Tai – pirmasis kartas muziejaus istorijoje, kai besidomintieji galės pažvelgti į visus kambarius, kuriuose gyveno ir kūrė žymusis poetas bei kunigas.

Baldai stovės ten, kur anksčiau

Pasak muziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės, Maironio buto atkūrimas buvo ilgas ir lydimas daugybės ne visada gerų aplinkybių: „Muziejus atkuriamas iš valstybės pinigų.

Viso muziejaus, ne vien Maironio buto, rekonstrukcija ir restauravimas tęsiasi jau 10 metų. Finansavimas per dešimtmetį buvo nevienodas. Kartais būdavo gaunama užtektinai lėšų, tačiau buvo ir laikotarpių, kai darbai nutrūkdavo, nes pinigų visai nebuvo skiriama.

Rūmų rekonstrukcija vyko nuo stogo iki pamatų. Maironio butas pradėtas restauruoti prieš 2 metus, anksčiau nei muziejaus fasadas. Taip nusprendžiau specialiai, kad lankytojai pamatytų, jog rūmams reikia atnaujinimo darbų.

Dabar, kai visas remontas beveik baigtas, paaiškėjo, kad kitais metais su muziejaus pastatu susijusiems darbams užbaigti ir lietuvių literatūros ekspozicijai rengti vėl neskirta nė euro, nors iki pabaigos trūksta tiek nedaug“, – apgailestavo direktorė.

A.Ruseckaitė pasakojo, kad Maironis gyveno 8 kambariuose, iš kurių pastaraisiais dešimtmečiais atidaryti būdavo ne visi. Šių metų birželį muziejui sukako 80 metų. Nuo pat 1936-ųjų lankytojai galėdavo apžiūrėti 3 Maironio kambarius.

Vakarienę mažajame valgomajame sesuo Marcelė, praleidusi šalia Maironio visą gyvenimą, gamindavo pati.

Poetui Bernardui Brazdžioniui tapus pirmuoju muziejaus direktoriumi, šie 3 kambariai ir buvo visos muziejaus valdos. Tada buvo nuspręsta, kad tai nebus vien Maironiui skirta archyvų ir eksponavimo erdvė – iš Vytauto Didžiojo universiteto pervežtas Vaižganto archyvas, vėliau rinkta medžiaga apie daugelį lietuvių rašytojų.

Sovietmečiu rūmuose buvo vaikų darželis, gyveno žmonės, vėliau, dar iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, pastatas grąžintas muziejui. 1988 m., sovietų instancijoms leidus, buvo atidaryta didžioji Maironio svetainė, joje yra Vytis ir žemaičių herbas. Dėl Vyties reikėjo surinkti begales įvairių pareigūnų parašų. Vėliau buvo atidaryti dar 3 kambariai, sovietmečiu skirti ideologinėms parodoms.

Biblioteka, valgomasis ir šeimyninis valgomasis visą laiką iki šiol buvo uždaryti, nes šiose patalpose buvo iškapotos sienos. Kai kilo sumanymas atidaryti šiuos kambarius, tada užsispirta sutvarkyti visą Maironio butą.

A.Ruseckaitė prognozavo, kad lankytojams atvertą Maironio butą labiausiai norės lankyti moksleiviai ir mokytojai. Ypatingas susidomėjimas klasiko butu kildavo rengtuose skaitovų konkursuose. Mokiniai klausdavo: „Kodėl uždarytas Maironio butas?“ Žinoma, Maironio baldai buvo eksponuojami kitose muziejaus erdvėse, bet dabar viskas stovės būtent tuose kambariuose ir tose jų vietose, kuriose ir buvo kunigui čia gyvenant.

1923 m. Maironis šiuos rūmus jau buvo perrašęs Kunigų seminarijai. Kai pirko, pasiėmė gana didelę paskolą, ją padengė ir tada pastatą perleido seminarijai. Galima tik pagarbiai stebėtis, kad Maironis, sąžiningas Lietuvos pilietis, gyvendamas savo pirktuose rūmuose mokėjo nemažą nuomos mokestį Kauno kunigų seminarijai.

Vienas vertingiausių – laikrodis su Diana

Maironis būdamas gyvas aiškiai suprato, kad niekada nebus užmirštas, todėl norėjo savo vardo muziejaus, bet ne Rotušės aikštėje, o rūmuose ant Aleksoto kalno. Juos jis pasistatė prieš pat savo mirtį, 1932 m. testamente namą užrašė seseriai Marcelei.

Maironio artimieji daiktus pervežė į šį namą, bet iškart pamatė, kad jie per dideli ir nusprendė, kad turi likti ten, kur ir buvo klasikui esant gyvam. Baldai bei paveikslai nebuvo išsimėtę, po mirties tuoj pat sudarytas sąrašas ir jie visi tvarkingai liko Rotušės aikštės rūmuose.

1909 m. Maironis, vykdamas iš Peterburgo, atsivežė didžiąją dalį buto baldų: pasagos formos stalelį, nešantį laimę, kelis baldų komplektus. Maironiui daiktus dovanodavo ir studentai. Prelatas itin mėgo laikrodžius, jų turėjo tikrai daug. Vienas gražiausių Maironio bute eksponuojamų laikrodžių yra su medžioklės deivės Dianos atvaizdu.

Kai komunistuojantis Antanas Venclova kunigą ir poetą pašiepdavo spaudoje, jis rašydavo atsakomuosius straipsnius.

Be to, Maironis mėgo pozuoti dailininkams. 1922–1925 m. Kaune buvo kilęs tikras portretų bumas, jį paskatino iš Rusijos grįžtantys studijas baigę lietuvių dailininkai, pradėję tapyti turtingus žmones, kad galėtų užsidirbti. Maironis nebuvo išimtis – pozavo savo namuose. Vienas portretų, tapytas dailininko Antano Šileikos, išsiskiria tuo, kad jame kunigas užfiksuotas su pasaulietiniais rūbais.

Šio portreto istorija įdomi: jis iškeliavo į Pasaulinę parodą Niujorke, JAV. Prasidėjus Lietuvos okupacijai, portretas liko už Atlanto, ėjo iš rankų į rankas, buvo net užstatytas banke, vėliau kabojo Amerikos lietuvių laikraščio „Draugas“ redakcijoje.

Tik prieš dešimtmetį Marija Riomerienė šį portretą atvežė į Kauną ir padovanojo Maironio lietuvių literatūros muziejui. „Suprantama, atkurtame Maironio bute šis ypatingas paveikslas, kaip ir Jano Matejkos darbo „Žalgirio mūšis“ kopija (tapyta Juozo Ignatavičiaus) bei daugelis kitų įdomių daiktų, bus pasiekiami lankytojų akims“, – apsilankyti kvietė muziejaus direktorė.

Keldavosi anksti ir rašydavo

Maironio kasdienybė namuose ir mieste nebuvo pilka bei nuobodi. A.Ruseckaitė, parašiusi romaną apie kunigą ir poetą, pasakojo, kad Maironis keldavosi anksti, tekant saulei, rašydavo prie savo pulto stovėdamas. Šiltuoju metų laiku vaikščiodavo sode. Pusryčiaudavo Kunigų seminarijoje, vėliau ten skaitydavo paskaitas, o kai jų nebūdavo, atlikdavo rektoriaus pareigas. Kai būdavo kviečiamas į Vytauto Didžiojo universitetą, paskaitas skaitydavo ir ten.

Kartais važiuodavo į Kunigų seminarijos palivarką prie Kauno, kur buvo kiaulių, arklių, karvių, daržų – visas maistas seminarijai buvo tiekiamas iš ten. Kartais eidavo į teatrą pažiūrėti, kaip repetuojami spektakliai pagal jo parašytas dramas (scenoje būdavo tikri arkliai ir šunys). Jis pietaudavo mieste, o tada per sodo vartelius pareidavo namo arba susiruošdavo panemune pasivaikščioti su Vaižgantu ar kompozitoriumi Juozu Naujaliu.

Dažniausiai popiet užsidarydavo darbo kabinete ir ruošdavosi paskaitoms, skaitydavo, rašydavo autorinius kūrinius. Jei būdavo tinkamas laikas, mėgdavo padirbėti sode: pavasarį lysves sukasdavo, sėdavo daržoves, rudenį skindavo obuolius ir kitus vaisius. Vakarienę mažajame valgomajame sesuo Marcelė, praleidusi šalia Maironio visą gyvenimą, gamindavo pati. Vakare nueidavo į Mišias Katedroje. Retsykiais Maironis sulaukdavo svečių, bet didelių pobūvių nemėgo.

Juokaudama A.Ruseckaitė sakė, kad Maironis buvo jautrus kritikai – kai komunistuojantis Antanas Venclova kunigą ir poetą pašiepdavo spaudoje, jis rašydavo atsakomuosius straipsnius. A.Venclovą aplinkiniai sveikindavo: „Valio, tu sunervinai Maironį!“ Muziejuje saugomi daiktai ir fondai atviri plačiajai visuomenei bei tyrinėtojams – visiems, kuriems rūpi, kaip gyveno ir kūrė Maironis.