Tai visai ne tuščia fantazija. Lietuvoje ne tik egzistuoja monarchistinis judėjimas, bet mūsų valstybė netgi turi savo karališkąją šviesybę – princą Inigo fon Urachą, Uracho kunigaikštį, Viurtembergo grafą ir paskutinį Lietuvos karaliaus Mindaugo II anūką. Tiesa, Jo Šviesybė Lietuvos princas gyvena Vokietijoje, pas mus yra lankęsis tik porą kartų. Tačiau mokosi lietuviškai ir šią liepą rengiasi trečią kartą Lietuvą pagerbti savo karališkuoju vizitu.

Maža to, karalystės šalininkai tvirtina, kad Europos valdovai – Jungtinės Karalystės, Danijos, Švedijos, Norvegijos karališkosios šeimos – Lietuvą pripažįsta kaip monarchiją. Tokį statusą mūsų valstybei dar 1918-aisiais suteikė Lietuvos Taryba, iš kelių pretendentų į karaliaus sostą pasirinkusi vokietį Vilhelmą fon Urachą – Mindaugą II.

Pripažintas popiežiaus

Lietuva rengiasi eiliniams prezidento rinkimams, o Vokietijos Badeno Viurtembergo žemėje 817 metrų aukštyje virš jūros lygio ant uolų stovi Lietuvos princo Inigo fon Uracho šeimos Lichtenšteino pilis. Ten saugomas Romos popiežiaus Benedikto XV laiškas – vienas reikšmingiausių Lietuvos karalystės įrodymų. Šventasis Tėvas sveikina princo senelį Vilhelmą 1918-aisiais tapus Lietuvos karaliumi. 

Pilyje galima pamatyti ir keletą generolo Ericho fon Ludendorfo ir Šveicarijos valdžios susirašinėjimo laiškų, kuriuose taip pat aptariamas Lietuvos karaliaus Mindaugo II išrinkimas 1918 metais. 

Kad „būsimajai Lietuvos valstybei [labiausiai] tinka konstitucinė paveldimoji monarchija, būtent karalija, valdoma demokratiškai parlamentiniu būdu, su katalikų dinastu“, 1917-ųjų gruodžio 8 dieną nusprendė Lietuvos taryba. Po kelių mėnesių, 1918 metų vasario 16-ąją, Lietuva paskelbė nepriklausomybę nuo Rusijos imperijos, o jau liepą Lietuvos Taryba pakvietė Jo Šviesybę princą Vilhelmą fon Urachą, antrąjį Uracho kunigaikštį ir Viurtembergo grafą, tapti Lietuvos karaliumi.
Už V. fon Uracho pakvietimą balsavo 8 Tarybos nariai iš 13.

Skelbė konkursą į sostą

1993-iaisiais įregistruotos nevyriausybinės organizacijos „Lietuvos karalystės rūmai“ senato maršalas Stanislovas Švedarauskas „Panevėžio balsui“ pasakojo, kad Lietuvos karalius 1918-aisiais rinktas iš net 7–8 pretendentų. Tąsyk karališkojo sosto siekė ir Prancūzijos Burbonų dinastijos, ir kitų Europos garsių giminių atstovai. Tačiau, pasak S. Švedarausko, rimtesnių varžovų V. fon Urachui tebuvo vos du.

„Ne bet kas galėjo teikti kandidatūrą ir siekti karališkojo sosto – pretendentai privalėjo atitikti tarptautinės monarchinės teisės kriterijus, – aiškina S. Švedarauskas. – Vilhelmas fon Urachas pasirinktas, nes tai buvo pati tinkamiausia giminė, turėjusi karališkąjį statusą“. 

Dabartinio Lietuvos princo senelio pergalę karaliaus rinkimuose lėmė kelios aplinkybės. Nors V. fon Urachas gyveno Vokietijoje, jis buvo ne liuteronas, o išpažino Lietuvoje dominuojančią religiją – katalikybę. Taip pat buvo daug pasiekęs karininkas, palaikė Lietuvos suverenitetą. Tačiau svarbiausia, kad jei Vokietija būtų laimėjusi Pirmąjį pasaulinį karą, tokio karaliaus valdoma Lietuva galėjo pagrįstai tikėtis patikimos apsaugos nuo Rusijos imperijos. 

Be to, V. fon Urachas nebuvo visai svetimas Lietuvai – turėjo sąsajų su garsiąja didikų Radvilų gimine, buvo susituokęs su Biržų šakos Radvilaite.

Karūnos nė nepasimatavo

Deja, istorijos vingiai nenuspėjami – V. fon Urachas taip ir nepasimatavo Lietuvos karūnos. 

Kita vertus, istorikai lig šiol neturi atsakymo, kurgi pradingę Lietuvos valdovų svarbiausi atributai. 

1253-iaisiais Lietuvos karaliumi karūnuoto Mindaugo galvą papuošė Rygos auksakalių nukaldinta karūna, o be penkių minučių Lietuvos karaliumi laikomas Didysis kunigaikštis Vytautas 1430-aisiais turėjo būti karūnuotas Niurnbergo juvelyrų kūriniu... 

1918-aisiais karaliumi paskelbtam Mindaugui II karūna išvis liko nenukaldinta. Į karališkąjį sostą dorai atsisėsti nespėjusiam V. fon Urachui koją pakišo netikėta Pirmojo pasaulinio karo pabaiga. Nekarūnuotas monarchas nespėjo nė susikrauti lagaminų kelionei į Lietuvą, galiausiai ir nebedrįso atvykti į savąją karalystę, kai, vokiečiams pralaimėjus karą, per Europą nuvilnijo monarchijos pabaigą skelbiančių revoliucijų banga. 

Kai paaiškėjo, kad Vokietija iš Pirmojo pasaulinio karo fronto nebeišeis nugalėtoja, nuo V. fon Uracho išrinkimo karaliumi tebuvo praėję vos 100 dienų. Karaliaus taip įnirtingai ieškojusi ir tinkamiausią valdovą rinkusi ta pati Taryba 1918-ųjų lapkritį paskelbė pasauliui apie Lietuvos Respubliką. Taigi XX amžiuje Lietuva karalyste spėjo pabūti vos ketvertą mėnesių...

Rezidencijai tiktų Valdovų rūmai

„Lietuvos karalystės rūmai“ puoselėja idėją Lietuvą vėl paskelbti konstitucine monarchija. Pasak S. Švedarausko, šį kartą kandidato karaliaus sostui užimti nebereikėtų ieškoti, kaip Pirmojo pasaulinio karo metais. 

„Lietuva jau yra padariusi sprendimą dėl karaliaus pasirinkimo – tai jau yra fiksuota teisiškai 1918 metais. Be to, Lietuvos pasirinkimą V. fon Urachą sodinti į karaliaus sostą žino visos Europos monarchinės šeimos – britų karalienė Elžbieta II, taip pat Skandinavijos šalių monarchai“, – dėsto S. Švedarauskas.

„Lietuvos karalystės rūmai“ palaiko artimus ryšius su V. fon Uracho palikuonimi, Lietuvos princu Inigo fon Urachu, dar vadinamu Mindaugu III.

52-ejų I. fon Urachas – karininkas, turintis majoro laipsnį, tarptautinių NATO misijų dalyvis, pagal išsilavinimą girininkas. Jo gyslomis teka Albanijos, Bavarijos, Britanijos, Lichtenšteino, Liuksemburgo, Monako, Portugalijos ir Rusijos karališkųjų šeimų kraujas. Princas augina tris vaikus, sosto paveldėtojus: 24-erių kunigaikštį Eberhardą fon Urachą, 23 metų kunigaikštį Anzelmą fon Urachą ir 20-metę kunigaikštytę Ameliją fon Urach.

Pasak S. Švedarausko, jei Lietuva paprašytų I. fon Uracho užimti karaliaus sostą, jis tikrai sutiktų dėl savosios karalystės palikti Vokietiją. „Jo Šviesybė princas davė patikinimą, kad pasiruošęs priimti karališkąją atsakomybę, jei tauta pageidaus, ir pasiryžęs atsikelti gyventi į Vilnių, reprezentuoti ir padėti Lietuvos politikams komunikuoti su Europos monarchų šeimomis“, – tvirtina S. Švedarauskas.

Kol Lietuvai labiau nei savas karalius rūpi išsirinkti prezidentą ateinančiai penkerių metų kadencijai, princas su šeima gyvena Lichtenšteino pilyje, laužo liežuvį mokydamasis sunkiai kitataučiams įkandamos lietuvių kalbos, remia lietuvių draugijas Vokietijoje. 

Prieš kurį laiką svarstyta, kad, jei Lietuva pasiskelbtų esanti konstitucine monarchija, karaliaus rezidencijai tiktų Verkių rūmai, dabar manoma, kad Jo Didenybė galėtų įsikurti Valdovų rūmuose.

Rengiasi karališkajam vizitui

Princas I. fon Urachas Lietuvoje su karališkaisiais vizitais jau yra lankęsis du kartus – 2009-aisiais ir praėjusiais metais. Pasak S. Švedarausko, trečią kartą pagerbti Lietuvą jos princas planuoja šiemet. Vizitas numatomas liepą, per Mindaugo karūnavimo minėjimą. 

„Paskutinį kartą Jo Šviesybė į Lietuvą buvo atvykęs su vyriausiuoju sūnumi princu Eberhardu, lankėsi Valdovų rūmuose, Trakų pilyje, apžiūrėjo Vilniaus senamiestį, susitiko su politikais, visuomenės veikėjais. Eberhardas mažai žinojo apie Lietuvą ir liko labai nustebintas mūsų šalies istoriniu palikimu“, – pasakoja S. Švedarauskas.

Idėją atkurti Lietuvoje konstitucinę monarchiją puoselėjantys „Lietuvos karalystės rūmai“ priklauso Tarptautinei monarchistų lygai. Pasak S. Švedarausko, šioji Lietuvą juridiškai tebelaiko karalyste. Pagal monarchinę teisę, kuri yra tarptautinės teisės dalis, karalystės statuso atsisakyti labai sudėtinga, o Lietuva, pasak senato maršalo, nei viduramžiais, nei XX amžiuje to net nedarė.

„Lietuvai būtina atkurti monarcho instituciją kaip vienijančią tautą, vakarietiškos gerovės ir aukščiausios kokybės standartą. Konstitucinė monarchija gali sukurti gerovės Lietuvą ir išgelbėti šalį iš gilios moralinės krizės“, – įsitikinęs S. Švedarauskas.

Karalystė Rytų bloke

Kas geriau visuomenei – karalius ar Seimas su prezidentu, – S. Švedarausko nuomone, parodo emigracijos tendencijos. Juk gausiausi emigrantų srautai plūsta iš respublikų į Europos monarchijas – Jungtinę Karalystę, Belgiją, Skandinavijos valstybes. 

Anot „Panevėžio balso“ pašnekovo, prezidento ir Seimo valdoma respublika yra administracinė sistema, kur valdininką nuo tautos skiria galybė biurokratinių barjerų. O karališkoji šeima yra toji, į kurią gali kreiptis bet kas, nelaimės ištiktas. „Lietuvos Karalystės rūmų“ atstovas primena, jog valdžios neteisybių įskaudinti britai gali tiesiog parašyti laišką savo karalienei ir tikrai bus išgirsti. 

„Prezidentai kritikuojami, karališkoji šeima gerbiama. Požiūris skiriasi todėl, kad karališkoji šeima simbolizuoja tautą, valstybę, suverenitetą, yra gerovės garantas. Karališkoji šeima tradiciškai rūpinasi šeimos pamatinėmis vertybėmis, neatsitiktinai šeimos santarvė ir grožis – vertybės, iškeliamos į pirmąsias vietas. Be to, monarchija glaudžiai susijusi su Dievo sąvoka, o prezidento institucija yra biurokratinės sistemos aukščiausias postas, su krikščioniškaisiais idealais neturintis tokių glaudžių sąsajų, kaip konstitucinė monarchija“, – dėsto S. Švedarauskas. 

„Karalystės rūmų“ nariai ne šiaip tuščiažodžiauja, o planuoja nuo idėjos pereiti prie darbų – daryti žygius, kad Lietuvoje būtų atkurta konstitucinė monarchija. Tiesa, jos šalininkai neturi tikslo nuversti prezidentą. Jie mato aukso vidurį, kompromisą abiem pusėms: Lietuvoje išsitektų ir karališkoji šeima, ir prezidentūra.

„Dabartinė prezidentė tinkamai eina pareigas, tačiau karališkoji šeima jai būtų didelė parama, – įsitikinęs S. Švedarauskas. – Skubotų veiksmų negalima daryti. Dabar svarbiausia, kad politikai apsispręstų ir pradėtų daryti žingsnius link konstitucinės monarchijos. Lietuva, pasirinkusi konstitucinę monarchiją, būtų Rytų šalių bloko perlas. Tai tikrai nėra utopinė idėja.“

Suaugusių žmonių žaidimas

Kartkartėmis pasigirstančias kalbas apie būtinybę Lietuvai susigrąžinti monarchinį valdymą politikos apžvalgininkas Česlovas Iškauskas vadina tiesiog smagiu žaidimu. Anot jo, noras pakeisti valstybės valdymo sistemą ypač suaktyvėja artėjant svarbioms istorinėms datoms, reikšmingiems politiniams įvykiams, krizių laikotarpiu, kai krinta Seimo, prezidentūros reitingai. 

„Idėja Lietuvai turėti savąjį monarchą egzistuoja labai seniai, nuo karaliaus Mindaugo laikų, – sako Č. Iškauskas. – Vis atsiranda apsišaukėlių karaliaus paveldėtojų – Mindaugas II, Mindaugas III...“
„Ir ta idėja plaukios kaskart, kai tik šalis atsidurs prie krizės ribos“, – priduria tuo nė kiek neabejojantis žinovas. 

Kol Europoje neegzistavo parlamentarizmo idėjos, karalystės sindromas buvo labai gajus, apėmęs daugelį valstybių. Iki šių dienų išlikusi stipriausia monarchija, žinoma, yra Jungtinė Karalystė, su savo imperiniais atributais išsišakojusi po įvairias pasaulio šalis. 

Tačiau beveik visose šalyse, kur šalia tebeegzistuojančios monarchijos veikia ir parlamentas, ir vyriausybė, karaliai užima tik simbolinę poziciją. Č. Iškauskas sako negalintis prisiminti nė vienos valstybės, kur karalius ar karalienė šiais laikais turėtų plačius įgaliojimus valdyti šalį, spręsti ekonominius, politinius klausimus. Dažniausiai jų veikla apsiriboja įvairiomis ceremonijomis, gubernatorių paskyrimais – tokiais nekasdieniais formaliais klausimais. 

„Nemanau, kad Lietuvai reikėtų keisti valstybės valdymo sąrangą. Idėja apie konstitucinę monarchiją Lietuvoje yra tik pikantiškas pasvarstymas, atrakcija – nieko daugiau. Tegul sau važinėja į Lietuvą sosto paveldėtojai, karaliaus įpėdiniai – jie tik duoda peno kai kuriems mūsų veikėjams“, – sako Č. Iškauskas. 

Politikos apžvalgininko nuomone, nieko keista, kad 1918-aisiais Lietuva buvo pasiskelbusi karalyste, bet prie Lietuvos karališkojo sosto taip priartėjęs V. fon Urachas galiausiai liko it musę kandęs. Ir tais laikais turbūt niekas – gal nė jis pats – rimtai netikėjo, kad užsidės karūną.
„Karalystė atsiranda tuomet, kai valstybėje ramu. O nuo 1918 metų iki pat 1990-ųjų Europa šurmuliavo. Tokiai mažai šaliai kaip Lietuva, tik atkūrusiai nepriklausomybę, galvoti apie karalystę buvo utopija“, – mano Č. Iškauskas.

Anot jo, Lietuvą karūnuoti ne mažiau nei ji pati buvo suinteresuota Vokietija. Šioji po joje kilusios revoliucijos siekė reabilituotis Europos šalių akyse ir įtvirtinti savo interesus Rytuose, kur jau seniai buvo praradusi įtaką. O mažytei Lietuvai nebuvo kitos išeities, tik rinktis tarp Vokietijos ir bolševikų.
„1918-aisiais buvo didžiulė Vokietijos įtaka. Bet dabar konstitucinės monarchijos atkūrimo idėjos ir „Lietuvos Karalystės rūmų“ veikla man primena žaidimą, kai nesurandama ką daugiau veikti. Šiuo metu Lietuva turi daug svarbesnių rūpesčių – jai reikia galvoti, kaip atsispirti esamoms grėsmėms, o ne svarstyti apie naują monarchiją“, – tvirtina Č. Iškauskas.