Moteris teigia nusivylusi, kad valstybė atsiperka tik pinigais, tačiau iš pašalpų gyventi nenorinčiam žmogui išbristi iš šio užburto rato daugiau niekuo nepadeda.
Tikėjosi darbą susirasti per pusmetį, neranda jau trejus metus
16 metų Rita dirbo raštvede-administratore valstybinėje įstaigoje. Dirbdama susilaukė trijų vaikų. Kaip tik turėjo grįžti po trečio vaiko priežiūros atostogų, tačiau jos įstaigą reorganizavo.
„Mane atleido, nors tokios teisės kaip ir neturėjo – vaikui dar nebuvo trejų metų. Esą galėjo pasiūlyti nebent valytojos darbą. Valytoja, pagalvojau, bet kada spėsiu į „Maximą“ nueiti, man norėjosi dirbti pagal specialybę. Internetu pasikonsultavau su teisininku, jis patarė kasdien tvarkingai ateiti į darbą ir sėdėti. Mat pagal įstatymus man turėjo pasiūlyti adekvatų darbą su panašiu atlyginimu. Buvau gerokai pasimetusi, tačiau pasvarsčiau, kad per prievartą mielas nebūsi. Pradėtų ieškoti kabliukų – pavėluosi dvi minutes, nes autobusas įstrigo kamštyje, ir viskas. Pasiėmiau šešių mėnesių išeitinę kompensaciją ir išėjau. Tikėjausi per pusmetį susirasti kitą darbą.
Aišku, buvo baisu, užsiregistravau Darbo biržoje, pradėjau ieškoti darbo pati – tiek internetu, tiek per pažįstamus, tačiau atsimušdavau kaip į sieną. Nusiunti savo CV, o iš ten – tyla. Kartais dar ir paskambindavau, norėdavau parodyti iniciatyvą, priminti apie save, tačiau mano laiško jie net atsivertę nebūdavo. Taigi nuo 2010 m. taip ir stoviu Darbo biržoje. Pati iš pradžių ieškojau darbo pagal specialybę, po to – jau bet kokio. Siūliausi dirbti net sandėlyje – etiketes klijuoti. Labai maloniai su žmogumi pašnekėjau, bet kai pasakiau, kad dirbau administratore valstybinėje įstaigoje, jis pasakė, kad šis darbas – ne man. Neįtikinau, kad esu dirbusi ir darbininke“, - atviravo moteris.
Laimė, vyras vis dar dirba, tačiau per pastaruosius krizės metus statybų sektorius buvo labai nestabilus. Vasarą darbo dar yra, bet šaltuoju metų laiku – tuščia. O juk prasideda šildymo sezonas, augantys vaikai nori lankyti būrelius, pagaliau, kaip tyčia, kas nors suplyšta, sugenda.
„Savarankiškai per internetą radau „Caritas“ organizuojamus 8 mėnesių kursus, nes Darbo birža nebegali pasiūlyti mano amžiaus žmogui persikvalifikavimo – man jau 40 metų.
Kursus siūlo iki 29 metų, o vyresniems reikia patiems susirasti darbdavį, kuris sutiktų paremti persikvalifikavimą. Tačiau ar tai įmanoma? Todėl labai džiaugiuosi šia galimybe – jau nedaug liko. Mokausi viešojo maitinimo organizavimo – atlikti visus maitinimo įstaigos vedėjos darbus, mes net ir gaminame, kad žinotume pagrindinius principus. Kursai tikrai rimti, nors Darbo birža jų nepripažįsta. Gerai, kad mano tarpininkė buvo supratinga, apsidžiaugė, kad žmogus nekrapšto nosies, nežiūri televizoriaus, o ėmėsi saviveiklos kažką pakeisti.
Kitos moterys skundžiasi, kad jas vis tiek verčia eiti į pokalbius dėl darbo kaip tik tuo metu, kai vyksta kursai. Antraip bus išbrauktos iš Darbo biržos. Valdininkai visiškai nevertina, kad žmonės stengiasi kažką daryti patys. Juk atsibodo mums sėdėti valstybės kišenėje. Ir kas iš to, kai Darbo birža sudaro sutartį su nemokia įmoka, kaip tenka skaityti spaudoje, siunčia ten darbuotojus, o jiems nemokama. Jei savavališkai išeini iš tokio darbdavio, birža tavęs daugiau nepriima. Bet kaip dirbsi pas darbdavį, kuris nemoka? Nepasakysi vaikams – atsilaužkite gabalą palangės“, - piktinosi pašnekovė.
Valdininkai nesupranta, kam šeimai reikalingi pinigai laiku
Šeima augina 13, 11 ir 5 metų vaikus – du berniukus ir mergaitę. „Dukra lanko futbolą. Ji stipresnius pojūčius mėgstanti mergina, nuo vaikystės geriausia dovana būdavo ne lėlė, o kamuolys arba mašina su valdymo pultu. Be to, vyresnieji vaikai po pamokų būna Maltos ordino dienos centre. Esu labai patenkinta, kad nesitrina gatvėje. Ten su jais bendrauja jauni maltiečiai iš užsienio, vedasi į filmus, muziejus, „Vichy“ parką, moko gaminti. Šį centrą lankė sūnaus draugas, todėl ir maniškis įsiprašė. Paskui brolį nuėjo sesė. Anksčiau sūnus lankė vandensvydį, bet gavo traumą ir dabar bijo grįžti. Kita vertus, šiuo metu nelabai galėčiau jo leisti, galime susimokėti tik už vieno vaiko būrelį. Juolab kad jis labiau technika domisi, ne sportu. Susiradome ir techninį būrelį netoli namų, tačiau jis nepigus – 150 Lt. Šiuo metu negaliu tiek pinigėlių jam duoti“, - guodėsi Rita.
Moteris paskaičiavo, kad 5 asmenų šeimai, kad išgyventų sukandusi dantis be skolų, reikia mažiausiai 2 tūkst. litų.
„Kaip įmanydami, stengiamės nelikti skolingi už butą. Geriau mažiau pavalgysime, bet skolų neturėsime. Bandėme prašyti kompensacijos už šildymą, bet vėliau metėme šį reikalą – vargo daugiau nei naudos. Kai rudenį, spalio arba lapkričio mėnesį, parašai prašymą, geriausiu atveju kompensaciją gauni vasario-kovo mėnesį. Taigi žiemą pats moki po 500-600 litų, o pavasarį tau numeta apie 80 litų ir paaiškina, kad daugiau neduos, nes jau šilta. Vis dar turime mašiną, kuria vykstame į sodą. Benzinas kainuoja, kita vertus, užsiauginame vieną kitą daržovę, žiemai užkonservuojame. Juk maistas – vis brangsta. Mes daug metų perkame tą pačią duoną. Per metus ji nepastebimai pabrango beveik 2 kartus. Vyresnysis sūnus neįsivaizduoja gyvenimo be mėsos. Gerai, kad dar šio to atsivežame iš kaimo – bulvių, lašinių, nes kai į parduotuvę nueini su 100 Lt, parsineši pusę maišelio ir galvoji, kur tuos pinigus išleidai.
Seniūnijoje mums siūlė pasinaudoti paskutinės dienos produktų programa, tačiau gana ilgai vengiau, nesikreipiau į Maisto banką. Anksčiau niekada nesinaudojome pašalpomis, visada išgyvendavome iš savo atlyginimų, o ir kitiems padėdavome pagal galimybes. Visgi seniūnijos darbuotoja įkalbėjo pabandyti. Iš tiesų nėra blogai. Atidarius pieną jis dar ir kitą dieną būna geras, dešreles galima iš karto suvalgyti. Nėra taip, kad valgai sugedusį ar supelijusį maistą. Kartą per ketvirtį gauname sausą davinį – kruopų, makaronų, konservų, aliejaus. Kartais davinys geresnis, kartais prastesnis, suprantu, kad duoda pagal galimybes. Šiaip ar taip tai didelė paspirtis“, - pasakojo moteris.
Rita iki šiol prisimena atvejį, kai ją, išeinančią iš parduotuvės sustabdė moteris, prašydama pagelbėti, nes jos vaikai šiandien dar nevalgę. Piniginėje ji turėjo 100 litų, kurių turėjo užtekti neribotam laikui, visgi ryžosi moteriai iš jų atseikėti dešimtinę. „Buvo žiemos metas, pašalpos vėlavo. Moteris dar manęs paklausė, gal žinau, kada jas mokės, guodėsi, kad vakar vaikams virė bulvių lupenų. Jei apgavo, tai apgavo. Jei ne, tokiai šeimai Maisto bankas – išvis lobynas“, - svarstė pašnekovė.
Moteris prisipažino ir šiandien piniginėje turinti vos 100 litų, o kada įplauks pinigai – nežinia. Pašalpos kartais tenka laukti ir 2-3 mėnesius. Valdininkai moters nerimo nesupranta – esą juk vis tiek pinigus kažkada gausianti. Tokioms juodoms dienoms ji įpratusi ką nors paslėpti šaldiklyje, kad šeima neliktų be sotesnio kąsnio. Padeda ir kartu su šeima gyvenanti Ritos mama, tačiau jos pensija siekia vos 600 Lt. Taigi neretai šeimai pinigų tenka skolintis iš gerų žmonių, vėliau skolas atidavinėti. Beje, trijų kambarių bute yra dar vienas gyventojas – triušis, kurį dukra gavo dovanų, kai pernai jie buvo dalinami prekybos centre „Panorama“. „Anksčiau daug metų laikėme šunį, bet teko užmigdyti, kai jis visai suseno ir jam pačiam pasidarė labai sunku gyventi. Tačiau prisijaukinome laukinę katytę. Kai lieka kokia skurytė nuo mėsos, jai atiduodame“, - savo skausmais ir vargais dalinosi pašnekovė.
Mintys apie emigraciją aplanko vis dažniau
„Vis dažniau kyla mintis, kad reikia išvažiuoti iš čia, kaip tai daro dauguma. Kol kas sulaiko vaikai. O ir vyras nenori, jį gąsdina, kad atsidurs svetimoje šalyje, nemokės kalbos. Man tai jau tas pats – suprasiu aš ar ne, laikui bėgant vis tiek išmoksiu kalbą. Lietuvoje nebematau perspektyvų nei sau, nei vaikams. Žinoma, tai būtų didelis stresas, būtų visko – ir ašarų, ir nusivylimo. Kita vertus, jei kiti gali, kodėl aš negaliu? Persilaužtume. Visada buvau optimistė, stengiausi į viską žiūrėti pozityviai, bet dabar tas optimizmas po truputį blėsta. Nusibodo vis eiti ranką ištiesus pašalpos prašyti. Turiu daugybę pažįstamų, kurie išvažiavo, įsikūrė, dabar labai patenkinti ir nė neketina grįžti, nebent sulaukę pensijos. Ir mano vaikų svajonė – išvažiuoti. Jie net per draugus, kurių mamos išvykusios, bando ryšius surasti. Tačiau aš vaikams nenustoju kartoti, kad jiems reikia mokytis, nes dabar ir su aukštuoju žmonės darbo neranda, o ką jau kalbėti apie tuos, kurie neturi jokio išsilavinimo. Vis sakau jiems: jei nesimokysite, nieko nepasieksite“, - pasakojo Rita.
Taip ji ir sukasi – drabužiais apsirūpina „Humanoje“, kai ten vyksta išpardavimai, vieną kitą daiktą įsigyja ir per išpardavimus įprastose parduotuvėse arba turguje, o kai vaikai nesiliauja kvaršinti galvos, kokį telefono modelį gavo jų draugai, atkerta, kad irgi norinti nuosavo namo ir lėktuvo, tačiau ne visi norai gyvenime išsipildo.
„Būna visko, kartais nusvyra rankos ir nieko nesinori daryti, bet jei vien pyksi ant visų, iš to irgi nieko nebus“, - atsiduso pašnekovė.
Šis interviu parengtas bendradarbiaujant su aukojimo portalu aukok.lt. Šiame portale galite rasti įvairių patikimų socialinių projektų, kuriems galite paaukoti internetu.
„Maisto bankas“ – viena iš aukojimo portale pristatomų organizacijų. Tai labdaros fondas, renkantis ir dalijantis paramą maistu nepasiturintiesiems. Bendradarbiaudamas su maisto gamintojais ir prekybininkais fondas siekia, kad tinkami vartoti maisto produktai nebūtų išmetami, o būtų skiriami vargingai gyvenantiems žmonėms. Už kiekvieną rėmėjo skirtą litą „Maisto bankas“ suteikia paramos maistu už 23 litus. Vienintelė „Maisto banko“ šaldytuvu „ginkluota“ transporto priemonė – senutėlis „Peugeot Partner“. Vis dažnesni jo gedimai įspėja, kad vieną dieną šis automobilis sustos visiems laikams, todėl šiuo metu renkamos lėšos naujai transporto priemonei įsigyti.
Daugiau apie projektą rasite bei galėsite paaukoti norimą sumą čia.