„Iki šiol pasirinkę etnines vestuves, kurios paprastai vadinamos pagoniškomis, tuokdavosi gamtoje, ant kalnelių, alkų. Tačiau kai kurie žmonės gal nori, kad tai vyktų bažnyčioje, nes neturi galimybių rengti dviejų vestuvių“, - DELFI sakė vienas iš idėjos autorių, menų klubo „Kaukoras“ vadovas Vytautas Lukšas.
Alternatyvių tuoktuvių idėjos autoriai domėjosi galimybe išsinuomoti bažnyčios erdvę ceremonijai tiems atvejams, kai vestuvininkai norėtų pasinaudoti tik bažnyčios erdve ir vargonais. Tačiau detalizuoti nuomos kainų V. Lukšas nenorėjo.
„Su konkrečiais dvasininkais dar nesitarėme. Bet nemanau, kad esant reikalui būtų bėda susitarti. Tai būtų kaip muzikinė vestuvių dalis - juk daug kas samdo vestuvių muzikantus ir nebūna kliūčių“, - pateikė pavyzdį klubo „Kaukoras“ vadovas.
Pagal misterijos scenarijų, jaunavedžiai keliauja bažnyčia link altoriaus, kur jaunuosius pasitinka tėvai – mitiniai Saulės įkalintojai. Prie altoriaus „Kaukoro“ giedotojai gieda vestuvines giesmes, o jiems atitarti ir šokti gali visa giminė.
Bažnyčia simbolizuoja visatos modelį
Pasak V. Lukšo, apeigų kulminacijoje kunigas gali atlikti krikščioniškas jungtuves, po to pagal seną lietuvių paprotį, kuris seniau buvo ir bažnyčiose, surišamos jaunųjų rankos, jaunieji apvedami aplink bažnyčią, nes bažnyčia - kaip ir namas, simbolizuoja visatos modelį.
„Kompoziciją galima atlikti pritariant kanklių ansambliui, chorui, dūdmaišiams ar net ragams bet kokioje vietoje, gamtoje, ant kalnų, prie upių, pilies menėje ar santuokų rūmuose. Galima netgi įrengti mobilius vargonus miške, bet tai brangiai kainuotų“, - sakė V. Lukšas, pabrėždamas, jog muzika yra svarbus, bet ne svarbiausias „Kaukoro“ siūlomų apeigų elementas.
„Svarbiausi jaunųjų tėvai, artimieji, giminės ir draugai, kurie tampa muzikinės kompozicijos dalyviais, gali atkartoti dainų žodžius, iškilmingai vaikščioti ir šokti paprastus apeiginius šokius“, - pabrėžė V. Lukšas.
Nekonkuruos nei su Bažnyčia, nei su kriviu
Tačiau konkuruoti su pagoniškas vestuves rengiančiais mokytojais jis taip pat neketina. „Mes stengiamės rasti savo nišą - rengti muzikines vestuvių ceremonijas bažnyčiose, neaštrinant konfrontacijos tarp senųjų liaudies papročių ir krikščionybės, bet akcentuojant tradicijų grožį ir gilumą“, - sakė V. Lukšas.
Paklaustas, koks tikslas jaunavedžiams eiti prie altoriaus, jei jų nesutuokia kunigas, „Kaukoro“ vadovas priminė, jog pati bažnyčia, kaip ir namai, simbolizuoja pasaulio modelį.
„Kai jaunoji ateidavo į namus, būdavo aplink juos apnešama ir apvedama susiėmus už rankų aplink namų centrą - stalą ar židinį. Mes bažnyčios erdvę irgi panašiai išnaudojame: ceremonijos metu vaikštoma, šokama, giedama, o tų giesmių žodžius gali atitarti vestuvėse dalyvaujantys žmonės. Lemiamu momentu yra surišamos jaunųjų rankos, skambant muzikai jie apvedami aplink bažnyčią", - pasakojo vyras.
Liaudišką dainą jungs su giesme ir vargonais
Pasak DELFI pašnekovo, visos tradicinės lietuviškos vestuvės jungia senojo baltų tikėjimo ir krikščioniškas tradicijas.
„Tarkim, rūtos, kaip augalas, simbolizuodavo merginos jaunystę, kartais - skaistybę. Jos buvo nešamos į bažnyčią šventinti. Paskui - nuometo rišimas, merginos įvesdinimas į martavimą. Su nuometu būdavo einama į bažnyčią. Tai irgi senovinė tradicija, kuri perėjo į krikščionybę. Arba erotine simbolika pasižymintis žiedas - krikščionybėje jais mainomasi bažnyčioje“, - vardijo V. Lukšas.
Pasak DELFI pašnekovo, yra ir daugiau senųjų lietuviškų papročių, kurie iš pagonybės perėjo į krikščionybę.
„Žinoma kad XVI, o ypač XVII amžiuje, kai Lietuvoje įsitvirtino Kalvarijų kryžiaus kelio tradicija, krikščioniškiems tekstams buvo pritaikytos gražiausios lietuvių liaudies dainų melodijos, kad žmonės galėtų jas dainuoti ir jiems būtų malonu. Čia vienas iš atvejų, kai liaudiška muzikinė tradicija buvo pritaikoma krikščioniškai. O dabar mes vestuvių dainoms pritaikome vargonų muziką - liaudiški žodžiai tarsi išlieka, bet skambėjimą jungiame su krikščioniškos muzikos elementais ir vargonais“, - pasakojo V. Lukšas.
Saulės vadavimo apeigos vyko Kauno bažnyčioje
Kaip tai atrodo realybėje, menų klubo „Kaukoras“ nariai ir prijaučiantieji išbandė per žiemos saulėgrįžą Kauno Pranciškaus Ksavero bažnyčioje. Kompozicijoje „Saulės vadavimo apeigos“ susiliejo vargonai, dūdmaišio melodija, būgnai ir dainininkų balsai.
Kompozicijos pagrindu tapo Advento-Kalėdų laikotarpiu imituojami vestuviniai ritualai menantys pačius seniausius Lietuvos valstybės laikus. Kaip pabrėžė V. Lukošius, Advento-Kalėdų laikotarpio dainos liaudyje vadinamos giesmėmis ir taip pažymimas jų išskirtinumas, šventumas ir didingumas.
„Kalendorinėse dainose minimi elnias, kalvis ir bernelis yra jaunikis, kuris keliauja gyvenimo taku. Pagrindinis jo tikslas nugalėti kliūtį – mergelės Saulės įkalintoją ir išvaduoti savo nuotaką iš jaunų dienų ir mergystės“, - pasakojo menų klubo vadovas.
Jo žodžiais, ne be reikalo daugelis pasaulio kultūrų, taip pat ir lietuviai, žiemos saulėgrįžą siejo su pasaulio pabaiga, kuri buvo pasirinkta pirmajai kompozicijos premjerai. Pavyzdžiui, Dzūkijoje iki pat šių dienų Advento-Kalėdų laiku žaidžiamos vestuvės ir giedamos šios mistinės giesmės.
Griausminga ir šiurpulį varanti šventė
„Kompoziciją galima atlikti pritariant kanklių ansambliui, chorui, dūdmaišiams ar net lietuviškiems ar aborigenų ragams, jei vestuvininkai taip pageidauja. Misterija gali būti atliekama bet kokioje vietoje: gamtoje, ant kalnų, prie upių, ar pilies menėje ar santuokų rūmuose. Galima netgi įrengti mobilius vargonus miške, bet tai brangiai kainuotų“, - sakė V. Lukšas, pabrėždamas, jog muzika yra svarbus, bet ne svarbiausia apeigų elementas.
Svarbiausi jaunųjų tėvai, artimieji, giminės ir draugai, kurie tampa muzikinės kompozicijos dalyviais, gali atkartoti dainų žodžius, iškilmingai vaikščioti ir šokti paprastus apeiginius šokius.
Atlygis už vestuvių organizavimą - auka
Paklaustas, kiek kainuotų tokia muzikos ir tradicijų šventė, menų klubo „Kaukoras“ vadovas apie pinigus nebuvo linkęs kalbėti, nes „tai ne verslas, o daugiau šventas dalykas, už kurį aukojami pinigai“.
„Mes atliekame tam tikrą pareigą žmonėms, kuriems tuo metu to reikia. Atlygis už darbą - ne alga, o auka“, - sakė V. Lukšas, etninę kultūrą vadinantis savo gyvenimo būdu.