politika, pagrįsta vakarietiška „švelniosios galios“ koncepcija. Jai būdingas įsitikinimas, kad Rusija turi išsaugoti interesus posovietinėje erdvėje, o čia gyvenantys rusakalbiai gali prisidėti prie šių ilgalaikių tikslų. Susipina žmogaus teisių, tėvynainių interesų gynyba, o Lietuva, būdama artimuoju užsieniu, patenka į vieną aktyvesnių zonų. Tokioje „atminties geopolitikoje“ Rusija naudojasi galimybe stiprinti rusakalbių ryšius, o į bendravimo turinį patenka ne vien dabartinės aktualijos (pvz., užfiksuotos 2011 metų gruodžio Rusijos Užsienio reikalų ministerijos pranešime „Apie žmogaus teisių padėtį kai kuriose pasaulio valstybėse“), tačiau ir sovietmetį pozityviai vertinantis simbolinis laukas. Neįvykęs komunizmo pasmerkimas palaiko norą puoselėti sovietinės erdvės bendrumą ir jo pagrindu skatinti dalijimąsi panašiu tapatumu ir nostalgijos emocija.
Indoktrinacija. Antropologai asmens identitetą neretai sieja su tapatumo ribų, kurios, esant skirtingoms aplinkybėms, gali kisti, braižymu ar perbraižymu. Šioje vietoje propaganda dalyvauja suskirstant į savus ir svetimus – per bendrai žinomus simbolius (dainos, vizualiniai elementai ir pan.) išlaikant veikiamos auditorijos dėmesį ir plečiant šio tapatumo dalijimosi erdves.
Lietuvos valstybinių švenčių metu pateikiami sovietmečio simbolika ar šiandieniu Rusijos valstybiniu patriotizmu kvepiantys repertuarai gali tapti savotiškais inkarais, posovietinį nacionalinį tapatumą orientuojant labiau į Rytus nei į Vakarus. Daliai visuomenės (ne tik rusakalbiams) pernelyg nereflektuojant tokio poveikio ir Lietuvos valstybines šventes minint su Rusijai prasmingais įvykiais sugretinamos lyg ir nesulyginamos perspektyvos: „išsivadavimas iš okupacijos“ ir „komunizmas kaip vertybė“. Taip bandoma panaikinti ir konfliktą tarp jų, bet kartu pasiliekama tame pačiame sovietinės patirties pagrindu reiškiamo „savumo“ (panašios tapatybės) lauke.
„Savumo“ išsaugojimo tikslas tampa itin svarbus, kai Rusijos pusė pastebi Lietuvos ir kitų šalių visuomenėse išsprūstančius segmentus ir atsiduriančius kitoje mes / jie tapatumo (pvz., Vakarų) pusėje. „Savumo“ išsaugojimo tikslas mums lyg ir nebūtų savaime neigiamas dalykas, juk šiandien ne vienas pripažįsta, kad santykiai su kaimyne Rusija yra pernelyg fragmentiški, trūksta bendrų platformų, ant kurių vyktų konstruktyvus dialogas. Tačiau vertinti palankiai sudėtinga, jeigu jį bandoma konstruoti ant vis dar vykstančios imperialistinės politikos ir komunizmo pozityvios įtakos pervertinimo pamatų.
Šiame tapatybės indoktrinavime svarbūs ne vien siekiai, bet ir žmonės, kurie dalyvauja jų sklaidoje. Rusijos istorikas S.Lebedevas kalba apie griūčių, restruktūrizavimų ir kitų pokyčių metu kilusį nerimą posovietinėje erdvėje, kad buvusios galybės vietoje atsirado apie dvi dešimtis bananinių respublikų, kuriose, beje, bananai neauga. Toks įvardijimas suranda atgarsį nestabilumą, atskirtį, realizacijos stoką ar adaptacijos problemas išgyvenančiose socialinėse terpėse. Akivaizdu, kad tokių kritiškai nusiteikusių asmenų yra ir Lietuvoje ir juos lengviausia mobilizuoti. Padeda ir simboliai, ir nostalgijos skatinimas. Sumišęs nostalgijos jausmas savo jaunystės laikotarpiui ir mestos Rusijos talentų pajėgos garantuoja dalies jų grįžimą į ankstesnę „savumo“ padėtį. Kaip teigia N. Maliukevičius, dabartinėje situacijoje naudojamasi galimybe skirtingai vertinti istoriją, visiškai kitaip interpretuoti komunizmo pasekmes, nepriklausomos Lietuvos istoriją, jos skaudamas vietas ir taip sukelti emocinį rezonansą.
Žaisti nostalgija lengva, ypač kai žaisti padeda savo noru atvykstantys talentingi misionieriai. Tokią tendenciją pirmiausia tikslinga laikyti ne informaciniu karu, tačiau tam tikra tyliąja indoktrinacija, suvokiant visuomenėse dominuojančio „simbolinio lauko“ turinio svarbą.