Ilgai laukti neteko – Rusija stipriau, nei iki šiol, smogė įtariamiems atakų organizatoriams – “Islamo valstybės” grupuotei Sirijoje. Tačiau rusų atsakas buvo skirtas ne tik teroristams.
Antradienį Rusijos bombonešių surengta ataka galėjo pasirodyti atlikta tarsi iš vadovėlio – tiek iš karinio, tiek iš propagandinio. Sėdėdamas su Gynybos ministru Sergejumi Šoigu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atrodė tarsi realybės šou vedėjas.
Buvo praėjusios vos kelios valandos po Kremliaus pripažinimo, kad spalio pabaigoje lėktuvą su atostogautojais iš Rusijos Egipte pražudė padėta bomba. Įtariamuosius V.Putinas pažadėjo persekioti visame pasaulyje ir sunaikinti – panašiai, kaip kadaise kalėjimo žargonu žadėjo sunaikinti tualetuose pasislėpusius čečėnų kovotojus.
Jiems įkandin su sparnuotųjų raketų kroviniu lėkė į pirmą tikrą kovinį skrydį nuo sukūrimo išskridę strateginiai bombonešiai – senutėliai 6 Tu-95МS ir 5 didžiausi pasaulyje Tu-160.
Tarsi pagal V. Putino komandą milžiniškame Gynybos ministerijos centro ekrane vienas po kito buvo rodomi vaizdai iš bombų ir raketų paleidimo. O galiausiai V. Putinas išklausė S. Šoigu ir JAV karininkų pamėgtų vaizdo konferencijų stilių imituojančių generolų bei admirolų raportus.
Be tai tebuvo žinia Rusijos visuomenei: Maskva gali keršyti ir turi ilgas rankas – gali smūgiuoti kur nori. Juolab kad ir priešas – palankus. Iš tikrųjų, stebint Rusijos karinių dalinių judėjimą akivaizdu, kad tai tėra jau kurį laiką planuotos platesnės operacijos dalis.
Jau nuo rugsėjo pabaigos Kremliaus prižiūrimi propagandiniai kanalai patys bombarduoja žiūrovus teiginiais, kad Rusija įsitraukė į teisingą kovą prieš „Islamo valstybę“ Sirijoje, nors per tą laiką tapo akivaizdu, kad 80 proc. rusų aviacijos taikinių – visai ne islamistai, o nuosaikiosios opozicijos kovotojai.
Ir nors šį kartą smūgis buvo nutaikytas būtent į „Islamo valstybės“ taikinius jų tvirtovėse - Rakos ir Deir Ezoro provincijose, masiniais antskrydžiais bei retorika Rusija siekė ir kitų tikslų, kurie visiškai nesusiję su keleivinio lėktuvo sprogdinimu.
Išbando savo galimybes ir rodo galią
Iki šiol objektus Sirijoje bombardavę minėti šturmo lėktuvai galėdavo gabenti mažesnį skaičių bombų bei raketų, nei bombonešiai, o neretai kildavo nešdami tik po dvi bombas.
Norint sukiotis virš taikinių reikia turėti ne tik iš patikimą bei savalaikę žvalgybinę informaciją, bet ir galimybę ilgiau išbūti ore. Tačiau skirtingai nei JAV vadovaujama koalicija, regione Rusija nėra sutelkusi degalų papildymo ore lėktuvų – pirmuosius antskrydžius Rusijos orlaiviai vykdė išbandydami savo degalų papildymo ore lėktuvų galimybių ribas.
Tuo tarpu antradienį „Islamo valstybę“ atakavę strateginiai bombonešiai gali nuskristi tūkstančius kilometrų, ilgas valandas sukiotis ore bei nešti kur kas daugiau ginkluotės. Kitaip ir negali būti, mat šie orlaiviai buvo sukurti vieninteliam tikslui – atakuoti JAV.
Tačiau prieš kelerius metus paspartinus gamybos bei bandymų tempus rezultatas akivaizdus – Rusija jau yra pajėgi kovinėmis sąlygomis išbandyti naujausią ginkluotę. Raketų KH-55 atsargų turėta iš anksčiau, tad neatmetama, kad pagal įprastą praktiką siekta iššaudyti tas raketas, kurių galiojimo laikas artėja prie pabaigos.
Tad taikinius Sirijoje Rusijos bombonešiai galėjo atakuoti saugiai iš Irano teritorijos, prieš tai aiškiai nustačius koordinates – tam, anot V. Gerasimovo, buvo pasitelkta net 10 palydovų. Tarp jų – ir keli civiliniai (o iš tikrųjų dvigubos paskirties) palydovai, laikinai perimti kariškių reikmėms. Tokių veiksmų Rusija iki šiol niekada nėra ėmusis.
Dar iškalbingesnis Rusijos karinio nusiteikimo požymis yra tas, kad antskrydžiuose dalyvavo masiškai sutelkta strateginių bombonešių grupuotės dalis, ją dengiant naikintuvams. Vienu metu surengti masyvų 25 strateginių bombonešių reidą gali tik kelios šalys pasaulyje.
Tad pirmoji Kremliaus žinia pasauliui yra akivaizdi: nesyk kartojusi visiems, kad yra pasaulinė galybė, Rusija parodė, kad moka kariauti pagal šiuolaikinio karo taisykles: smogti smarkiai, iš toli, viską kruopščiai parodant televizijos ekranuose.
Tuo pat metu demonstruojama ne tik galybė, bet ir išbandoma ginkluotė – kūrėjų deklaruojamas sparnuotųjų raketų tikslumas yra 6-9 metrai. Virš Sirijos skraidantys Rusijos bepiločiai orlaiviai galės nesunkiai nustatyti šių teiginių pagrįstumą. Bet kokiu atveju ši oro kampanija rusų aviatoriams yra ypač naudinga.
Kelerius metus intensyviai treniravęsi Rusijos strateginės aviacijos pilotai gauna tikros kovinės patirties virš teritorijos, kurioje nėra itin daug grėsmių būti numuštiems – ypač dideliame aukštyje skraidančius rusų bombonešius „Islamo valstybės“ teroristai neturi jokių galimybių numušti. Kaip, pavyzdžiui, neturėjo galimybių ir talibai bei „Al Qaeda“ Afganistane prieš JAV aviaciją.
Įspėjimas varžovams regione
Antroji žinia yra glaudžiai susijusi su pirmąja. Rusija savo karinę galią demonstruoja ne šiaip sau ar norėdama sukelti euforiją vien prie televizijos ekranų sėdintiems žiūrovams, kuriems dešimtmečius pasakota apie „unikalią, analogų pasaulyje neturinčią rusišką ginkluotę“.
Tai, jog rusai ne tik teoriškai gali smogti iš savo šalies glūdumos, bet ir įrodo tai praktiškai kartu gali tapti ir signalu Sirijos konflikto dalyvėms. V. Putinas praėjusią savaitę vykusiame 20 Galingiausių pasaulio valstybių (G20) susitikime užsiminė, kad kai kurios šalys prisideda prie „Islamo valstybės“ netiesioginio rėmimo ar net finansavimo, pirkdamos naftą iš teroristų.
Ne paslaptis, kad regione be JAV rimčiausiais Maskvos priešininkais lieka turtingos Persijos įlankos šalys. Būtent šių šalių – Saudo Arabijos, Kataro, Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) šeichai dažnai įtariami įvairių Sirijoje besikaunančių grupuočių rėmimu. Tarp šių grupuočių minima ir pati „Islamo valstybė“, nors, pavyzdžiui, JAE naikintuvai taip pat bombarduoja teroristus Sirijoje.
Kremliaus įtaką minėtos šalys menkina ir laikydamos vis žemesnes naftos kainas, kurios smukdo Rusijos ekonominę galią. Todėl po to, kai atsakant į pirmuosius Rusijos antskrydžius minėtos arabų šalys pažadėjo stiprinti ginkluotės tiekimą Sirijos sukilėliams neabejota Maskvos atsaku.
O jei kuris nors arabų naikintuvas keltų tariamą grėsmę Rusijos antskrydžiams – kuriuos S. Šoigu, beje, pažadėjo tęsti – rusų bombonešius demonstratyviai lydi naikintuvai.
Tuo pat metu retorika Vakarų atžvilgiu gerokai pasikeitė. Dar neseniai sankcijų dėl savo pačios agresijos Ukrainoje spausta Rusija nevengė kurstyti antivakarietišką retoriką – dėl Egipte katastrofą patyrusio keleivinio lėktuvo viešai įtarinėtos net Vakarų šalys.
Jos iš pradžių kaltintos neefektyvia oro kampanija Sirijoje, bet dabar tonas pasikeitė. Po V. Putino susitikimo su JAV prezidentu Baracku Obama praėjusią savaitę, regis, nuspręsta glaudžiau bendradarbiauti tarpusavyje, naikinant „Islamo valstybę“. Nors dar prieš kelis mėnesius pats B. Obama Rusijos įsikišimą į konfliktą Sirijoje vadino neprotingu.
Dar didesnis dėmesys tenka teroro siaubą išgyvenusiai ir karą „Islamo valstybei“ paskelbusiai Prancūzijai. Nemalonią „Mistral“ pardavimo ir sandorio nutraukimo istoriją užglaistę Paryžius ir Maskva, regis, ne šiaip rado bendrą kalbą.
Skaldo vieną ir buria naują koaliciją?
Čia yra ir trečioji, kone svarbiausia buvusio JAV prezidento George‘o W. Busho retoriką, regis, gerai įvaldžiusios Rusijos žinia pasauliui: „jūs su mumis išvien ar su teroristais?“.
Koks tai bus ryšys, Rusija jau leido suprasti – Viduržemio jūroje prie Sirijos krantų juda vienintelis Prancūzijos lėktuvnešis „Charles de Gaulle“. Šiame lėktuvnešyje yra 26 naikintuvai: 18 modernių „Rafale“ ir 8 senutėliai, bet vis dar efektyvūs „Super-Etendard“.
Prancūzija, kaip ir Rusija, siekia parodyti, kad vienos galingiausių pasaulio valstybės keršto islamistai neišvengs, tad prancūzų antskrydžiai prieš “Islamo valstybę” tik intensyvės.
Tai, kad Rusija atvirai siūlo ne šiaip bendradarbiavimą, o leidžia suprasti apie bendrų karinių veiksmų koordinavimą su NATO šalimi, yra išties reikšmingas žingsnis. Jis prilygsta, o gal net ir pranoksta Rusijos bendradarbiavimą su JAV po rugsėjo 11-osios išpuolių. Mat jei Maskva ir Vašingtonas sutarė vieni kitiems bent jau netrukdyti Sirijoje, tai, V. Putino žodžiais, „darbas, kaip su sąjungininkais“ gali atverti visai naują etapą.
Savo aprūpinimo bazių šalia Sirijos krantų neturinti Prancūzija gali netgi sulaukti rusų pagalbos, keistis žvalgybine informacija ar net koordinuoti antskrydžius. Tiesa, kartu juos vykdyti būtų sudėtinga dėl nesuderinamų NATO ir Rusijos ryšio bei duomenų perdavimo sistemų.
Vis dėlto prancūzų laivų grupę netoli Latakijos esantys rusų karo laivai, vedami kreiserio „Moskva“, greičiausiai pasitiks svetingai, nors dar neseniai buvo pakvipę Šaltuoju karu.
Rusų bombonešius prancūzų naikintuvai vaikydavo ne tik netoli Lietuvos sienų, vykdant NATO oro policijos misiją, bet ir prie Prancūzijos krantų, kur pastaraisiais metais ne visai draugiškais tikslais pasirodydavo Tu-95МS.
Dabar nusiteikus prieš bendrą priešą Rusija įgyja teisę iš naujo legitimizuoti savo įtaką regione, o bendradarbiavimas galbūt net padės sušvelninti Paryžiaus toną Maskvos atžvilgiu.
Ne šiaip tiesdama savo ranką, bet ir prieš tai parodžius tos rankos galią Kremlius siekia akivaizdžių tikslų: po savo vėliava kurti naują koaliciją prieš „Islamo valstybę“, taip stengiantis perimti lyderio poziciją iš JAV, o kartu ir įgyvendinant vieną savo tikslų – skaldyti NATO.