Moteris mėlynes bandydavo slėpti po tamsiais akiniais, o policijai ir medikams meluodavo. Tad ir draugai gana ilgai nė neįtarė, kad šis išsilavinęs, pasitempęs, elegantiškas, sėkmingas ir paslaugus vyriškis savo moterį gali mušti iki sąmonės netekimo.
Kaip princas ant balto žirgo tapo smurtautoju
Penkerius metus su savo vaiko tėvu pragyvenusi moteris šį gyvenimo tarpsnį prisimena kaip košmarą ir tikina šiandien nebejaučianti buvusiam vyrui jokių jausmų, nors jų pažintis prasidėjo taip pat, kaip prasideda visos meilės istorijos – nuo gražių santykių ir rožinių svajonių.
„Pradžia buvo labai graži – jis nuolat man sakydavo gražius žodžius: kaip stipriai mane myli, apipildavo komplimentais ir dovanomis. Tikindavo, kad negalėtų pakelti rankos prieš moterį. Juk jis išsilavinęs vyras, džentelmenas. Turėjo gerą darbą, gerai uždirbdavo – kai pavykdavo sudaryti gerą verslo sandorį, per mėnesį mūsų pajamos siekdavo net 8 tūkst. litų. Man dirbti nereikėjo – pragyvenome iš šios sumos, įsigijome automobilį, vakarieniaudavome kavinėse ar restoranuose. Taigi nieko mums netrūko.
Viskas apsivertė aukštyn kojomis prasidėjus krizei. Jis neteko darbo, tapo piktas, pradėjo gerti. Išgerdavo ir anksčiau, tačiau mėgdavo tik brangius gėrimus, o ir draugai būdavo ne tie, kurie stovi prie kioskų. Dabar jam tinka bet kas, bet koks pilstukas, o vietoj komplimentų pasipylė priešingi žodžiai. Kuo tik buvau nevadinama... Kai klausdavau, kodėl jis vis dar su manimi gyvena, atsakydavo kad priprato. Jam buvo paranku turėti namų šeimininkę, kuri ir namus tvarko, ir skalbia, ir valgyti padaro, ir vienoje lovoje miega“, - atviravo pašnekovė.
Kai vyras prieš ją pakėlė ranką pirmą kartą, ji visą kaltę suvertė jo girtumui ir savo elgesiui – gal kažką ne taip pasakė ar padarė, kai reikėjo geriau patylėti. Manė, kad tas kartas bus vienintelis. Juk jos vyras – to socialinio sluoksnio atstovas, kurie taip nesielgia. Jis visada būdavo pasitempęs, susitvarkęs, elegantiškas, kostiumuotas, išsikvėpinęs.
„O ir su kitomis moterimis jis bendraudavo labai gražiai. Pažįstami negalėjo patikėti, kad jis su manimi taip elgiasi, jiems nė į galvą neateidavo tokia mintis. Tai buvo vyras – kiekvienos moters svajonė. Aš ir pati mėlynes iš pradžių slėpdavau – po pusę mėnesio nekeldavau kojos iš namų, kol jos neišnykdavo, arba nešiodavau tamsius akinius. Vėliau tai nutikdavo taip dažnai, kad nuslėpti buvo neįmanoma. Gyvenau nuolatinėje įtampoje, nes galėdavau būti sumušta bet kurią akimirką. Todėl nė viename darbe negalėjau ilgiau išsilaikyti. Juk su mėlynėmis po akimis neisi į darbą. Tenka imti nedarbingumo lapelį, bet gi ištisai jų neimsi – kam reikalingas toks darbuotojas. Net naktį bijodavau užmigti, nes žinodavau, kad grįžęs jis gali pradėti mane daužyti miegančią. Tačiau draugai pernelyg nesikišo – esą tai mūsų gyvenimas, patys ir turime spręsti savo problemas“, - pasakojo Daiva.
Vos neįklimpo į girtavimo liūną
Smūgiai būdavo tokie, kad moteris prarasdavo sąmonę. Jai buvo praskelta galva, išdaužti dantys. Atsigavusi ji pati turėdavo kreiptis į medikus. Kartą, kai dėl patirtų sužalojimų ji buvo paguldyta į ligoninę, medikai iškvietė pareigūnus, tačiau pastaroji jiems sukūrė istoriją apie tai, kad susižalojo pati. Niekas ja nepatikėjo, bet ir proceso pradėti be jos sutikimo negalėjo. Tai buvo dar iki Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo įsigaliojimo, kai tyrimas turi būti pradedamas ir be moters pareiškimo.
„Eilinį kartą pagailėjau jo. Be to, bijojau. Juk jį būtų uždarę tik trumpam, o grįžęs galėjo ir užmušti mane. Ne kartą man taip grasino: užmušiu, užkasiu miške ir niekas tavęs neieškos. Mat aš esu našlaitė ir neturiu, kur eiti“, - atviravo moteris.
Vyras ją mušė net ir tada, kai ji buvo nėščia. Todėl po gimdymo iš ligoninės ji grįžo ne namo, o atvyko į krizių namus. Po kelių dienų buvo išsiųsta į „Caritas“ globos namus, kurie turi galimybę priimti moteris su kūdikiais.
„Netrukus pasirodė vyras, atsiprašinėjo, maldavo grįžti. Grįžau. Tačiau viskas baigėsi tuo, kad pradėjau kartu su juo išgėrinėti, kad jis jaustųsi man artimesnis ir nemuštų manęs. Deja, niekas nepasikeitė. Užsimodavo net tada, kai vaiką rankose laikydavau, todėl kliuvo ir jam. Tuomet bėgdavau į laiptinę ir šaukdavausi pagalbos. Išėję kaimynai jį apramindavo. Iki kito karto. Kartą vaiko teisių apsaugos darbuotoja rado mane namuose išgėrusią. Tuomet man pasakė: „Vaikui gyventi čia ne vieta, todėl rinkis – arba vyras, arba vaikas“. Pasirinkti nebuvo sunku. Pirmiausiai išėjau pagyventi pas jau suaugusią dukrą, vėliau persikrausčiau čia“, - pasakojo Daiva.
Neatsistebi savo atlaidumu
Moteriai tai antroji šeimos patirtis. „Pirmas vyras mirė, su juo nieko panašaus patirti neteko.
Tai buvo auksinis žmogus, ant rankų mane nešiojo. Tarp mūsų buvo 25 metų skirtumas, todėl jis man buvo ir tėvas, ir brolis, ir vyras. Gyvenome labai gražiai, išauginome dukrą. Antrasis vyras blaivus taip pat buvo normalus, stebėdavosi, matydamas subjaurotą mano veidą, ir tikindavo nieko neprisimenąs, tačiau kai tik išgerdavo, jį galėdavo supykdyti menkiausia smulkmena – namuose nėra alkoholio, aš neduodu pinigų, pagaliau valgyti ne tą patiekalą pagaminau. Kai jis išeidavo, taip ir rymodavau prie lango, laukdama, koks jis pareis. Kai bandydavau pati išeiti, vėliau dar labiau kliūdavo, o paskutiniu metu jis man raktų neduodavo – užsirakindavo ir neįsileisdavo.
Dukra ne kartą bandė mane protinti, bet kažkaip prie jo buvau pripratusi. Moterys visada tokios – nuolat atleidžia. O dabar galvoju – kokia kvaila buvau. Visa laimė, kad dabar turiu vaiką. Jis ir pakeitė mano gyvenimą. Jei nebūtų vaiko, turbūt būčiau prasigėrusi“, - tikino pašnekovė.
Dabar moteris ketina baigti padavėjų kursus, susirasti darbą, stogą virš galvos ir vėl pradėti gyvenimą be smurto. Šiandien jai su vaikeliu tenka verstis už nė 400 litų nesiekiančią pašalpą.
„Kartais vyras paskambina, kviečia atvažiuoti – esą turi bambalį alaus, išgertume kartu. Arba prašo pinigų paskolinti. Dabar tiesiog neatsiliepiu į jo skambučius. Kai paskutinį kartą buvau pas jį pasiimti likusių daiktų, žiūrėdama į jį vis galvojau – kaip galėjau visus šiuos metus gyventi su šiuo vyru? Vaikas taip pat atsigauna. Iš pradžių jis atrodė labai išsigandęs, visų bijojo, dabar atkuto, laksto po visus, šypsosi, akytės tik blizga. Malonu žiūrėti“, - pasakojo ji.
Požiūris į smurtą keičiasi lėtai
Vilniaus miesto krizių centro direktorė Nijolė Dirsienė teigė neatsistebinti, kiek protesto akcijų, peticijų, rezoliucijų reikėjo, kol atsirado suvokimas, kad smurtaujančiam vyrui reikia kažkur išeiti.
„Iki tol moterys lakstė su krūvomis vaikų ir turėjo būti labai geros mamos, kad vėliau vaiko teisių apsaugos darbuotojams įrodytų, kad jos nėra rizikos grupei priklausantys asmenys, kad stengiasi padėti vaikui, o vaikas negali ateiti į mokyklą nusiprausęs ne todėl, kad mama tuo nesirūpina, tačiau tėtis neįleidžia į namus.
Mūsų centrui kitais metais bus 15 metų ir kiekvieną kartą, eidami į teismus su nauja byla, mes iš naujo gvildename, kas yra smurtas, kaip jis atrodo, kaip pasireiškia. Fizinį smurtą mes jau kažkaip atpažįstame, tačiau psichologinis smurtas mus vis dar nesuprantamas. Tai mūsų mentaliteto, vertybių problema. Ir kai mes stebimės, kaip suaugusieji elgiasi su vaikais – o gi taip, kaip elgiamasi su mumis. Mes perduodame smurto kultūrą. Kiek Panevėžio kalėjime sėdi moterų, kurios nužudė savo smurtautoją, nes joms daug metų niekas nepadėjo ir jos afekto būsenoje nesusivaldė, nes jau nebematė kitos išeities? Už tai jas dar kartą nubaudė.
Prisimenu vieną bylą Prancūzijoje. Vyras mušė moterį kiekvieną dieną. Ši kreipėsi į teismą prašydama, kad vyrui teismas leistų ją mušti tik du kartus per savaitę, antraip ji nesugebės užauginti vaikų. Nežinau, kuo baigėsi procesas, tačiau žinau, kad pirmiausiai reikia bausti smurtautoją ir padėti aukai. O tuomet jau galima spręsti, kaip smurtautojui padėti, kad jis taip nesielgtų, ir kokiu būdu pasitikėjimą savimi galėtų atgauti auka, kad neleistų su savimi taip elgtis“, - įsitikinusi pašnekovė.