Mindaugas – didvyris ar išdavikas?

– Tačiau kai kurie istorikai teigia, kad Mindaugas, kuris, tikėtina, liepos 6 dieną karūnavosi, nėra joks Lietuvos didvyris, o tiesiog vokiečių statytinis. Ar galite sutikti su tokia mintimi?

– Pirmiausiai galiu pasakyti, tikrai nesutinku. Mindaugas yra išskirtinis Lietuvos valdovas, vienas iš kelių svarbiausių Lietuvos istorijos asmenybių, mano nuomone, aspkritai. Jam pavyko – ir čia esminis momentas,– padaryti tai, ko iki jo nepavyko padaryti daug kam mėginusių Lietuvos kunigaikščių. Jam pavyko suvienyti politinį darinį, kurį jau galime pavadinti valstybe. Ir svarbiausia, kad tas politinis darinys turėjo tęstinumą. Po Mindaugo Lietuvos valstybė išliko ir toliau. Tai yra esminis Mindaugo kūrinys.

– Taip, bet jis tą padarė su Livonijos ordino pagalba, Andriumi Štirlandiečiu.

– Čia iš tiesų Livonijos ordinas, Lietuvos istorijoje suvaidina nevienareikšmišką vaidmenį. XIV a. yra nuolatinių kovų su ordinu laikotarpis, kuomet Lietuva išgyveno tikrai gana sudėtingą periodą. Ir tos kovos trukdė, stabdė tuometinę Lietuvos modernizaciją. Tačiau negalime perkelinėti XIV a. situacijos į XIII a. XIII a., aišku, ordinas atsikėlė ne padėti Lietuvai sukurti valstybės. Bet, kita vertus, vokiečių ordino atėjimas ir tų dviejų naujų darinių Livonijoje ir Prūsijoje atsiradimas, vadinu šį dalyką „civilizacijos priartėjimas prie Lietuvos“. Tai buvo labai reikšmingas išorinis faktorius tų procesų, kurie ir šiaip jau vykdavo, bet kažko pritrūkdavo, kad atsirastų valstybė, kad šitas dalykas užsibaigtų.

Ir tada, kai yra toks iššūkis, tam tikras iššūkis Lietuvos žemėms, kunigaikštystėms – tiems gausiems Lietuvos kunigaikščiams reikia kažką daryti. Ir po to įvyko politinė konsolidacija, kuri vedė prie valstybės. Mindaugo valstybės susikūrimas yra nemaža dalimi šio iššūkio pasekmės. O jau po to prasideda visi šie dalykai, susiję su Mindaugu ir Livonijos ordinu.

– Gerai, įtikinote, kad Mindaugas nėra statytinis Livonijos ordino. Bet tada galbūt jis yra lietuvių išdavikas: pirma, atsisakė savo protėvių tikėjimo, antra, užrašė daug žemių tam pačiam Livonijos ordinui.

– Taip. Tai iš tiesų reikia aiškinti šią sitauciją. Aiškinantis Mindaugo karūnaciją, reikia trumpai papasakoti apie tuometinę politinę konsteliaciją. Mindaugui apie 1246-48 metus, pavyko suvienyti dalį Lietuvos, tai, ką vadiname tikrąja Lietuva, Lietuva siaurąja prasme. Tačiau, kaip ir visiems to meto naujiems ankstyviesiems monarchams jam nuolat iškyla pavojus. Nuolat yra kitų kunigaikščių, kurie nori tos valdžios. Tai turime prieš Mindaugą nukreiptą tipišką koaliciją, kurios priešakyje Mindaugo brolėnai – Tautvilas ir Gedvydas. Ir jų koalicijoje taip pat buvo žmonės iš išorės. To meto koalicijos nesiformavo tik tautiniu pagrindu. To meto koalicijos – draugystės, giminystės, nes jie giminiavosi ne vien tik tai tarpusavyje, jau tuo metu lietuviai, dalis, giminiavosi ir su rusėnų, Rusios kunigaikščiais.

Taip pat į tas koalicijas galėdavo įsitraukti ir kaimyninės valstybės. Tautvilo ir Gedvydo koalicijoje mes matome jų giminaitį, žemaičių kunigaikštį Vykintą, kitą giminaitį, Haličo-Voluinės kunigaikštį Romaną. Ir galiausiausiai, visiškai naujas faktorius, jų koalicijoje matome Rygos arkivyskupą. Bet Mindaugas buvo stiprus valdovas, laimėjo šitą kovą. Savo pasirinkimo, įžvalgumo dėka. Ir jam reikėjo taip pat sukurti kažką tokio analogiško, kažkokią koaliciją, kuri galėtų atsverti.

Ir jo pasirinkimas buvo absoliučiai teisingas. Žinodamas jau prasidėjusius vidinius konfliktus tarp Rygos arkivyskupo ir magistro, jis kreipėsi į magistrą – Andrių Štirlandą. iš pradžių gal kaip barbaras, prašymas nužudyti jo pagrindinį konkurentą Tautvilą, bet greitai visa tai virto į dviejų to meto kylančių jėgų sąjungą šiame regione: Livonijos ordino ir Mindaugo Lietuvos koaliciją.

Žvelgiant į kitų valstybių karūnacijų istorijas, Mindaugas karūną gavo per kelis metus. Tai labai greitai. Tie greiti veiksmai būtų neįmanoma be Livonijos ordino pagalbos.

– Bet kokia kaina?

– Kaina buvo ta, kad jis užrašė dalį valdų Livonijos ordinui. Tos valdos, aš jas vadinčiau, tam tikra prasme modernia koncesija. Tai yra valdos, kurių iš esmės savo rankose neturėjo nei Ordinas, nei Mindaugas, nekontroliavo. Tai buvo leidimas, tai nebuvo dovanojimas „aš turiu šią žemę, aš tau ją atiduodu“. Mindaugas pats jos neturi. Mindaugas sako, kad jis nesikiša, Ordinas pats gali pasiimti, bet, gali ir nepavykti. Kažkuria prasme Vytautas panašiai Žemaitiją dovanojo.

– Bet vis tiek tai išdavystė...

– Taip, iš esmės Mindaugas turėjo pasirinkti. Gal buvo numatęs savo valstybės plėtrą kiek kita linkme. Reikia žiūrėti, kiek jam jos tuo metu buvo aktualios. Ir Vytautas Žemaitiją dovanojo kadaise Ordinui, ir kuo viskas baigėsi. Aišku, nežinau, Mindaugas ką galvojo, mes neturime šaltinių. Bet, kita vertus, tai yra sutartis. Tau kažką pasiūlo, tu turi už tai sumokėti. Tai buvo karūnos kaina, ir ji didelė. Sakyčiau, tolesnę Lietuvos istoriją mes negalime vertinti, valdovo, žvelgdami, kaip viskas pasibaigė, bet bet kuriuo atveju, Lietuvos valstybės tapsmas, taip smarkiai susijęs su Mindaugo asmeniu, jo karūnacija, sakyčiau, yra tas įvykis, kuris atsveria visas kitas aplinkybes.

– Būsiu atkaklus – ar Mindaugas nėra išdavikas? Užrašė žemes, išsižadėj protėvių tikėjimo.

– Protėvių tikėjimo anksčiau ar vėliau išsižadėjo visi Europos naujieji monarchai. Ir Skandinavijos, ir Vidurio-Rytų Europos šalys. Matyt, tikėjimas nebuvo ta vertybė, kurią reikėjo ginti, dėl jos kovoti. Iš esmės pagrindinis dalykas yra kova dėl valdžios, mėginimas sukurti savo valdymo sistemą. Ir iš esmės tie negausūs kunigaikščiai, kurie atsisakė žaisti šitą žaidimą ir liko su savo senuoju protėvių tikėjimu, jie ištirpo, neišliko. Iš esmės jų likimas buvo toks. Galima sakyti, kad istorijoje laimėjo tie, kurie laiku pasirinko, spėjo, priėmė sprendimus, kuriuos reikėjo tuo metu priimti.

Lygiai taip pat ir viduramžiais, laimėjo tie valstybių monarchai, kurie greitai atpažino naujų jėgų – krikščioniškos civilizacijos ekspansiją, plėtrą ir prisijungė prie jos. Tos valstybės išliko, jos neprarado suverenumo. Jos tapo karalystėmis, jų suverenumas dar paaugo, išaugo, buvo pripažintas. Lygiai tokią pačią turime Mindaugo laikais. Popiežius, nors formaliai ir skelbia savo vasalu, priėmė į šv. Petro leną, tačiau kartu ši situacija reiškia Mindaugo, kaip suverenaus, viduramžiais sakydavo "laisvo", karaliaus pripažinimą, jo valdžios pripažinimą Europinėje dalyje.

– Paradoksaliai galima sakyti, kad Mindaugas, atsisakydamas protėvių tikėjimo, paaukodamas dalį žemių, išsaugojo, kaip pokalbio pradžioje minėta, valstybę. Ją sukūrė, išsaugojo ir įtvirtino.

– Sukūrė ir įtvirtino. Nėra lengvas dalykas sukurti viduramžiais karalystė. Vytauto karūnacijos nesėkmė rodo, kad įvairios kliūtis galėjo tam sutrukdyti. Mindaugas šiuo atveju unikalus dar tuo, kad Lietuva yra paskutinė krikščioniška karalystė, paskutinės krikščioniškso karalystės sukūrimas Europoje per visus viduramžius. Nauja karalystė Europoje atsiras tik XVIII a., pasikeitus visiškai situacijai.

Kitas dalykas, mes dabar galime tik spekuliuoti. Kas būtų nutikę, jeigu – istorikas vis dėlto turi ir privalo kelti tą alternatyvios raidos galimybių klausimą – kas būtų, jeigu krikščioniška Mindaugo dinastija būtų išlikusi? Kokia Lietuva būtų toliau?

– Kas?

– Aš manau, visų pirma nebūtų to ilgamečio konflikto su Ordinu, tai būtų dvi krikščioniškos valstybės. Jos, aišku, turėtų visokių interesų ir konfliktų. Lietuva jau XIII a. vidury jau būtų startavusi kaip krikščioniška to meto vis dar ekspansyvios, lotyniškos, romėniškos, civilizacijos dalis. Manau, ji toliau būtų pasinaudojusi savo situacija ir vykdžiusi ekspansiją į rytines žemes. Ir svarbiausia, kad prasidėtų tie pokyčiai, kurie prasidėjo Lietuvoje tik XIV a. pabaigoje – valdžios, pareigybių sistemos formavimas, socialinės struktūrų reformos. Lietuvių kalbos statusas galbūt būtų visai kitoks, jeigu Lietuvos istorija nuo XIII a. vidurio pasuktų link intensyvesnio rašto kultūros naudojimo. Daug kas galėjo būti kitaip.

– Koks buvo Mindaugas?

– Jau išsiaiškinome, kad Mindaugas nebuvo Livonijos ordino statytinis, kad negalima jo vadinti išdaviku. Bet ar jis buvo toks plevėsa, kad jam meilės reikalai dažnai būdavo svarbiau už valdžios reikalus? Du kartus vedęs, antrą kartą priešo žmoną. O ir sąmokslas kilo, tada, kai jis pasilaikė Daumanto žmoną? Tai ar atsakingas valdovas taip elgiasi?

Mindaugo problema: krikštą priėmė, bet vis dėlto yra tos post-pagoniškos visuomenės narys, valstybės valdovas. Dar ne rašto kultūros atstovas. O tai iš karto reiškia, kad Mindaugas neįgavo vienalaikės, jam palankios istorinės interpretacijos. Galima sakyti, Mindaugas neturėjo savo istoriko. Viską, ką žinome apie Mindaugo, ne jo aplinkos šaltiniai, o jo konkurentų požiūris į jį.

Taigi, mes apie Mindaugo asmenį visada sprendžiame iš jam nepalankaus konteksto. Aišku, istorikai turi susitaikyti su šia situacija ir turi bandyti įžvelgti Mindaugo veiksmų logiką, bet mes esame smarkiai suvaržyti. Pažiūrėkime, Eiliuotoji Livonijos kronika ir Haličo-Voluinės metraštis labai panašiai pateikia Mindaugą. Visiems Mindaugas yra neigiamas herojus. Ir visur bandoma aplinkoje surasti teigiamą antipodą, kuris dar paryškintų Mindaugo neigiamumą. Haličo-Voluinės kronika – iškyla jo stačiatikis sūnus Vaišelga, o „Eiliuotoje Livonijos kronikoje“ – žmona karalienė Morta.

Ir šitame kontekste, aišku, ir iškyla tas klausimas: kaip tą Mindaugą vertinti? Ir tos visos neigiamos charakteristikos: "nebuvo tikras krikščionis", "pasilaikė žmoną, neišleido", dėl to buvo pelnytai nubaustas Dievo ir žmonių. Tai nežinau, kartais sunku suvokti kiekvieno Midnaugo veiksmo vidinę logiką, kodėl jis pavyzdžiui Daumanto žmoną pasilaikė.

– Bet jis buvo mergininkas, ar ne?

– Nežinau.

– Bet faktai rodo, kad taip.

– Aš manau, Mortą mylėjo, bet Morta mirė. Ir Morta, mylima žmona, jeigu tikėsime rusų metraščiu, jo prašė vieno dalyko: kad jos vaikus auklėtų jos sesuo. Turbūt nepasitikėjo. Mes žinome, kad Mindaugas galėjo dar trečią kartą vesti ir dar susilaukti vaikų. Morta žinojo, kad pamotės pradeda konkuruoti dėl vaikų. Tai Mortos prašymas yra gana suprantamas. Ir Mindaugas pasielgė taip, kaip jis pasielgė.

Galbūt jis taip tvirtai jautėsi, kad galvojo, kad gali kai kurių dalykų nepaisyti – gal tikrai buvo klaida. Klysta visokie žmonės. Gal tikrai, žmogus jau kurį laiką valdo, galvojo, kad jam viskas leidžiama. Na tikrai, nežinau, sunku labai ką pasakyti.

Bet vienas dalykas iš tiesų, noriu pabrėžti. Mūsų žinių apie Mindaugą skurdumas yra susijęs su Lietuvos raštijos stoka.

– Mindaugas didis valdovas, svarbus valdovas. Tikrai XIII a. visa Lietuva turėjo žinoti, kad toks valdovas yra. Bet XIV a. pamiršo jį. Kodėl?

– Čia iš tiesų yra toks trikdantis neatitikimas. Žmogus iš esmės sukūrė Lietuvos valstybę, aišku, nepaliko dinastijos, bet tai buvo žmogus, kuris taip dominavo toje politinėje scenoje Lietuvoje, jog tai buvo visiškai unikalus dalykas. Jogailos ir Vytauto laikais Mindaugas yra nežinomas valdovas, yra užmirštas valdovas. Apie jį niekas nieko nežino. M. Strijkovskis tik XVI a. didelių pastangų dėka atrado naujus šaltinius, šiaip ne taip rekonstravo tą karališką Mindaugo istoriją. XVI a. antroje pusėje Lietuva sužinojo pagaliau tą tokią daugiau mažiau adekvačią Mindaugo istoriją. Tai čia yra neatitikimas su Mindaugo paveldu. O paveldas yra toks, kad Mindaugas sukūrė politinę organizaciją, kuri, nepaisant smurtinės jo mirties, nepaisant jo dinastijos pabaigos, vis dėlto jau išliko ir toliau. Ir tas palikimas, monarchinė idėja, monarchinio principo įskiepijimas į Lietuvos politinę organizaciją, įvykęs Mindaugo laikais, manau, yra absoliučiai esminis dalykas.

Ir toliau matome, kaip po jo mirties jau vyksta kova dėl sosto. Nebando išplėšyti atskiri kunigaikščiai valstybės, visi jau turi tikslą gauti Mindaugo sostą. Pirmiausia dar mėgina apeliuoti į giminystę – konkuruoja sūnus, žentas, konkuruoja ir brolėnas. Visi konkuruoja. Vėliau dinastijos nelika, o vis tiek vyksta kova už valdovo – monarcho – sostą. Ir štas viduramiškos politinės organizacijsos tapsmas yra pagrindinis, esminis Mindaugo paveldas. Todėl mes ir Liepos 6 turime švęsti. Kadangi tai tikrai yra Lietuvos valstybės gimimo diena.

– Dėkoju už pokalbį!