Neįgali herojė: ar Lietuva galėjo pasipriešinti sovietams

 (344)
Netyla diskusijos apie 1939–1940 m. Lietuvos karinės galios mitus ir tikrovę. Deja, į dažnai užduodamą klausimą, ar 1940 m. Lietuva galėjo pasipriešinti Sovietų Sąjungai, reikėtų atsakyti tik neigiamai.
Neįgali herojė: ar Lietuva galėjo pasipriešinti sovietams
© Corbis/Scanpix

Būtent tokį atsakymą pateikia istorijos faktai. Pirmojo pasaulinio karo pamokos stipriai koregavo karo strategų ir taktikų požiūrį į karą. Visame pasaulyje įvyko rimta karinės doktrinos revizija.

Atsižvelgę į sparčiai kintančias technines, taktines ir visuomenines sąlygas, britai, prancūzai, amerikiečiai ir kiti padarė labai rimtas išvadas. Lietuvai aktualiausia turėjo būti artimiausių kaimynų, nors ir ne visada sąjungininkų, patirtis. Vokietijos karo teoretikai Hansas von Seecktas, Erichas von Ludendorffas ir Hermannas von Kuhlas aiškiai bandė deklaruoti, kas laukia būsimųjų Reicho priešų susidūrus su Vokietija karo lauke.

Vokiečių teoretikai teigė, kad didžiausią įtaką būsimajame poziciniame kare turės šalies potencialas, o žaibišku karu (vok. „blitzkrieg“) buvo siekiama išvengti šio karo nepriteklių ir ekonomiškai stipresnių valstybių iššūkių. Netikėtumo faktorius buvo laikomas svarbiausiu – reikėjo pradėti netikėtai smūgiuoti, oficialiai net nepaskelbus karo.

Politinių ir karinių veiksmų netikėtumas turėjo leisti iškovoti žaibiškų pergalių, taip pat užimti priešo mobilizacijos rajonus ir svarbias politines, karines bei ekonomines teritorijas. Buvo siūloma imtis netgi prevencinių smūgių, neatsižvelgiant į tarptautinę teisę. Žaibiško karo koncepcija atrodė priimtiniausia, nes potenciali prieš Vokietiją nukreipta Vakarų valstybių koalicija su Sovietų Sąjunga rodėsi esanti labiausiai tikėtina. Ir ji, be abejonės, buvo ekonomiškai galingesnė.

Nacistinės Vokietijos karinis ir politinis elitas buvo veikiamas idėjų, kad karas gali atnešti naudos. Ši nuostata iš esmės skyrėsi nuo kitų Rytų ir Centrinės Europos valstybių laikysenos (Lietuva – ne išimtis), mat šios regėjo tik neigiamas karo pasekmes. Daugelio šių valstybių planuose nebuvo numatyta mobilizuoti ekonomiką karo atveju.

Neišmoktos pamokos

Iki šiol nežinoma, ar Lietuvos Vyriausybė nebuvo išanalizavusi Pirmojo pasaulinio karo pamokų, kai neturtingų šalių, turinčių žemą darbo našumą, mažai komercializuotą žemės ūkį ir įvairius pajamų šaltinius, ekonominis gyvenimas pašlydavo prasidėjus masiniams karo veiksmams.

Neturtingos valstybės paprastai neturėjo ir komercinės bei administracinės infrastruktūros, kuri padėtų mobilizuoti ekonomiką. Šalies teritorija irgi buvo svarbus veiksnys.

Kuo mažesnis valstybės plotas, tuo anksčiau reikėjo pradėti mobilizaciją. Ir netgi jei tai pavykdavo, dėl ekonominių priežasčių buvo sudėtinga ilgesnį laiką išlaikyti mobilizuotas pajėgas, o tai savo ruožtu taip pat spartindavo ekonomikos žlugimą.

Gyventojų sveikatos apsaugos lygis, išsilavinimas, santykinai mažas miesto gyventojų skaičius stūmė Lietuvą tarp agrarinių valstybių, kurios, kaip rodė Pirmojo pasaulinio karo patirtis, jau pirmosiomis karo dienomis neišlaikydavo priešo spaudimo. Netgi savo regione Lietuva buvo paskutinėje vietoje. Nacionalinės pajamos vienam gyventojui Lietuvoje vidutiniškai sudarė tiktai 61 proc. analogiško Estijos rodiklio, 60 proc. Latvijos ir 54 proc. Suomijos. Duomenys galėtų būti lyginami su skirtumais tarp naujųjų ir senųjų ES narių XXI amžiaus pradžioje. Pažymėtina, kad vienintelės Antrajame pasauliniame kare kovojusios Suomijos Respublikos nacionalinės pajamos buvo tolygios visų kitų Baltijos valstybių (Estijos, Latvijos ir Lietuvos) pajamoms.

Neefektyvios pastangos

Nepaisant visuomenės įsivaizdavimo, kad sparčiai augant biudžeto pajamoms į kariuomenę kreipiamas didžiulis dėmesys, vis dėlto lėšos, iš biudžeto skiriamos gynybai, 1938–1939 m. mažėjo.

Buvo perkama šiek tiek karinės įrangos, artilerijos, aviacijos, transporto priemonių, kai kas pradėta gaminti. Visos tos pastangos atrodė rimtai, bet per artimiausius dešimtmečius pasivyti toli pažengusius kaimynus buvo nerealu. Štai standartinė vokiečių pėstininkų divizija turėjo 527 motociklus, 3 šarvuočius, 224 transporterius ir 615 sunkvežimių. 1939 m. visoje Lietuvoje buvo tiktai 720 sunkvežimių ir 1 733 motociklų.

Nedidelėmis sąnaudomis buvo galima reformuoti kariuomenės formavimo principus, administravimą, materialinės dalies apskaitos principus. Bet siekiant sumažinti taikos meto išlaidas tai net nebuvo pradėta daryti. Ir tik šios priemonės galėjo realiai sustiprinti kariuomenės kovingumą. Visų tarptautinių politinių krizių metu 1938–1939 m. tapo aišku, kad, nepaisant aiškių kariuomenės motorizacijos ir mechanizacijos problemų, esminės bėdos, neleidusios reaguoti į Lenkijos ir Vokietijos iššūkius, buvo nepatenkinamas planavimas, logistika, kariuomenės nepasirengimas mobilizacijai, elementarių priemonių kariams (sprogdiklių granatoms, šalmų ir pan.) trūkumas, kareivių ir karininkų nepasirengimas vykdyti tam tikrus kovos veiksmus (užtikrinti ryšius, atlikti sprogdinimo darbus ir kt.), rimtos disciplinos problemos, mat ilgą laiką nebuvo šalinami pastebėti trūkumai.

Galų gale nebuvo net teisinės bazės pradėti mobilizaciją pavojaus atveju. Centralizacija, iniciatyvos stoka, pataikavimo kultūra, trukdžiusi laiku pastebėti trūkumus, būdinga visai Antano Smetonos ir tautininkų sukurtai politinei sistemai, – šios bėdos buvo giliai persmelkusios ir Lietuvos kariuomenės gretas.

Agresijai nepasirengta

Silpna Lietuvos ekonomika ir nepakankami ištekliai leido Lietuvos generolams planuoti mobilizuoti tiktai keturias divizijas. Iš viso į šalies kariuomenę buvo planuojama pašaukti apie 90 000 žmonių, o abejotinos kokybės ginkluotę galėjo turėti tik 120 000 karių. Bet, pavyzdžiui, plieninius šalmus būtų turėjusi tik pusė pašauktųjų, nes jų paprasčiausiai nebuvo. Ne ką geresnės sąlygos buvo užtikrinti sanitarines normas, apgyvendinti ir pan.

Dar Pirmojo pasaulinio karo metais kaizerinė Vokietija sugebėdavo mobilizuoti vieną pėstininkų diviziją nuo 290 000 gyventojų, o Prancūzija galėjo pašaukti vieną diviziją nuo 350 000 gyventojų. Lietuvoje šie skaičiai buvo lygūs vienai divizijai nuo 625 000 gyventojų. Šis santykis dar pablogėjo prijungus prie Lietuvos Vilniaus kraštą su 549 000 gyventojų. Jeigu Lietuvos visuomenė būtų buvusi „vakarietiškos kokybės“, ji būtų galėjusi planuoti mažų mažiausiai dvigubai didesnes pajėgas, mobilizacijos spartinimą, mobilizuotų pajėgų išlaikymo laiką, o tai būtų leidę visai kitaip suvaldyti krizę 1938 m. kilus įtampai su Lenkija bei 1939 m. kovą ir vėliau esant grėsmei iš Vokietijos Reicho pusės.

Nors Vokietija nebuvo atsisakiusi planų okupuoti Lietuvą, vis dėlto mūsų valstybė neįstengė įgyvendinti net elementariausių karinių pasirengimų, kad tą agresiją atremtų. Nesugebėta parengti net užtvarų, sprogdinimų ir priedangos taktinių planų visoje Lietuvos teritorijoje. Ėmusis tam tikrų priemonių, eilinį kartą atsiskleidė ir techninių specialybių karininkų, ir kareivių profesiniai trūkumai, masinė šaulių sąjungos narių nekompetencija ir neparengtis.

Pasalūniški susitarimai

Sovietų Sąjungai spaudžiant primesta Savitarpio pagalbos sutartis, pagal kurią Lietuva tapo de facto TSRS protektoratu, iš dalies buvo naudinga ir Lietuvos valdantiesiems. Lietuvos kariuomenė su Sovietų Sąjunga kūrė bendrų veiksmų prieš Vokietiją planus. Lietuvos Respublikos teritorijoje veikė Sovietų Sąjungos bazės, sovietų kariai mokėsi ir turėjo poligonus. Lietuvos kariuomenės judėjimas, aviacijos pajėgų skraidymai de facto buvo apriboti pačios sovietų kariuomenės buvimo.

Karinėje srityje viskas iki smulkmenų buvo derinama su Sovietų Sąjungos kariniais ir politiniais atstovais Lietuvoje. Be to, derėtų paminėti „sąjungininkiškus“ Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykius politiniame lygmenyje, politinę ir karinę cenzūrą, kuri draudė neigiamai šnekėti apie Sovietų Sąjungą. Nereikėtų užmiršti Lietuvos kariuomenės kariškių persekiojimų ir bausmių už bet kokius antisovietinius pasisakymus.

Nepamirškime ir skandalingos Kazio Skučo bei Augustino Povilaičio suėmimo istorijos: Lietuvos ministro pirmininko Antano Merkio įsakymu jie buvo perduoti į NKVD rankas dar paskutinėmis nepriklausomos Lietuvos valandomis. Tai liudijo bendradarbiavimo su Sovietų Sąjunga ir pataikavimo reikalavimams lygį. Tame pražūtingame K. Skučui ir A. Povilaičiui skirtame įsakyme rašoma, kad yra įtarimų, jog minėti asmenys nusikalto sovietų įgulų kareiviams.

Į dažnai užduodamą klausiamą, ar Lietuva galėjo pasipriešinti 1940 m. birželio 14 d. Sovietų Sąjungai iškėlus ultimatumą, reikėtų atsakyti tik neigiamai. Mūsų šalis niekada neturėjo jokių planų imtis karo veiksmų prieš Sovietų Sąjungą. 1940 m. pavasarį ir vasaros pradžioje Lietuvos kariuomenė po pavasarinės karo prievolininkų demobilizacijos net buvo sumažinta nuo 29 962 karių (kovo mėn.) iki 26 243 (gegužės 1 d.). Lietuvos politinė ir karinė vadovybė neketino bendraudama su Sovietų Sąjunga 1940 m. panaudoti Lietuvos kariuomenės kaip nepriklausomybės garanto ar užsienio politikos priemonės. Lygiai taip pat neplanavo persvarstyti savo užsienio politikos orientacijos.

Nežinojimo kaina

Ar galima buvo organizuoti sporadišką, neparengtą pasipriešinimą Sovietų Sąjungos okupacijai tokiomis sąlygomis, kai kariškiai persekiojami už antisovietines nuotaikas? Atsakymas būtų neigiamas. Žmonės elgėsi pagal situaciją. Tuomet absoliučiai daugumai atrodė, kad nieko ypatinga nevyksta. Lietuvą okupuoja jos sąjungininkas, o Vyriausybė sutinka. Šiame kontekste reikėtų kelti Antano Smetonos, 1926 m. gruodžio 17 d. atėjusio į valdžią karinio perversmo būdu, netiesiogiai remiant Sovietų Sąjungai, režimo atsakomybės klausimą.

Viena vertus, istoriniai tyrimai nedaug ką bendra teturi su šiuolaikiniu politiniu ar populiariu šviečiamuoju rašymu. Oficialios karyba besirūpinančios institucijos ir jų leidiniai toliau dirba „patriotinio ugdymo darbą“, o realios situacijos analizė joms nelabai rūpi, jeigu nesiruošiama susidurti su tikromis krizėmis ir kariauti tikrų karų.

Stereotipai gyvuoja kelių kartų žmonių sąmonėje. Jie klesti iš nežinojimo, bet dažnai yra palaikomi ir dėl kilnių patriotinių tikslų. Ateities kartos auklėjamos pagal teigiamų praeities pavyzdžius. Esame liudininkai proceso, kai šiuolaikinės ir praeities kariuomenės įvaizdis tampa unifikuotos propagandos sistemos dalimi. Potiomkino kaimelių statymas, toks mielas politikams ir propagandistams, visada virsta ne realaus daikto kūrimu, o surogatų dauginimu ir tobulinimu. Šie procesai trukdo mokytis iš klaidų.

Dauguma linkę manyti, kad jeigu praeityje buvo gražu, tai taip pat yra ir dabar. Kiek kritiškesnis požiūris ignoruojamas ir kalbant apie dabarties realybę. Reikia tikėtis, kad Lietuvos žmonės išmoko korektiškumo pamokas ir dabar užduoda daug sunkių ir „nepatogių“ klausimų. Derėtų nesiliauti jų kelti, kad nepakartotume 1939–1940 metų klaidų. Belieka viltis, kad praeities pamokos vers iš esmės persvarstyti vyraujančias istorijos vertinimo klišes, kurios tarpukariu nuo 1926 m. gruodžio 17 d. iki 1940 m. birželio 14 d. vyravusią ekonominę autokratiją, totalitarizmą, antidemokratizmą ir kitaminčių persekiojimą vertina kaip teigiamų rezultatų davusią politinę praktiką.

Taip pat šiame "IQ The Economist partnerio Lietuvoje" numeryje skaitykite:

“Sulindę į savo kiautą”:
Daugelį Lietuvos problemų padėtų išspręsti didesnis atvirumas, veiklumas ir pasitikėjimas savimi, tačiau matyti polinkis pasitikti iššūkius ne aktyviais veiksmais ir idėjomis, o sustingus ir susigūžus trapiame savo kiaute.

T. Venclova. Aš dūstu:
“Deja, šiandien Lietuvoje, kaip ir sovietmečiu, man knieti pakartoti Sokrato žodžius iš Aristofano komedijos: „Aš dūstu“, - sako T.
Venclova

R. Kuodis. Kodėl stringa svarbiausios reformos. J. Čičinskas. Ši krizė ir kas toliau.

Finansų užtvanka. Lietuvos verslas praėjusiais metais tapo skandinavų vykdyto kreditų embargo įkaitu.

Daugiau kiaušinių ir degtinės. Lietuvos gyventojų atlyginimai ir perkamoji galia per 20 nepriklausomybės metų.

Netikras Umberto Eco.
„Facebook“ vartotojai lengvai gali virsti įžymybėmis.

Neįgali herojė. Ar Lietuva galėjo pasipriešinti Sovietų Sąjungai 1940 m.?

„IQ. The Economist partneris Lietuvoje“
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvoje

Vilniaus getą išgyvenusi F. Brancovskaja sulaukė Izraelio prezidento sveikinimo (3)

Viena iš nedaugelio išgyvenusių Vilniaus getą Fania Brancovskaja 94-ojo gimtadienio proga sulaukė Izraelio prezidento Reuveno Rivlino sveikinimo.

Įklimpo rimtai: E. Masiulio papirkimu įtariamam R. Kurlianskiui prokurorai smogė dar kartą (236)

Didelio masto papirkimu, prekyba poveikiu bei neteisėtu disponavimu valstybės paslaptį sudarančio dokumento disponavimu įtariamas koncerno „MG Baltic“ viceprezidentas Raimondas Kurlianskis iš pareigūnų sulaukė blogų žinių.

Turkijoje žuvusiųjų lietuvių palaikai pargabenti į Lietuvą sužeistosios būklė sunki (1)

Trijų praėjusį savaitgalį Turkijoje žuvusių lietuvių palaikai pargabenti į Lietuvą, BNS penktadienį informavo Užsienio reikalų ministerija.

Lenkija imasi atsargumo priemonių: laikinai atnaujins pasienio tikrinimus (11)

Lenkija nuo liepos 4 d. laikinai atnaujins pasienio tikrinimus prie savo vidaus sienų, taip pat ir su Lietuva, rašoma pasienio pranešime spaudai.

Kreipėsi į prokuratūrą dėl „mirusios sielos“ darželyje (4)

Alytaus miesto savivaldybė kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą dėl lopšelio-darželio „Šaltinėlis“ direktorės Lilijos Brusokienės galimai nusikalstamos veikos, rašoma savivaldybės pranešime spaudai.