Jie – įvairiausio išsilavinimo ir profesijų atstovai: studentai, bedarbiai, amatininkai, istorikai ar tiesiog iš to gyvenantys ostapai benderiai.
Nors Lietuvoje teisės aktai draudžia prekybą archeologiniais radiniais ir jų eksportą, tačiau istorinių vertybių juodoji rinka klesti, o joje žarstomos sumos sėkmės lydimiems juodiesiems archeologams garantuoja ne tik sotų, bet ir prabangų gyvenimą.
Apie sidabrinių monetų statinaites, Žygimanto Augusto laikų dukatus ir kitokius ne viena dešimtimi tūkstančių litų įkainojamus radinius nelegalūs kasinėtojai kalba tik puse lūpų. Burnas užriša ne gresianti teisinė atsakomybė, o konkurencija.
Už svarbiausią darbo įrankį – metalo ieškiklį – tokie „archeologai“ sutinka pakloti ne vieną tūkstantį litų. Su 1000–2000 dolerių vertės ieškikliu įmanoma aptikti 20 g sveriantį sidabrinį carinį rublį, glūdintį 40 cm gylyje. Ieškiklių pranešimai apie žemėje slypintį metalą kasinėtojams gali apkartinti paieškas, kai po kelių valandų kasimo atsiveria ne lobis, o surūdijęs kibiras.
Todėl lobių ieškotojai teisinasi dirbantys žemės sanitarais, išrankiojančiais dirvožemyje palaidotą šlamštą – konservų dėžutes, vaistų buteliukus, kamštelius ir kitą smulkmę.
Vietoj milijonų – grašiai
Leopoldu prisistatęs pasvalietis lobių ieškotojas tvirtina, kad bent 2 proc. tuo užsiimančiųjų šitaip užsidirba ne tik sočiam, bet ir prabangiam gyvenimui.
„Didmiesčiuose, Vilniuje, Kaune, yra labai gerai iš to gyvenančiųjų. Iš dešimties „juodųjų archeologų“ aštuoni – sukto plauko, o kai pardavinėjami brangūs radiniai, galima ir po žeme atsidurti“, – apie nešvarią veiklą kalbėjo vyriškis.
Panevėžio, Pasvalio apylinkės, pasak jo, nėra turtingos lobių, kitaip nei Nemuno kraštas. Tačiau gero uždarbio negarantuoja net ir gausiai pažirę seni pinigai.
„Viena Pavelo moneta, o jų pasaulyje buvo nukalta tik septynios, kainuotų 8–15 mln. litų. Supirkėjai už jos gramą pasiūlytų mokėti po 30 centų, vadinasi, už monetą – 6 Lt. Vien dėl nežinojimo galima prarasti tokią sumą“, – tikino lobių ieškojimą hobiu vadinantis Leopoldas.
Istorijos išmanymas – svarbiausias kasinėtojų ginklas kelyje į praturtėjimą. Monetos vertė priklauso nuo išleisto tiražo – kuo jis mažesnis, tuo plačiau kolekcininkai pravers pinigines. Itin brangios jubiliejinės monetos. Pasak Leopoldo, pasakiški pinigai mokami už 1913 m. caro Nikolajaus monetas.
„Seni rusiški pinigai labai brangūs, nes Rusijos milijonieriai – žmonės, turintys pinigų ir suprantantys meną, archeologiją, masiškai perka tokius radinius, nes tai yra investicija. Juk dabartiniai pinigai nuvertėja“, – „Sekundei“ pasakojo lobių ieškotojas.
Kasmet kyla ir senųjų lietuviškų pinigų vertė. Už A.Smetonos laikų pinigą juodojoje rinkoje mokama apie 170 Lt, nors dar prieš trejetą–penketą metų už jį tebuvo galima gauti 30 Lt.
Traukia smuklės
Kur ieškoti pinigų? Leopoldo teigimu, atsakymą galima rasti ne tik senuosiuose žemėlapiuose.
„Reikia įsijausti į istoriją. Kas mūsų protėviams buvo svarbiausia? Vanduo, miškas ir lengvai dirbama žemė, nes įrankių gerų nebuvo, o žmonės niekada nenorėjo sunkiai dirbti. Visais laikais ieškojo, kaip lengviau duoną pelnyti“, – tikino pašnekovas.
Vyras tvirtino nelendantis į pilkapius, dvarus ir kitus istorinio paveldo objektus. Jį traukia dingę senieji kaimai, kuriose gausu pamestų monetų, ir karčemos. Skaičiuojama, kad vien Pasvalyje XV–XVI a. iš 103 namų net 58-iuose veikė smuklės.
„Ir tais laikais gėrė, gaudavo į dūdą, pamesdavo pinigus. Todėl prie smuklių visada ką nors rasi. Daugiausia – varinių, smulkių sidabrinių monetų. Jų apyvartoje buvo daugiausia: XVII–XVIII a. duonos kepalas kainavo 3 kapeikas, degtinė – 17 kapeikų“, – pasakojo Leopoldas.
Didžiausias tokių lobių ieškotojų priešas – melioratoriai, ištisus kaimus ir sodybas palaidoję giliai po žeme.
Nemano nusikaltęs
Techniko mechaniko specialybę turintis pasvalietis dar tarybiniais laikais susirašinėdavo su Rusijos bibliotekomis – norėjo gauti informacijos apie metalo ieškiklius. Pasak jo, jau tuomet buvo įmanoma sukonstruoti „kažką padoraus“, kas padėtų aptikti žemėje slypinčius lobius.
Leopoldo „grobis“ kol kas kuklus: A.Smetonos laikų žalvariniai žiedai, XIII–XIV a. pagamintos bronzinės šukos, įvairiausi žiedai, daugybė ne itin vertingų monetų. Dalį radinių vyras tikina dovanojęs muziejui, kai kuriuos – išmainęs.
„Esu Meškalaukyje radęs tik lobio pėdsakus – devynias 1664 m. monetas. Bet jų daug buvo pagaminta, daug rasta, todėl vienos vertė – tik apie 15 Lt. Lobių paieškos – brangus sportas. Galima taip prasivalkioti visą dieną, o šeimai nė lito neparnešti“, – teigė pasvalietis.
Jis nemano, kad valstybė teisingai elgiasi reikalaudama lobių ieškotojų savo radinius atiduoti veltui. Pašnekovas įsitikinęs, kad paveldosaugininkų deklaruojamas rūpinimasis istorinėmis vertybėmis dažnai tėra akių dūmimas.
„Archeologams reikia ne stenėti, bet dirbti. Dabar XIII–XIV a. piliakalnius traktoriai aria, o niekam galvos neskauda. Ar negalima iš valstybės biudžeto skirti 10 mln. litų per metus rastiems lobiams supirkti? Po dešimtmečio jų vertė dešimt kartų pakiltų. Juk lobių niekas nebeslepia, tik iškasa, todėl jų vertė auga“, – mano pasvalietis.
Jis nesigina pažeidinėjantis įstatymus, tik, anot pašnekovo, neaišku, kokius.
„Ūkininkui aš darau bloga, nes be jo leidimo kasinėju laukus, bet valstybei nesijaučiu nusikaltęs. Jai sutikčiau atiduoti viską, ką randu, jeigu per dieną mokėtų 20 Lt, skirtų maistą, transportą. Arba tegul pasiūlo už mano radinius rinkos kainą“, – pareiškė istorijos aistruolis.
Užuot persekiojus „juoduosius archeologus“, Leopoldas siūlo išganingą išeitį, kaip apsaugoti istorinį paveldą: apibarstyti žalvario drožlėmis ir negiliai suarti.
„Visi metalo detektoriai eitų iš proto“, – valstybinės reikšmės iniciatyvą parodė pasvalietis.
Už skverno nesučiumpa
Kultūros paveldo departamento Panevėžio teritorinio padalinio vedėjo Arūno Umbraso teigimu, „juodųjų archeologų“ didžiausias bumas Panevėžio krašte buvo jaučiamas 1993–1994 m.
Nuo lobių ieškotojų ypač kentėjo šalia dvarų esančios kapinaitės. Vertingų relikvijų ieškotojai iškasdavo kapuose ištisus urvus.
Deja, sugauti už rankos tokių kasinėtojų – praktiškai neįmanoma.
„Jie žino, kad daro kriminalinį nusikaltimą, už kurį gresia baudžiamoji atsakomybė. Tokie archeologai yra elementariausi plėšikai“, – mano A.Umbrasas.
Lietuvoje žinomi tik pavieniai atvejai, kai „juodieji archeologai“ buvo sugriebti už skverno. Vieną tokį lobių ieškotoją, metalo ieškikliu zondavusį kapinyną Šilalės rajone, padėjo sučiupti patys gyventojai.
„Jau geriau tegu kultūros paveldo objektai stovi apleisti, nei prie jų nagus kištų ne specialistai. „Juodieji archeologai“ istorinius paminklus tiesiog sunaikina: kasa, kur metalo ieškiklis sucypia, nesupranta, ką randa ir kiek tai vertinga“, – piktinosi Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas.
Lobių ieškotojų pasiteisinimai, esą jie gilinasi į istorinę literatūrą, muziejaus vadovui kelia juoką.
„Kad galėtų vykdyti kasinėjimus, archeologams vien aukštojo išsilavinimo nepakanka, jiems dar būtina keletą metų stažuotis. Mes visi labai gerai išmanome apie ligas ir žinom, kuo gydytis, bet kažkodėl susirgę vis tiek pas gydytojus lekiam. Gal ir istoriją palikime specialistams“, – palygino A.Astramskas.
Talkininkų reta
Vykintas Vaitkevičius, archeologas, humanitarinių mokslų daktaras:
Konstitucijoje teigiama, kad valstybė prisiima atsakomybę už istorinio paveldo paminklus ir visa, kas guli žemėje ir neturi savininko, priklauso valstybei.
Vadinamieji juodieji archeologai nėra tik Lietuvai būdingas reiškinys. Su tuo susiduriama visoje Europos Sąjungoje, net ir Jungtinėje Karalystėje, kur paminklosauga skiriama tris kartus daugiau dėmesio nei pas mus.
Lietuvoje pagrindinis lobių ieškotojų įrankis – metalo ieškikliai – paplito Atgimimo metais. Tuomet juos parsiveždavo ar atsisiųsdavo iš užsienio. Dabar įsigyti ieškiklį galima netgi mugėse.
Istorinių vertybių, kurioms suteikta teisinė apsauga, be leidimo negali kasinėti nei archeologai, nei lobių ieškotojai. O kasinėjantieji upių pakrantes, laukus ir gavę žemės savininkų leidimus istorijai nenusikalsta. Daugelis tokiose vietose ieško Napoleono armijos, 1-ojo pasaulinio karo radinių ir randa iš tiesų įdomių dalykų. Tokią radimvietę parodęs archeologams lobių ieškotojas tampa istorikų talkininku. Tačiau tokių – reta išimtis. Aptiktą vietą „juodieji archeologai“ dažniausiai slepia ir nuniokoja.
Kam priklauso rastas lobis
Lietuvoje, jei lobį žmogus rado jam priklausančiame žemės sklype, pinigai bei kiti rasti daiktai tampa jo nuosavybe. Svetimoje žemėje ieškoti lobio draudžiama, atsitiktinai jį radusysis turi teisę į ketvirtadalį, o likusioji dalis atitenka žemės savininkui. Ta pati taisyklė galioja ir tada, kai radėjas turi savininko leidimą ieškoti žemėje slypinčių turtų.
Jei lobis turi kultūrinę vertę, jis gali būti paimamas visuomenės poreikiams, o asmenims, turintiems teisė į jį, atlyginama.
Prancūzijoje radinį siūloma dalintis per pusę – žemės savininkui ir radėjui.
Jungtinėje Karalystėje apie radinį būtina informuoti mokslininkus. Radinį būtina atnešti į policijos nuovadą. Joje nustatoma, ar tai lobis, ar ne. Lobis įvertinamas ir už tam tikrą kainą pasiūlomas muziejams. Jei šie nesusidomi, radėjas jį gali pasilikti sau.
Vokietijoje teisė į lobį priklauso žemės savininkui. Tik kai kurių žemių valdytojai mano, kad vertybes reikėtų perduoti vietos administracijai.