Pasirodo, net su minimaliomis pajamomis Lietuvoje galima gauti nemenką kreditą, jei jo terminas yra pakankamai ilgas.
Taip yra dėl to, kad paskolos gavėjų pajamos vertinamos atsižvelgiant į oficialius duomenis atitinkamose duomenų bazėse. Tuo tarpu vertinant šeimos narių skaičių ir jų išlaidas pasikliaunama besiskolinančiojo sąžiningumu.
Vienam žmogui – 100 eurų per mėnesį
Šešiasdešimtmetį perkopęs Vladas su dvidešimčia metų jaunesne žmona augina keturis sūnus. Jo žodžiais, mažyliui – ketveri, jauniausiam – 12, viduriniam – 13, o vyriausiam – 15.
„Bandome gyventi tik iš mano pensijos ir minimumą gaunančios žmonos atlyginimo. Dar išmoką už vaikus gauname, tai tiek iš viso“, – pasakojo Vladas.
Jo pensija yra 216 eurų, nuo žmonos atlyginimo atskaičius mokesčius lieka panaši suma. O už kiekvieną vaiką valstybė sumoka po 15,2 euro. Taigi šešių asmenų šeima verčiasi su beveik 600 eurų per mėnesį.
„Tiesa, šį mėnesį dar gavome 10 eurų iš savivaldybės. Čia tokia juokinga suma išėjo, na, kaip socialinė pašalpa buvo. Jie skaičiuoja, jie žino, kodėl tokia išėjo“, – pusiau rimtai, pusiau juokais kalbėjo daugiavaikės šeimos tėvas.
Jo teigimu, šeima gyvena savivaldybei priklausančiame dviejų kambarių bute bendrabutyje. Dalį išlaidų už komunalines paslaugas esą padengia savivaldybė.
Darbo surasti nesitiki
„Kas mano metų gali darbą gauti? Taigi nepriima niekur. Net ir sargu norint dirbti dabar reikia atranką praeiti. Žiūri, kad būtų jauni, fiziškai stiprūs ir ne daugiau kaip keturiasdešimties“, – paklaustas apie darbo paieškas nesutriko Vladas.
Pasak jo, maža vilties, kad padidėtų ir žmonos atlyginimas – ji dirba transporto įmonėje valytoja, o už tokį nekvalifikuotą darbą daugiau nei minimumo sunku tikėtis.
Vyriškio teigimu, ir šiaip sunkiai besiverčiant padėtis tapo dar keblesnė baigiantis vasarai.
„Žmoną išleido mėnesio atostogų. O grįžus, kaip žinote, dar beveik mėnesį reikia laukti, kol sumokės atlyginimą. Kokie ten atostoginiai iš minimumo? Nebuvo ką daryti, tik skolintis“, – pasakojo panevėžietis.
Anot jo, pinigų prireikė ne tik būtiniausioms reikmėms, bet ir išleisti vaikus į mokyklą.
„Įsivaizduokite, vien batai visiems berniukams kiek kainuoja, nekalbant apie kelnes, dar ką nors. Juk žinote, kaip tokio amžiaus greitai išauga. O kur visi kiti dalykai? Savivaldybė davė 40 eurų, bet ką už juos nupirksi“, – atsiduso pašnekovas.
Be kita ko, jis stebėjosi brangiais „popieriniais“ megztiniais, kurie mokykloje privalomi visiems moksleiviams: „Buvau Anglijoje, ten daug geresni ir kainuoja 6 svarus, o čia – kažkokie popieriniai ir 100 litų arba 30 eurų“.
Kaip bus toliau – nežinia
Galiausiai nežinodami, kaip toliau verstis, Vladas su žmona paėmė kreditą. „Pritrūkom pinigų – ne tas žodis. Tiesiog pusę mėnesio išgyveni, o po to nebežinai, ką daryti. Reikėjo imti kreditą, iš ko gyvent?“, – pripažino tėvas.
Paklaustas apie paskolos sumą jis trumpam nutilo ir sausai tarstelėjo: „Suma nemaža. 2500 eurų“.
Vyriškis neslėpė, kad kiekvieną mėnesį kreditų bendrovei mokėti po 70 eurų įmokų pavyksta ne visada. O giminaičių, kurie galėtų padėti, nėra.
Šventinės nuotaikos panevėžiečio šeimoje buvo mažai. „Kokie kalėdaičiai? Džiaugiamės, kad paprastos duonos dar turime“, – kalbėjo pašnekovas.
Jis pripažino nežinantis, kaip teks toliau gyventi, o apie Kalėdines dovanas iš viso negalvojo: „Ką čia galvosi, kai nėra pinigų net pavalgyti“.
Vis dėlto, jei būtų įvykęs stebuklas ir būtų atsiradę pinigų, vaikams būtų jis būtų padovanojęs kompiuterį, o žmonai – kvepalų.
Panevėžio miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriui Vlado šeima žinoma kaip tvarkinga, besirūpinančia visais vaikais.
Pats Vladas esą yra ne kartą užsukęs pas specialistus ir jam buvo paaiškinta, kaip skaičiuojama socialinė parama, kokio dydžio ji priklauso. Vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, didesnės nei 10 eurų paramos skirti nebuvo galimybės.
Vertinant išlaidas pasitikima sąžine
Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos prezidento Liutauro Valicko teigimu, vertinant šią, konkrečią, istoriją būtina atsižvelgti į jos priešistorę – į tai, ko klientas dažnai iš karto nepasako.
„Manau, kad viena įmonė tokio dydžio kredito neteiktų vien dėl formalių, Atsakingo skolinimo nuostatuose nustatytų, reikalavimų. Juk matėte, kokios baudos skiriamos įmonėms juos pažeidus. Taigi, mūsų asociacijos įmonės neeksperimentuoja ir kreditų neįvertinę žmogaus kreditingumo neteikia“, – aiškino asociacijos prezidentas.
Jis abejojo, ar tokio dydžio kreditą galėjo suteikti viena įmonė. Kita vertus, galbūt asmuo galėjo paimti ilgalaikį kreditą ir jo grąžinimas yra numatytas per laikotarpį dalimis.
„Jei šeimos mėnesio pajamos yra 600 eurų, tai 70 eurų per mėnesį įmoka už kreditą sudaro kiek daugiau nei dešimt procentų mėnesinių pajamų. Toks pajamų ir finansinių įsipareigojimų santykis formaliai vertintinas labiau nei saugus. Tuo tarpu jeigu šeima nusprendė, kad jie pajėgs išlaviruoti tarp savo išlaidų ir pajamų bei kreditą grąžins, tai, manau, kad įmonės nieko nepažeidė ir situacija yra normali“, – svarstė L. Valickas.
Jis pripažino, kad kredito gavėjų pajamos tikrinamos „Sodros“ ir kitų institucijų duomenų bazėse. Patikrinti jų išlaidas sudėtingiau – galima sužinoti, tik jų įsipareigojimus kitoms finansų įstaigoms. Tuo tarpu nei komerciniai bankai, nei smulkiųjų vartojimo kreditų bendrovės kitų išlaidų patikrinti neturi galimybių.
„Nė viena finansų įstaiga nežino nei jūsų, nei mano visų išlaidų. Ir nėra galimybių nustatyti, kiek išleidžiate, pavyzdžiui, cigaretėms ar maisto papildams. Jei žmogus šių išlaidų nedeklaruoja, tai apie jas niekas ir nesužinos“, – įsitikinęs asociacijos vadovas.
Vidutinė vartojimo kredito suma, kurią klientams suteikia Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos nariai yra apie 110 eurų. O dėl tokios sumos klientai labai nenoriai atvirauja apie šeimos sudėtį, visų jos narių pajamas ir išlaidas.
Jis pripažino, kad suteikiant kreditą vertinamos tokios išlaidos, kurias teikdamas paraišką nurodo paskolos gavėjas ir informacija, kuri matoma oficialiose duomenų bazėse ir registruose, apie finansinius įsipareigojimus.
„Tai galima laikyti demokratinės valstybės principu: žmonės laisvi priimti sprendimus patys, o finansų įstaigos, išskyrus galbūt teisėsaugos institucijas, neturi priėjimo prie visų duomenų apie tai, kiek gyventojai sumoka už maistą, komunalines paslaugas, kokie jų finansiniai įsipareigojimai kaimynams, artimiesiems ir panašiai. Dėl to mokumo vertinimas remiasi tik objektyviais kriterijais“, – svarstė L. Valickas.
Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų priežiūros skyriaus vyriausioji specialistės Živilė Zabotkienės teigimu, kredito davėjas, siekdamas tinkamai įvertinti gyventojo mokumą, „gali ir turėtų naudoti įvairias vartojimo kredito gavėjo mokumui vertinti reikalingos informacijos rūšis ir šaltinius“.
Kokie tai bus duomenys ir šaltiniai, kreditų bendrovė sprendžia savo nuožiūra. „Tačiau kiekvienu atveju toks sprendimas turi būti argumentuotas, pagrįstas konkrečiomis aplinkybėmis ir objektyviais duomenimis“, – atsakyme DELFI teigia banko atstovė.
Jos teigimu, Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatai nenustato reikalavimų vertinti vartojimo kredito gavėjo šeimoje gyvenančių asmenų skaičiaus.