Tai citata iš Alfredo Ericho Senno knygos „Bundanti Lietuva“. Taip autorius, kuris buvo tų įvykių dalyvis, iš šalies aprašo trispalvės iškėlimo Gedimino bokšte istoriją. Tautinių simbolių atgavimas, galimybė juos eksponuoti viešose vietose gimdė bendrumo jausmą: vieni su kitais glėbesčiavosi, džiaugėsi, verkė.
„Žmonės iš tikrųjų susitapatina su kažkuo, kas neša šio momento vėliavą. Nebūtinai vėliavą tiesiogine šio žodžio prasme – vėliavą to, kas vyksta svarbaus visai didelei žmonių grupei. Užtenka prisiminti 1988–1989 m., kai mes visi drąsiai stovėjome su mūsų vėliavomis ir be jų, bet vėliava – Lietuvos laisvė – buvo dalykas, kuris didžiuliuose susibūrimuose vienijo labai skirtingus žmones.
Galvoju, kad tai buvo toks momentas, kai tapatybė buvo labai aiškiai juntama. Todėl ir mirti tada buvo ne taip baisu. Aš prisimenu Sausio 13-osios naktį, kai mes stovėjome prie Parlamento. Tuomet visai nebuvo baisu“, – pasakoja E. Laurinaitis.
Apie vėliavą imta galvoti ne Lietuvoje
Istoriko Edmundo Rimšos teigimu, Lietuviškos trispalvės vėliavos idėja kilo XIX a. užsienyje.
„Taip nutiko todėl, kad Lietuvoje Rusijos imperijos laikais bet koks tautinis judėjimas buvo labai stipriai suvaržytas. Prisiminkime, kad net ir rašmenys lotynų abėcėle buvo uždrausti. Dėl to užsienio lietuviai – Mažosios Lietuvos, o ypač Jungtinių Amerikos Valstijų – bei įvairios jų draugijos pradėjo kurti tautines vėliavas, kad parodytų lietuvybę“, – aiškina pašnekovas.
Pirmą kartą tai, kokia turėtų būti tautinė vėliava pačioje Lietuvoje, svarstyta Didžiajame Vilniaus Seime.
„Lietuvoje bene pirmą kartą apie tai pradėta svarstyti 1907 m., vėliau 1917 m. Buvo pradėta ieškoti įvairiausių kombinacijų, būta įvairiausių siūlymų. Vieni norėjo perimti Mažosios Lietuvos vėliavą – žalią, baltą, raudoną, kiti siūlė panaudoti baltą, mėlyną – taip pat iš senesnių laikų. Galiausiai 1918 m. balandžio 25 d. Valstybės Taryba priėmė Jono Basanavičiaus, Daugirdo ir A. Žmuidzinavičiaus pasiūlytos vėliavos variantą, t.y. geltona, žalia, raudona.
Šios spalvos, pasak jų, labiausiai atspindi spalvas, esančias tautiniuose audiniuose, drabužiuose ir juostuose. Tiesa, tuomet galvota vėliavoje pavaizduoti ir raitelį. Buvo pasiūlyti bent keli variantai: vienur raitelis turėjo būti trispalvės centre, kitur – viršutiniame priekiniame kampe prie koto. Bet kai 1922 metais buvo tvirtinama Konstitucija, raitelių nebeliko, liko tik trijų spalvų trispalvė“, – tęsia istorikas.
J. Basanavičius pasiūlė Lietuvos tautine vėliava pripažinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) vėliavą su baltu raiteliu raudoname lauke, tačiau dėl neigiamų asociacijų su tuo metu per revoliucinį judėjimą paplitusias raudono lauko vėliavas daugeliui visuomenės veikėjų LDK vėliava neatrodė priimtina kaip atsikuriančios valstybės simbolis.
„J. Basanavičius jau 1907 m. pasakė, kad geriausia būtų Lietuvos tautine vėliava vadinti istorinę vėliavą – raudoną su baltu raiteliu. Tą patį jis siūlė ir 1917 m., tačiau visiems tuomet raudona spalva (nepaisant to, kad dar Žalgirio mūšyje visos mūsų vėliavos buvo raudonos) asocijavosi su revoliuciniais įvykiais.
Kai Taryba patvirtino trispalvę, J. Basanavičius pasakė, kad dar nesame galutinai nusprendę ir dėl valstybės vėliavos – raudonos su baltu raiteliu, bet ji Konstitucijoje taip ir nebuvo įteisinta per visą pirmąjį Pirmosios Respublikos laikotarpį, nors buvo naudojama. Tiesa, ne taip viešai ir daug, bet virš Prezidentūros ir prie Vytauto Didžiojo muziejaus ji buvo keliama“, – pasakoja E. Rimša.
Rengiantis Lietuvių konferencijai, 1917 m. Vilniuje dailininkas Antanas Žmuidzinavičius parengė žaliai raudonos Lietuvos vėliavos projektą. Šios dvi spalvos labiausiai dominavo tautiniuose drabužiuose, juostose. Tam pritarė ir JAV lietuviai. Tačiau konferencijos dalyviams A. Žmuidzinavičiaus pasiūlyta vėliava atrodė niūri. Archeologas Daugirdas pasiūlė įvesti geltonos spalvos juostą, kad vėliava būtų gyvesnė.
1918 m. Lietuvos Taryba patvirtino Lietuvos vėliavos projektą: trys vienodo pločio horizontalios juostos – geltona, žalia, raudona. 1922 m. pirmojoje Lietuvos valstybės Konstitucijoje įrašyta viena valstybės vėliava – geltonos, žalios, raudonos spalvos junginys.
Vytis vaizdavo didįjį kunigaikštį
Vytis – dar vienas mūsų valstybės simbolis. Skirtingai nei trispalvė, jis turi labai ilgą istoriją. Šis simbolis siekia XIV amžių.
„Vytis, kaip Lietuvos valstybės herbas, pradėtas naudoti XIV a. pabaigoje. Iš pradžių jis vaizdavo didįjį Lietuvos kunigaikštį ant žirgo su ginkluote. Pradžioje raitelis buvo su ietimi. Vėliau buvo suprasta, kad ietis tinka ir žemesnių rangų valdovams, o aukščiausi valdovai turėtų turėti kalaviją“, – dėsto istorikas Stanislovas Sajauskas.
Šuoliuojantis raitelis su pakeltu kalaviju reiškė valdovą, kuris gali apginti savo kraštą, savo tėvynę.
„Juo labiau kad ir Lietuvos metraščiai XVI a. pradžioje taip interpretuoja tą simbolį. Metraščiai rašo, kad Lietuvos valstybės herbas – tai subrendęs valdovas, kuris kalaviju turi apginti savo kraštą. Taigi herbas išsirutuliojo iš portretinių valdovų antspaudų“, – priduria E. Rimša.
Anot S. Sajausko, iš pradžių herbas buvo asmens, o ne valstybės ženklas.
„Iš pradžių tai buvo ne valstybės, bet didžiojo kunigaikščio su visa savo amunicija simbolis. Pirmiausia turbūt taip vaizdavo Jogailą ir Vytautą Didįjį. Šie herbai yra išlikę antspauduose ir monetose. Antspaudų nedaug yra išlikę ir jie paprastai yra ne Lietuvoje, nes jie būdavo pritvirtinami prie raštų, kurie buvo siunčiami kitiems valdovams į kitas šalis“, – aiškina istorikas.
Net ir tada, kai Jogailaičiai nebevaldė, Vytis išliko Lietuvos valstybės simboliu.
„Jis Lietuvos monetose yra kaip tam tikras Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės simbolis ir tapo valstybingumo simboliu. Reikia pasakyti, kad kai nebevaldė Jogailaičiai (Žygimantas Augustas buvo paskutinis Jogailaitis), Lietuvos sostą užėmė vengras Steponas Batoras, bet jis taip pat monetose ir atspauduose naudojo Vytį.
Tiesa, kartais antspauduose jis vietoje dvigubo Jogailaičio kryžiaus rašydavo savo monogramą „SB“. Vėliau, kai Lietuvą ir Lenkiją valdė švedų kilmės valdovai Vazos, jie naudojo Vytį su dvigubu kryžiumi. Nors jų šilinguose labai aiškiai atspausta, kad skyde yra ne dvigubas kryžius, bet Vazų pėdas. Tai yra Vazų dinastijos heraldinis simbolis“, – tęsia S. Sajauskas.
Vytis išliko net ir carinės okupacijos metais XIX amžiuje.
„Kai neliko valstybės, išliko tik teritoriniai vienetai. Iš pradžių – gubernijos, po to jos dalijosi į apskritis. Pagal senąją tradiciją žemės teismų antspauduose buvo vaizduojamas Lietuvos raitelis. Vilniaus gubernija perėmė Vilniaus žemės senuosius antspaudų simbolius ir taip buvo oficialiai Rusijos imperijai patvirtinta, kad Vilniaus gubernijos ženklas yra raitelis. Skyrėsi tik kompozicija ir kiti dalykai, o vietoje dvigubo kryžiaus įdėjo pravoslavišką stačiatikių kryžių“, – pasakoja E. Rimša.
O kai 1918 m. Lietuva paskelbė nepriklausomybę, visiems buvo aišku, kad valstybės herbas turi būti Vytis. Šiuo atveju didelių diskusijų nebuvo.
„Dėl to net ir klausimų nekilo. Visoje spaudoje, ypač leidžiamoje užsienyje, lietuviškų knygų, kurios čia buvo platinamos, tituliniuose viršeliuose nuo XIX a. pab. dažniausiai buvo spausdinamas raitelis kaip Lietuvos istorinis simbolis. Kai buvo paskelbtas Vasario 16- osios aktas, niekam nekilo abejonių, kad reikia atgaivinti tą simbolį, kuris reprezentavo valstybę bent jau nuo XIV a. pab.“, – dėsto istorikas.
„Kai Lietuva tapo nepriklausoma ir iškilo klausimas, kokius naudoti simbolius, daug nesusimąstydami istorikai ir dailininkai „paėmė“ nuo monetų antspaudų istorinį Vytį. Tiesa, pirmųjų Lietuvos Respublikos monetų apačioje po žirgo kojomis vaizduojami taip pat ir Gediminaičių stulpai“, – priduria S. Sajauskas.
Ką reiškė Vytis mūsų protėviams?
Mitologai iki galo nesutaria, tačiau daugelis jų mano, kad Perkūnas buvo karo dievas. Tad šį pagonišką dievą ir turėtų simbolizuoti kalaviją pakėlęs šuoliuojantis raitelis.
„Dar XX a. pr. užrašytoje arba pateiktoje tautosakoje Perkūnas dažnai pristatomas kaip jojantis ant balto žirgo, tarsi su iškeltu kalaviju. Štai ir turime įvaizdį: joja Perkūnas ant balto žirgo su iškeltu kalaviju, galėtume sakyti – Vytis. Nors Perkūnas vis dėlto dažniau ratuose važiuoja. Be to, turi labai daug kitų apraiškų. Todėl, jeigu, tarkime, būtent Perkūną kunigaikščiai būtų rinkęsi simboliu, o po to ir Lietuvos valstybės herbu, manau, būtų daug įvairesnių, galbūt net ryškesnių mitinių apraiškų. Tarkime, degantys plaukai, rankoje galbūt laikytų ne kalaviją, o kokį kirvuką“, – pasakoja mitologas Dainius Razauskas.
Tačiau Vyčio simbolis – ne tik karys mūšio lauke. Jis turi gilesnių prasmių. Kaip teigia mitologai, tai kartu yra ir dvasinis riteris.
„Paliudytos laidotuvių apeigos teigia, kad ne pats mirusysis joja per dangų, bet jis veža velionio karstą. Velionį į kapines palydėdavo raita palyda, mojuodavo kardais ir šaukdavo: „bėkite, velniai, šalin“. Na, ne visai lietuviškai: čia Sūduvoje paliudyta: „Begeite, pekole, begeite“. Šaukė iš dalies prūsiškai, gal sūduviškai, jotvingiškai. Tai reiškė „bėkite, velniai, bėkite“.
Tai irgi yra vienas užsimojusio kardu raitelio aspektas, nes juk kardais kapojamos ne gyvos būtybės, o piktosios dvasios. Tai rodo, kad Vyčio, kaip raitelio iškeltu kalaviju, simbolis turi ne tik žemiškąjį kario, bet galbūt ir antgamtinio dvasinio kario simbolikos aspektą“, – aiškina mitologas.
Analogijų yra ir kitose tautose. Štai šamanai taip pat pasirodydavo ginkluoti, nors jų ginklai ir buvo žaisliniai.
„Vienas iš būdingiausių šamanų drabužių elementų yra šarvai, ginkluotė, kartais simboliška ginkluotė: maži kardeliai, mediniai kardai. Dar Ajurvedos laikų Indijoje žinoma, kad mediniai kardai buvo pabrėžtinai ne kario, o dvasinio kario žynio atributas. Tokių simbolikos užuominų galime aptikti kalbėdami ir apie Vytį. Jis nebūtinai reiškia fizinį šio pasaulio karį, juo labiau, kad jis baltas, o balta spalva iš esmės yra anapusybės spalva. Balta reiškia tiek mirusiųjų pasaulį, tiek dangiškąją šviesą, dievybės apsireiškimo požymį. Taigi iš esmės baltas Vytis yra antgamtinis“, – teigia D. Razauskas.
Dar vienas aspektas – baltas Vytis vaizduojamas raudoname fone.
„Raudona spalva turi bendrą simboliką – tai yra kraujo, aistros, gyvenimo spalva. Iš esmės tai yra tarpinė spalva tarp baltos ir juodos, pagrindinių, archaiškiausių, archeologiškai paliudytų spalvų. Beje, indų tradicija čia turi tris spalvas – satvą, radžą ir tamą. Satva – nušvitusi sąmonė, radžas – aistra, tamas – tingulys, snaudulys, tamsa.
Iš esmės tamsa perkeltine šio žodžio prasme reiškia tą patį, ką reiškia juoda. Taigi tarp balto, kas yra nušvitimas, ir tarp juodo, kas yra aptemimas, yra raudona, gyvenimo, gyvenimo šurmulio, gyvenimo sumaišties, aistros spalva. Taigi mūsų baltas Vytis, dvasios karys, joja per šį gyvenimo karo, gyvenimo kovos, gyvenimo mūšio sumaištį“, – sako mitologas.
Tad Vytis – tai raitelis, kurio pasirodymas lemia pergalę. Nebūtinai kare. Šis simbolis gali būti labai efektingas šiandienos pasaulyje, nes pergalė reiškia nebūtinai kito pralaimėjimą. Tai visų pirma savęs nugalėjimas.
„Štai jums atsakymas, ką iš tikrųjų reiškia mūsų Vytis. Tai reiškia, kad vien jam pasirodžius, priešas yra nugalėtas, tik reikia tikėtis, kad tas priešas yra mūsų pačių tamsioji pusė, kurią, padėk Dieve, jam nugalėti“, – įsitikinęs pašnekovas.
Ką simbolizuoja Gediminaičių stulpai?
Dar vienas senas simbolis – Gediminaičių stulpai.
„Apie Gediminaičių stulpus yra pasakyta, kad tai „kolumni“ (stulpai). Vienintelis J. Dlugošas sako, kad tai yra Vytauto nuosavybės ženklas, kuriuo jis žymi savo žirgus, kurių turi gausybę. Vėlesniais laikais istorikai, nesiremdami jokiais patikimais šaltiniais, bandė kurti įvairias versijas.
Vieniems tai buvo skoliniai, atėję iš skandinavų, kiti rašė, kad atėjo iš Krymo. Tačiau didžiausia tikimybė, kad jie simbolizavo kažkokius vartus. Labai panašių, stilizuotų vartų yra Vakarų Europos herbuose, tik ten dažniausiai vaizduojama daiktiniai, o čia – apibendrinti“, – sako E. Rimša
Tad Gedimo stulpai reiškia pilies vartus. O gal galime nustatyti, kokios pilies vartai? Yra konkrečių hipotezių.
„Savo metu aš tyrinėjau šį klausimą. Buvo visokių versijų. Vartai yra pilies simbolis. Kariniu požiūriu tai buvo silpniausia pilies vieta, kadangi pilies gynybą lengviausia pralaužti pro vartus. Todėl vartai buvo ypatingai saugomi. Virš vartų ir šalia vartų būdavo kuorai, iš kurių buvo galima ginti vartus. Tačiau iš kitos pusės vartai simbolizavo tam tikrą karinę jėgą, pilies tvirtumą.
Galbūt aš šiek tiek parodžiau novatoriškumo, bandydamas identifikuoti, kurios pilies vartus vaizduoja Gedimino stulpai. Istoriškai tyrinėdamas monetas ir sugretindamas kai kuriuos faktus, padariau išvadas, kad greičiausiai tai buvo Trakų pusiasalio pilies vartai. Tos pilies, kurios ir dabar dar griuvėsiai yra išlikę. Aišku, tai yra XIV a. pab. Kęstučio statyta pilis, kurioje Vytautas ir valdė, kol nepastatė salos pilies“, – dėsto S. Sajauskas.
Tad Gedimo stulpai galbūt reiškė Trakų pilies vartus. Tačiau šie stulpai dar laukia mitologų interpretacijų: o ką jie galėjo reikšti mūsų protėviams? Kokios reikšmės slypėjo už šio simbolio? Tai vis dar lieka neįminta paslaptimi.
Už kiekvieno iš šių simbolių slypi ilga istorija. Ir ji yra prasminga mums, lietuviams. Galbūt todėl ir nubėga šiurpuliukai per nugarą, kai garbingai keliame Lietuvos vėliavą. Juk žinome, kad už šių simbolių slypi mūsų tėvų kančios ir laimėjimai.
Parengta pagal Virginijaus Savukyno laidą „Tapatybės labirintai“