Tokius ir dar gražesnius „perlus“ galima rasti tarpkario Lietuvos spaudoje. Kartu su margomis reklamomis, brukusiomis patikliems pirkėjams turbūt ne pačius sveikiausius produktus.
Darbas valstybės aparate – nebent iki 15 val.
Viename iš 1931 m. laikraščio „Naujoji Romuva“ numerių mirga labai įdomus straipsnis apie vykdomą valstybės aparato reformą.
Publikacijoje skelbiama, esą finansų ministrui pavestos reformos dalis buvo „ankieta“ įstaigų vadovams ir kitiems aukštiems pareigūnams. Iš gautų atsakymų esą buvo matyti, kad kai kurioms siūlomoms permainoms valdininkija kategoriškai priešinosi.
„Keletą svarbesnių minčių galime pareikšti. Pvz., apie darbo pailginimą, jau maža vilties yra, nes dauguma, apie 80 %, yra priešingų nuomonių. Kiti, kurie taip jau nesipriešina prailginimui, tai irgi nenori visiškai pertraukos, o sutikdami dirbti 7 val. be pertraukos nuo 8-15 val.“, - rašoma laikraštyje.
Algų kėlimas, anot „Naujosios Romuvos“, vertintas atsargiai – esą aukšti valdininkai pasisakė, jog „reikia ypač žemesniųjų kategorijų valdininkams algas kelti, bet iš palengvo, kad nuo to nenukentėtų biudžetas“.
Moteris valdininkė? Tik ne tai!
Nuo tarpukario moterų padėtis Lietuvoje smarkiai pasikeitė. Dabar niekam nekyla klausimų, ar moterys gali eiti aukštas pareigas valstybės aparate.
O 1931 m. šis klausimas buvo keliamas valstybės lygmenyje – moterų galimybės dirbti valstybiniame sektoriuje buvo dalis aukštajai valdininkijai išdalintos „ankietos“. O viršininkų atsakymai damoms vilties tikrai nesuteikė.
„Apie moteris-valdininkes yra pareikšta, jog su moterimis tai visai blogai, nes daugumoje nuo jų įstaigos darbas gan nukenčia dėl jų dažnų susirgimų ir šiaip įvairių atsitikimų“, - rašė „Naujoji Romuva“.
Šventvagiški grožio konkursai
„Naujojoje Romuvoje“ galima rasti ir publikaciją apie, galima nuspėti, vieną pirmųjų, jei ne patį pirmą grožio konkursą Lietuvoje. Rašinio autorius buvo, švelniai tariant, nesužavėtas šiuo iš užsienio atkeliavusiu reiškiniu.
„Nėra toks kvailybės, kurios nepamėgdžiotų beprincipiniai žmonės, ypač jei ji turi Paryžiaus etikietę ir, be to, dar apsimoka. Ir skelbia sau Lietuvai neraudonuodami: mes matuosim mergas, prašom ateiti pasižiūrėti. Tik, žinoma, už žiūrėjimą užmokėsite“, - piktinasi A. Sabaliauskas.
Moterų grožio konkursą jis lygina su gyvulių parodomis.
„Ir matuos, ir nustatinės, kuri Lietuvos merga gražesnė. Lig šiol tai buvo daroma su kumelėmis ir eržilais, su karvėmis ir buliais, ir kuo pasirodydavo geresnės veislininkės ir reproduktoriai, tuo didesnes premijas gaudavo. Karvės idealui gal ir užtenka kūno proporcingumo. Bet žmogus proporcingos kūno sudėties ar jau nusipelno, kad jis būtų garsinamas po visą šalį? Juk gali būti žemiausio laipsnio protinių ir dorinių savumų. Nejaugi tokia moteriškė turi būti šlovinama? Šlovinama už tai, kur ji nė piršto neprikišė tam savo savumui įsigyti“ - tęsia rašinio autorius.
Jis skundžiasi, esą grožio konkursu nukainojamos tokios vertybės kaip „išsižadėjimas savęs, pasiaukojimas kitų gerovei“. „Kad žmogus gražus apsigimė, tai kur čia jo nuopelnas?“ - klausia A. Sabaliauskas.
Rašinio autoriaus nuomone, grožio karaliene galėjo tapti ne pagarbos verta moteris, o „nežinomos doros ir gal būt paskutinė kvailė“.
Moters vieta prie puodų, o vyrai sportininkai – kaip prostitutės
Apie moters vaidmenį svarstyta ir remiantis užsienio mokslininkais. Štai viename 1937 m. „Naujosios Romuvos“ numeryje nupasakojami Ispanijos psichiatro Gregorio Maranono atradimai šioje srityje. Anot ispano, „kiekviena vyro ląstelė kitaip veikia negu moters ląstelė“. Ir, žinoma, moteriai vieta tik prie puodų.
„Vyras savo prigimtimi pašauktas į darbą, į veiklą: darbas, priklausąs prie antrinių vyro seksualinių apraiškų lygiai taip kaip pečiai, ūsai ir barzda. Vyrai dirbą ir tada, kai nesiekią jokio utilitarinio tikslo, pav., meno kūriniai jų anksčiau buvę sukurti negu drabužiai. O moteris savo prigimtimi linkusi atsidėti vien šeimos gyvenimui“, - ispano įžvalgas aprašo laikraštis.
Publikacijoje vardijama, esą vyrų prigimtį dirbti, o moterų – kone genetinį pašaukimą tarnauti vyrui, įrodo viskas, įskaitant politinius perversmus“
„Vyrui erotinis gyvenimas susidedąs tik iš trumpų momentų: jo pašaukimą sudarąs darbas, įvairiopa fizinė ir intelektualinė veikla; kai moteriai tenką beveik visiškai atsiduoti šiam meilės ir naujos kartos auginimo ir ugdymo reikalams. Ir Don Juanai, kurie savo gyvenimą atiduodą meilei ir moterims, nesą vyriški tipai, jie turi moterišką dvasią, jie kaip moterys vilioją, gundą, koketuoją. Kad darbas esąs vyro pašaukimas, rodąs ir tas faktas, kad ir revoliucijos esančios ne kas kitas, kaip nebedirbančių žmonių pašalinimas iš gyvenimo“.
Netrūksta ir daugiau įdomių ispano įžvalgų, kuriomis apšviesti Lietuvos skaitytojai. Štai vyrai sportininkai, pasirodo, ne kažin kuo skiriasi nuo prostitučių.
„Sportas nepavaduojąs darbo, nes jis esąs bergždžias, kai darbas esąs vaisingas: sportininkas esąs tas pats, kas moterų pasauly kurtizanė“, - tokią G. Maranono išvadą skelbia „Naujoji Romuva“.
Tiesa, laikraštis suskumba pridurti, kad ispanas nesiūlo visiškai atriboti moteris ir darbą – esą „jis nemanąs, kad moteris žemesnė už vyrą, bet jos pašaukimas labai skiriasi“. Esą yra profesijos, kurios moterims visai tinka. Tik viena sąlyga – dirbti gali moterys, kurios neranda sau vyro.
„Moterys, kurios neištekančios, turinčios turėti profesiją, ypatingai jos prigimčiai tinkančios profesijos – mokytojos, gailestingosios sesutės ir gydytojos“, - toks štai vienišų moterų karjeros gidas pagal G. Maranoną.
Radioaktyvi dantų pasta ir kremas su „saulės vitaminais“
Nors moterų grožio konkursai kėlė pyktį, o jų darbas valstybės aparate buvo „visai blogai“, tarpukario reklamose moterys buvo ir dalis vaizdo, ir viena pagrindinių reklamos auditorijų.
Reklamos verslui prieš aštuonis dešimtmečius negaliojo daugybė dabartinių standartų, kad ir pareiga tinkamai informuoti vartotoją ir pateikti tikrovę atitinkančias žinias apie reklamuojamą produktą. O lietuviškieji reklamos verslo pionieriai tokiomis spragomis noriai naudojosi.
Štai – lietuviškas kremas nuo saulės „Leokremas“, reklamuojamas gundančia damos figūra su, nepatikėsite, atsegta maudymosi kostiumo petnešėle! „Jokia saulės vonia neįmanoma be LEOKREMO“. Kodėl? Reklamos kūrėjai paaiškina visiškai moksliškai: „Leokrem“ padeda greičiau ir lygiai įdegti, nes jis turi saulės vitaminų!“ - negi nepatikėjote?
Į reklamą daug investavo ir dantų pastų gamintojai. Na, dantų pasta „Chlorodont“, iš pavadinimo sprendžiant, savo sudėtyje turėjo nemažą dozę chloro, tačiau – kita vertus – žadėjo akinantį šypsenos spindesį. O su tokia šypsena – ir meilė garantuota.
Taikyta ir į taupiuosius. „Tikras taupumas: daugiausia 4 tūbos per metus. Tokia skalsi yra tik „Baltadant“, - taip reklamuota dantų pasta turėjo džiaugtis nemenka sėkme tarp kiekvieną centą skaičiavusių tautiečių.
To meto lietuviškos reklamos turi ir savo gerbėjų būrį socialiniame tinkle „Facebook“. Profilyje „Tarpukario Lietuvos reklama“ galima rasti įvairiausių reklamos perlų: nuo „jaunystės muilo“ iki „Doramad“ – radioaktyvios dantų pastos, nuo kurios tautiečių šypsenos tikriausiai švietė tiesiogine prasme.