Kodėl tai, kas pavyko Donecke ir Luhanske, neapėmė viso regiono, kuriame Kremliaus planuose jau buvo nubraižyta Novorosija, turėjusi drauge su Krymu prisijungti prie Rusijos Federacijos?
Ukrainoje man pavyko susitikti su žmonėmis, sugebėjusiais sustabdyti slapto Rusijos specialiųjų tarnybų plano įgyvendinime Charkove, o vėliau susibūrusiais į pirmuosius savanorių dalinius, atkovojusius dalį teroristų jau spėtų užimti teritorijų.
Pavojingiau negu fronte
Ukrainos policijos majoras Sergejus, vadovaujantis specialiųjų pajėgų kuopai, dirbančiai Antiteroristinės operacijos (ATO) zonoje, sakė, kad yra charkovietis ir prisimena, kas šiame mieste vyko 2014 metais.
„Gal net fronte buvo ne taip baisu ir pavojinga, nes ten aišku, kur savų, o kur priešų pozicijos. Mūsų užduotis – nepraleisti jų į mūsų kontroliuojamą teritoriją ir atstumti kuo toliau. 2014 m. Charkove galima buvo už Ukrainos vėliavos spalvų juostelę gauti metaliniu peiliu į galvą arba peiliu į nugarą. Bijojau, kad nenukentėtų mano mama, principingai išsakiusi ukrainietiškas pažiūras. Prašiau jos nusirišti nuo rankinės geltonai-mėlyną juostelę, bet ji manęs neklausė. O tuo metu jau buvo deginami automobiliai, į langus mėtomi akmenys“, – pasakojo jis.
Charkovas – rusakalbis, bet ukrainietiškos tapatybės miestas. Pasak Sergejaus, tai parodė Euromaidanas, kai į aikštę protestuoti išeidavo nuo 3 iki 5 tūkstančių žmonių. Jie buvo gaudomi ir mušami mažomis grupelėmis. Labai panašiai viskas vyko ir Donecke, kai į prorusiškų jėgų mitingą susirinko 50 pensininkų su Sovietų sąjungos vėliavomis, o į ukrainietišką – 3 tūkstančiai aktyvaus jaunimo. 2 žmonės buvo nušauti, o vienam suskaldė galvą plytgaliu ir visi išsigando.
„Charkove mūsų išgąsdinti nesugebėjo. Ekstremali situacija paskatino apsispręsti, kas esame ir ko norime šiame gyvenime. Supratome, kad čia yra mūsų namai, o tas užkratas jau pasiekė mus“, – sakė Sergejus.
Valdžios pastatus šturmavo atvykėliai iš Rusijos
Kartu su Sergejumi „Azovo“ pulke tarnavęs Konstantinas taip pat puikiai prisimena tuos lemtingus įvykius, kai jauniems, bet gerai organizuotiems Charkovo „Metalisto“ futbolo klubo sirgaliams, vadintiems „ultromis“, teko prisiimti atsakomybę už savo miestą.
„Fotbolo sirgaliai buvo Ukrainos patriotais dar tada, kai tai nebuvo madinga. Aš tada studijavau architektūrą Charkovo universitete. Mylėjome savo šalį ir savo miestą, todėl, prasidėjus Charkovo Euromaidano mitingo dalyvių užpuldinėjimui, nusprendėme jį saugoti, kad įvairaus amžiaus charkoviečiams nebūtų baisu viešai išsakyti savo paramą Ukrainos vakarietiškam pasirinkimui“, – teigė Konstantinas.
Juos puldinėjo iš asocialių jaunuolių suburti metaliniais strypais ginkluoti būriai ir prasigėrę fabrikų darbininkai Rusijos televizijos praplautais smegenimis. Donecke ir Luhanske jie sugebėjo ne tik išvaikyti Ukrainos patriotus, bet ir užimti vietinės valdžios pastatus, todėl Charkovo futbolo sirgaliai pradėjo saugoti Charkovo srities tarybos rūmus.
„Atsilaikėme savaitę. 2014 m. kovo 1 d. buvo surengtas pastato šturmas. Aikštėje prie pastato susirinko prorusiški aktyvistai, bet pastebėjome, kad tai buvo ne charkoviečiai, o „turistai“ čia atvežti autobusais su Rusijos Rostovo srities numeriais. Nuotraukose galima pamatyti, kad tarp jų buvo net ir garsiu separatistų karo lauko vadu vėliau tapęs Motorola“, – pasakojo Konstantinas.
Jo teigimu, dabar jau aišku, kad veiksmas vyko pagal tą patį iš anksto Rusijos specialiųjų tarnybų parengtą scenarijų, kaip ir Donecke, bei Luhanske.
Už vieningą Ukrainą susivienijo skirtingų klubų sirgaliai
Kas nutiko, kad Kremliaus planas nepavyko, ir Charkovo sritis netapo dar viena „liaudies respublika“?
Konstantinas pasakojo, kad užpuolikų buvo daugiau, negu Charkovo srities tarybos pastato gynėjų, o milicija leido jiems prasiveržti ir pakabinti virš rūmų Rusijos vėliavą.
„Beje, vėliavą iškėlė ne charkovietis, o vienas žinomas Rusijos tinklaraštininkas“, - sakė Konstantinas.
Jo draugas Vladislavas prisiminė, kad pastato gynėjai buvo parklupdyti ant kelių ir daužomi lazdomis. 108 iš jų po tų įvykių atsidūrė ligoninėje.
Padėti charkoviečiams atsilaikyti atvažiavo futbolo sirgaliai iš Dniepropetrovsko (dabar – Dnipro). Stadionų tribūnose ne visuomet gerai sutardavę besivaržančių tarpusavyje komandų gerbėjai susivienijo ir drauge žygiavo per miestą eisenoje „Už vieningą Ukrainą“, kurioje, Konstantino teigimu, dalyvavo per 3 tūkst. žmonių.
„Mes tada buvome paskutinė žmonių viltis apginti Charkovą, nes milicija išdavė savo priesaiką, armija nepasipriešinusi atidavė rusams Krymą. Atrodė, kad viskas žlunga, bet atsirado jaunimas, kuriam rūpėjo šita šalis. Įvyko eisenos dalyvių susirėmimas su Rusijos šalininkais, kuris tapo persilaužimu. Jei tada būtumėm pralaimėję, būtų atsiradusi Charkovo liaudies respublika, bet mes atsilaikėme ir atvykėliams iš Rusijos beliko užsidaryti jų užimtame srities administracijos pastate, kurį mes apsupome. Patriotiškai nusiteikę Ukrainos piliečiai ėmė burtis į grupes, kurios vėliau tapo savanorių būrių pagrindu“, – pasakojo Konstantinas.
Policijos majoras Sergejus paaiškino, kad Charkovo srities administracijos pastatą nuo prorusiškų separatistų galutinai išvalė milicijos specialusis būrys, atsiųstas iš Vinicos. Buvo sulaikyta apie 70 asmenų, paaiškėjo, kad didelė jų dalis buvo Rusijos piliečiai.
„Po to keletą mėnesių pareigūnai liko saugoti pastatą drauge su futbolo sirgaliais. Jie ten pat ir gyveno, žmonės atnešdavo maisto. Administracijos darbas buvo atnaujintas, Charkovas taip ir liko Ukrainos miestu“, – sakė Konstantinas.
Vėliau aktyviausi Charkovo futbolo sirgaliai, įkvėpti kovų gimtajame mieste, dalyvavo savanorių bataliono „Azov“ kūrime, atkovojo 35 dienas Rusijos remiamų separatistų valdytą Mariupolį.