Tačiau kiekvienąkart kilus abejonėms, ar dvasininkai nepažeidžia liberaliosioms demokratijoms būdingo valstybės ir Bažnyčios atskirumo principo, atsimušama, jog Bažnyčia turi teisę išsakyti savo nuomonę.
Pažvelgus iš kitos pusės, Lietuvai rengiantis stoti į Europos Sąjungą (ES), niekas neprieštaravo, kad Kauno arkivyskupijos hierarchai tuomet skatino visus arkivyskupijos dvasininkus pamaldų metu aiškinti tikintiesiems narystės ES naudą bei raginti balsuoti referendume.
Valstybės ir Bažnyčios atskirumas – netiesioginis
Kaip DELFI yra aiškinęs buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris, lietuviškoje jurisprudencijoje taikomas ne valstybės ir bažnyčios „atskyrimo“, o „atskirumo“ terminas, kuris Konstitucijoje nėra įtvirtintas tiesiogiai, o išvedamas iš įvairių Konstitucijos nuostatų. Tarkime, pagrindiniame šalies įstatyme nurodoma, jog valstybės ir savivaldybių auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės arba kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos.
„Sistemiškai aiškinant šias ir kitas nuostatas (...) valstybės ir bažnyčios atskirumo principas yra įtikinamai pagrindžiamas. Net jei šis principas Konstitucijoje neįrašytas tuo pavadinimu, jis vis tiek joje yra“, - interviu yra teigęs E. Kūris.
E. Kūris taip pat tuomet aiškino manąs, jog apskritai verta kelti klausimus, kodėl pasaulietinėje valstybėje prezidento inauguracija vyksta katalikų bažnyčioje, ką reiškia, kad valstybiniame universitete veikia Katalikų tikybos katedra, Lietuvos vyskupų konferencija vienodai su Lietuvos mokslo taryba skiria savo atstovą į Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) tarybą, o naujai atidaromos ar rekonstruotos valstybės institucijų patalpos šventinamos, bet šias apeigas atlieka tik katalikų dvasininkai.
DELFI primena, kad Lietuvos vyskupų konferencija iš viso skiria septynis atstovus įvairioms institucijoms: po delegatą užsienio lietuvių ir universitetų sielovadai, Apostolatus Maris, Lietuvos policijos kapelioną, taip pat turi atstovus LRT taryboje, Lietuvos radijo ir televizijos komisijoje bei Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijoje.
Taikomos mokesčių lengvatos
Lietuvos įstatymai iš viso skiria devynias tradicines religines bendruomenes ir bendrijas, kurioms yra taikomos kai kurios mokesčių lengvatos, tačiau Katalikų Bažnyčia šiomis lengvatomis gali pasinaudoti daugiausiai dėl natūralios dominuojančios padėties – net 80 proc. tautiečių laiko save Romos katalikais.
Be lotynų apeigų katalikų, valstybė tradicinėmis pripažįsta graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, stačiatikių, sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų bendruomenes ir bendrijas.
Visoms šioms devynioms tradicinėms religinėms bendruomenėms ir bendrijoms yra taikomos kai kurios mokesčių lengvatos – pavyzdžiui, gyventojų pajamų mokesčiu (GPM) neapmokestinamos dvasininkų, patarnautojų ir aptarnaujančio personalo pajamos, tradicinių religinės bendruomenės ir bendrijos neturi mokėti ir nekilnojamojo turto (NT) mokesčio, joms gali būti taikoma pelno mokesčio lengvata, jei iš komercinės veiklos gaunamas pelnas yra skiriamas tenkinti viešuosius interesus.
Be to, pagal Lietuvos įstatymus pridėtinės vertės mokesčiu (PVM) neapmokestinamos tradicinių religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų savo nariams teikiamos paslaugos bei tiekiamos prekės – tai apima aukas arba mokestį už krikštą, santuoką, laidojimą ir kitas panašias paslaugas.
Maža to, valstybė arba visi mokesčių mokėtojai savo lėšomis draudžia šių tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkus bei vienuolius ligos ir senatvės draudimu bazinei pensijai gauti. Ir nors pagal įstatymus visos tradicinės religijos yra traktuojamos lygiai, tačiau Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius, filosofas Andrius Bielskis sako, kad realybėje taip tikrai nėra. Tai įrodo, kad ir minėtasis faktas, jog kai kuriose institucijose, kaip LRT taryboje, dirba tik katalikų atstovas – kitos bendruomenės neatstovaujamos.
Katalikų Bažnyčia tampa galinga interesų grupe?
A. Bielskis teigia, kad apskritai politinė įtaka Katalikų Bažnyčią veikiau silpnina nei stiprina, mat tokiu atveju ji praranda sielovadinę funkciją ir užsiima paprasčiausiu lobizmu. Pasak pašnekovo, Katalikų Bažnyčia turi teisę išsakyti nuomonę apie įvairius visuomenę dominančius klausimus, bet esą pagrindinė problema ta, kad Lietuvoje tais pasisakymais siekiama daryti įtaką politikos proceso dalyviams.
„Aš pats laikausi klasikinio liberalizmo pozicijos, nors pats nesu liberalas. Ypač svarbus yra John Locke argumentas, kurį mes aptinkame „Laiške apie toleranciją“, kad per didelė Bažnyčios galia, toks cezaropapizmas, kai sutampa bažnytinė ir valstybinė galia, yra nenaudinga pačiai Bažnyčiai. Valstybė yra galios institucija, ji veikia, kaip sakoma, kardu ir ugnimi metaforiškai kalbant, tuo tarpu Bažnyčia veikia įtikinėjimo metodu. Aišku, ta diskusija tęsiasi nuo pat Viduramžių, bet valstybė yra galios institucija, kuri veikia priversdama, o Bažnyčia rūpinasi sielų išganymu ir dėl to tas atskirumas išplaukia iš pačios prigimties“ - pasakojo A. Bielskis.
Klausiamas, kaip pagrindinė – sielų ganymo – funkcija dera su tradicinėms religinėms bendruomenėms ir bendrijoms taikomomis mokesčių lengvatomis, kuriomis daugiausiai naudojasi Katalikų Bažnyčia, A. Bielskis teigė, jog šis faktas ir liudija, kaip apaugama papildomomis funkcijomis ir imamasi rūpintis ne sielovada, o įtakos stiprinimu.
„Kokia organizacija Vilniaus Senamiestyje turi daugiausia nekilnojamojo turto? Tai akivaizdu, kad tai yra Katalikų Bažnyčia. Tai savaime nėra blogas dalykas, bet turėdama tą turtą ji tampa viena iš daugelio lobistinių organizacijų šitoje kapitalistinėje visuomenėje. Dar daugiau galima sakyti, kad ji veikia tam tikrais feodaliniais principais – kaip koks didysis žemvaldys“, - teigė A. Bielskis.
„Bažnyčia gali puikiausiai ir turi pareikšti, kad ji prieš abortus, bet esmė kaip ji tai daro ir kokiomis priemonėmis ji veikia viešumoje. Ji veikia kaip interesų grupė“, - pridūrė filosofas, paaiškindamas, kad iš liberaliosios demokratijos perspektyvos Katalikų Bažnyčia negali būti profsąjungoms ar darbdavių konfederacijai tapati interesų grupė, užsiimanti lobizmu.
Per didelė valdančiųjų sąsaja su katalikų hierarchais?
Anot A. Bielskio, apskritai Lietuvoje pastebimas pernelyg didelis valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) ir Katalikų Bažnyčios suaugimas. Nors krikščionimis demokratais prisistatantys politikai natūraliai jaučia didesnį prielankumą religinėms institucijoms, tačiau, pasak pašnekovo, ima atrodyti, jog dabartiniams valdantiesiems Katalikų Bažnyčia gali beveik nurodinėti.
„Pažiūrėkime, koks yra bendravimas tarp valstybės ir bažnyčios? Akivaizdžiai milžiniška įtaka yra vien dėl to, kad kada nori koks nors kardinolas Audrys Juozas Bačkis ateina ir pasako, ką, jų manymu, reikia daryti, ko nereikia“, - piktinosi A. Bielskis.
Evangelikai reformatai ir musulmonai sunitai nuskriausti nesijaučia
Nepaisant A. Bielskio teiginių apie galimą nelygų religijų traktavimą, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios vicesuperintendentas Rimas Mikalauskas bei Lietuvos musulmonų muftijus Romas Jakubauskas teigia nejaučią didelės diskriminacijos – esą nelygus religijų traktavimas regimas tik tam tikrais atvejais ir nėra itin įsišaknijęs.
„Išoriškai nėra skirtumo, nesijaučia, o realiai norėtųsi, kad būtų skiriamas panašus dėmesys. Jeigu skiriama daug dėmesio pagrindinei bendruomenei, tai kiti irgi neturėtų būti užmiršti. Aišku,mes Lietuvoje to nelabai jaučiame, nes mūsų skaičiai nedideli“, - aiškino muftijus.
Jis taip pat teigią nepastebįs nei pernelyg didelio Katalikų Bažnyčios išskirtinumo, nei suaugimo su valdančiaisiais politikais. „Nematau, kad čia būtų didelė problema. Jeigu realiai matytųsi ir jaustųsi, manau, kiltų šiokių tokių diskusijų tuo klausimu, bet kol kas nesijaučia“, - teigė R. Jakubauskas.
Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios vicesuperintendentas, kunigas R. Mikalauskas taip pat pasakojo, jog nors tam tikrų valstybės traktavimo skirtumų esama, bet neva jis nėra didelis.
R. Mikalauskas pripažino, jog su dabartiniais valdančiaisiais konservatoriais-krikdemais Katalikų Bažnyčia palaiko šiltesnius santykius nei su, tarkime, socialdemokratais, bet tai, anot jo, yra natūralu. Tačiau kalbant apie valstybės požiūrį į religines bendruomenes, dvasininko teigimu, esama tik labai smulkių niuansų, kai sąlygos išsiskiria.
„Yra tokie truputį niuansai. Duosiu pavyzdį: jei tradicinė religinė bendruomenė ar bendrija turi žemės, nuo kurios priklauso žemės mokestis. Pagal susitarimą su Vatikanu, automatiškai katalikų bendruomenės nuo to mokesčio atleistos. Kitos tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos turi ateiti į savivaldybę su prašymu atleisti ir ji gali atleisti. Yra niuansas, bet praktikoje niekada nebuvo, kad neatleistų mūsų nuo to mokesčio“, - pasakojo kunigas R. Mikalauskas.