Liudmila ir Konstantinas Bonyčevai pernai viską metė ir paliko Mariupolį – miestą, kuriame gyveno pastaruosius 40 metų. 2014 metais Ukrainoje kilus neramumams, o galiausiai ir kruvinam karui pensininkai ilgai kentėjo.
„Galvojome – o kur mums dingti? Būtume sveiki, jaunesni, galbūt kitur Ukrainoje persikeltume, kaip mums siūlė jūsų pareigūnai.
Jaunimas dar gali, o man – 66, Konstaninui – 74 metai. Kur jau mes tokie senukai važiuosime?“, – emocingai kalbėjo rytiniame Mariupolio pakraštyje gyvenusi pora.
Bonyčevams pastaraisiais metais teko patirti siaubingas gyvenimo sąlygas: Rusijos remiami separatistai mėgino užgrobti Mariupolį, o nepavykus šį uostamiestį pavertė pafrontės miestu, kuris ne kartą buvo apšaudomas.
„Buvo ramus gražus miestas – pavakarieniaujame, einame pasivaikščioti pajūriu. O dabar? Pastovūs apšaudymai, stiklus lipnia juosta klijavome, kaip Leningrado apsiausties metais.
Ar žinote, ką reiškia, kai šaudo „Gradais“? Kai virš namų skraido sraigtasparniai, dreba visas butas. Mes gyvenome antrame aukšte, o iš 9-ojo aukšto jau matosi Šyrokynė – ten nuolat vyksta mūšiai, po keliasdešimt apšaudymų per dieną“, – prisiminė Liudmila.
Galiausiai kantrybė trūko – nusprendė bėgti kuo toliau ir per pažįstamus padavė prašymą Šengeno vizai. Už ją teko suploti 3 tūkst. dolerių, supakuotų folijoje. Gavę vizą Bonyčevai už paskutinius nusipirko autobuso bilietus ir išvyko pas savo dukrą į Austriją.
„Turėjome vienintelį norą – dar nors kartą išvysti dukrą ir anūką. Daugiau nieko neturime.
Viską metėme – turėjome trijų kambarių butą, tėvų kapus, abu esame metalurgai, aš turiu du aukštuosius išsilavinimus, o dabar esame niekas, varguoliai be skatiko. Na kas turi nutikti, kaip galima žmones privesti prie tokios būklės, kad pensininkai paliktų savo namus?“, – pasakojo Liudmila.
Vyksta karas ar ne?
Ji pripažino, kad prieš išvažiuodami nesidomėjo, kokios šalies yra minėtoji Šengeno viza. Paaiškėjo, kad tai lietuviška viza, ir po 7 mėnesių Salcburgo mieste austrų pareigūnai galiausiai pareiškė: šioje šalyje pasilikti daugiau negalite, privalote vykti į tą valstybę, kuri išdavė vizą.
„Norėjome likti Austrijoje, bet sako, kad Šengeno viza ne tokia. Na iš kur mes žinojome – įbruko ir sako, kad galiojanti. O lietuviai pasakė, kad mus priims. Ir priėmė – pernai lapkričio pradžioje atvykome į Lietuvą“, – teigė Liudmila.
Ji pripažino, kad lietuviškai pora nemoka, o Lietuvos migracijos departamento pareigūnai, nors ir maloniai pakalbėję, jai pakišo pasirašyti dokumentą – prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.
„Austrijoje pareigūnai leido tartis per vertėjus – juk vokiškai nemoku, o čia man tiesiog sako „pasirašyk, ką kalbėjai“. Aš juk nesuprantu lietuviškai, bet o ką man daryti – turiu tikėti. Bet taip negalima daryti“, – teigė Liudmila.
Galiausiai Bonyčevai sulaukė neigiamo atsakymo – prieglobsčio ukrainiečiai negaus. Priežastis esą paprasta – ten, iš kur jie pabėgo, esą nevyksta karo veiksmai.
„Kaip tai nevyksta? Ten nuolatiniai apšaudymai, ką jie mums bando įrodyti? Ar jie ten nors buvo? Aš mačiau nutrauktas rankas, kojas, aš ten gyvenau.
Jūsų užsienio reikalų ministras Linkevičius juk buvo Mariupolyje ir patyrė apšaudymą, jis pats sakė, kad ten karo zona, ir kvietė vietinius siekti lietuviškų Šengeno vizų“, – vos tvardydamasis ir traukdamas vieną cigaretę po kitos žodžius bėrė Konstantinas.
Per apšaudymus jam sušlubavo širdis – net Lietuvoje jis kelis kartus buvo išvežtas į ligoninę – gyvenimas Pabradėje ironiškai primena Mariupolį: netoli Pabradės esančiame Lietuvos kariuomenės poligone nuolat vyksta pratybos, vyksta šaudymai, skraido sraigtasparniai.
Tuo tarpu Migracijos departamento Teisės ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėja Evelina Gudzinskaitė pabrėžė, kad tiek jos darbovietės, tiek Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro požiūriu, Mariupolyje nevyksta ginkluotas konfliktas, kurio metu dėl beatodairiško smurto laipsnio vien buvimas šiame mieste keltų grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.
„Dar daugiau, Mariupolyje apgyvendinami asmenys, bėgantys iš karo zonos, t. y. jis laikomas saugiu miestu“, – aiškino E. Gudzinskaitė. Tiesa, ji pabrėžė, kad tai, ar asmuo atvyko iš karo, ar ne iš karo zonos, yra tik vienas iš elementų, kurie vertinami sprendžiant, ar asmeniui reikalingas prieglobstis Lietuvoje.
„Prieglobstis (tiek pabėgėlio statusas, tiek papildoma apsauga) yra individualios apsaugos priemonė, kuri suteikiama individualiai nustačius apsaugos poreikius ir turi būti pagrįsta priežastimis, kurios yra laikomos patikimu ir pakankamu grėsmės, kylančios konkrečiam apsaugos prašytojui, įrodymu.
Prieglobsčio prašytojo baimė – subjektyvus faktorius – turi būti grindžiama ne tik bendro pobūdžio pavojumi prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje, bet ir objektyviais faktoriais – konkrečiomis su prieglobsčio prašytoju tiesiogiai susijusiomis aplinkybėmis. Jeigu nustatoma, kad asmuo kilo iš karo zonos, papildomai būtina nustatyti, kad vien dėl buvimo toje teritorijoje prieglobsčio prašytojui iškiltų realus pavojus patirti nurodytą grėsmę“, – teigė E. Gudzinskaitė.
Teismuose kovos iki galo
Konstantinas sakė pasibaisėjęs tokiu požiūriu, o labiausiai jį siutina tai, kad niekas Bonyčevams neatsako į klausimą – kur jiems dėtis? Kol kas Pabradėje gyvenantys ukrainiečiai turi ir daugiau nusiskundimų. Pavyzdžiui, K. Bonyčevas tvirtino nepratęs skųstis gyvenimo sąlygomis, tačiau maistas Pabradėje, anot ukrainiečių, esą siaubingas.
„Ne tas žodis! Gyventi dar būtų galima – žinoma, ne Austrija, bet turime savo kambarį, šaldytuvą, mikrobangų krosnelę, virdulį. Bet maistą turime pirkti patys. Mes dar gauname ukrainietišką pensiją, apie 80 eurų, bet jos mokėjimą jau tuoj nutrauks, nes ukrainietiškos kortelės čia nebeveikia. Iš Lietuvos gauname po 20 eurų mėnesiui ir viskas.
Bonyčevai yra girdėję apie geresnėmis sąlygomis Rukloje gyvenančius pabėgėlius ir būtų labai laimingi, jei jiems leistų įsikurti būtent ten, todėl pasiryžę bylinėtis su Migracijos departamentu.
„Teiksime apeliaciją, o jei reikės – ir dar kartą, taip sulaužysime Dublino procedūrą ir tada galbūt mus priims Austrija“, – tvirtino Konstantinas. Tačiau didžiausias ukrainiečių noras yra būti paliktiems ramybėje - nesvarbu, ar Lietuvoje, ar Austrijoje, bet tik ne Mariupolyje.
"Kuo aš skiriuosi nuo kokio siro pabėgėlio? Jie juk dirbti net nenori, o aš, jei būčiau jaunas - dirbčiau, bet dabar esu senas ir man jau nėra kur dėtis", - pasakojo Konstantinas.