Kai ištari Justinas Marcinkevičius, nebūtina išvardyti jo parašytų knygų ar pelnytų apdovanojimų. Iškilaus poeto vardas žinomas ir be to. Jis buvo ir bus vadinamas tautos poetu.
Prie atverto sielos lango
Įpusėjus praėjusių metų balandžiui jaukiuose poeto namuose, dvelkiant gaiviam pavasario vėjui, kalbėjome apie poeziją, gyvenimą, šeimą, vaikystę. Šiandien tada išsakytos mintys suskamba naujai. Jos yra tarsi raktas į poeto asmenybės kuklumą, vientisumą ir žmogiškumą.
Visada reikliai vertinęs savo kūrybą poetas ir tada priekaištavo sau, kad išspausdino per daug eilėraščių. „Reikėjo labiau tausoti žodį ir savo pastangas, idėjas. Atrinkti reikėjo. Tie, atrinktieji, šiandien sutalpinti į knygą. Esu parašęs ne vieną poemą, poetinių dramų, kurios laikėsi teatruose.
Esu daug stambių dalykų išvertęs, pavyzdžiui, suomių liaudies epą „Kalevala“. Jau vien tik perrašyti 24 tūkstančius eilučių yra didžiulis darbas, net įsitaisiau nuospaudą ant piršto“, – su šypsena kalbėjo poetas. Jis mielai prisiminė vaikams skirtą poeziją. Sakė, kad kartkartėmis atsiverčia ir paskaitinėja „Grybų karą“. Ir juokais pridūrė, kad tai turbūt populiariausias jo kūrinys.
Bendraujant su poetu visada smalsu sužinoti, kaip, kada gimsta eilėraštis. Juk tai, ką veikia kiti žmonės, labai aišku. O čia? Reikia ar ne prisijaukinti mūzą? J.Marcinkevičius, kaip ir dažnas kūrėjas, negalėjo paaiškinti kaip, tik pasakė, kad geriausiai jam rašyti vakarop, kai diena ima merktis. Tada jis atsisėda prie lango, ir „žiūrėk, ateina kokia mintelė“.
Šeima yra nuo Dievo
Ne vieną dešimtmetį kartu su poetu ėjusi jo žmona Genutė buvo ir mūza, ir geroji fėja. Visada matant juos kartu buvo akivaizdu – šeima šiems žmonėms yra didelė vertybė.
„Šeima yra nuo Dievo. Mūsų gryčioje kabėjo Šventosios šeimos paveikslas: Marija, Juozapas ir mažas Kristus. Tai idealas. Jis išliko. Jaunos šeimos išgyvena kaitą, renkasi laisvus santykius, pagyvena, išsivaikšto kas sau, – apgailestavo poetas. – Nieko nepadarysi, ankstesnei, patriarchalinei šeimai dar buvo svarbus ir ekonominis svertas, mat imdamas žmoną, gaudavai pasogos... Daug lėmė ir bažnyčia. Sekmadieniais visi sutartinai ten rinkdavosi, tiesa, moterys vienoje pusėje, vyrai – kitoje.“
Prakalbus apie bažnyčią J.Marcinkevičius prisiminė anksti mirusią mamą. Skausmingas jos ilgesys dažnai jaučiamas ir jo kūryboje. Iš vaikystės likęs vaizdas, kaip mama miego apimtam sūnui, nes naktis prieš sekmadienio mišias laukiant kelionės būdavo bemiegė, išėmusi iš krepšio skarelę, patiesdavo ją ant bažnyčios grindų, ir mažasis Justinėlis skambant giesmėms ramiai nusnūsdavo.
Knygų liga ilgam
„Kai taip nuklysti į vaikystę, tai vienas prisiminimas tempia kitą. Aš nieko iš vaikystės neturiu, jokio daikto, viskas sudegė, net senoji maldaknygė, kantičkos. Kitokių knygų mūsų gryčioje nebuvo. 20 amžiaus viduryje toks knygų badas! – prisiminė tada poetas. – Kai pradėjau vaikščioti į pradžios mokyklą, mokytojas parsiveždavo lagaminą – medinę dėžę – knygų iš Prienų, kad vaikams per atostogas padalytų. Bet ką reiškė viena plona knygelė – tą patį vakarą ją perskaitydavai. Todėl vėliau, kai atsirado kapeika, susirgau knygų liga. Dabar ir tėviškė, ir žmonos gryčia pilna knygų.“ Ir šį savaitgalį vykstančioje knygų mugėje poetas būtų tradiciškai nusipirkęs ne vieną leidinį. Dabar turėsime tai padaryti už jį mes.
Įprasmintas honoraras
Marcinkevičių namuose ant sienos kabantis paveikslas, regis, ragina paklausti, ar tai ne poeto tėviškė.
„Tėviškė lygiai tokia, kaip šiame paveiksle. Sodo pakraštyje – maumedis, kurį kartu su tėvu sodinome (aš jį prilaikiau). Tada mane jis į pirmą skyrių nuvedė. Ir obelis greta. Toji obelis augo dar nuo tėvo vaikystės, vadinasi, jai turėtų būti daugiau kaip 100 metų. Kas antrus metus veda vaisius, vasarą nuvažiuoju paragauti obuolių. Skonis toks...“ – sunkiai galėjo apibūdinti poetas. Jis papasakojo, kad visus trobesius tėviškėje pastatė vėliau, nes tikroji sodyba sudegė per karą. Pirmus uždirbtus pinigus – honorarą už kūrybą – jis skyrė namui ir knygoms.
Kiek tik leido galimybės, poetas padėjo seserims ir broliui. Vyresnioji sesuo visą gyvenimą sunkai dirbusi kolūkio melžėja tapo neįgali. Jai J.Marcinkevičius nupirko trobesį, iš kurio pati vėliau pasistatė namą. Kaune gyvenančiai jaunesnei seseriai padėjo įsigyti kooperatinį butą, Prienuose likusiam ir namą besistatančiam jaunesniam broliui parūpino statybinių medžiagų. Dar vieną namą naujam gyvenimui prikėlė žmonos tėviškėje.
Sunkūs pokario metai
Didžiausio malonumo poetui teikdavo žemės darbai: arimas, kultivavimas, akėjimas. „Pasiilgstu šito. Mūsų žemė gražioje vietoje, šalia Nemuno. Augome keturiese – du broliai ir dvi seserys. Gal labiau su vyresniąja seserimi pabendrauju, ji vaizdžiai papildo mano vaikystės atsiminimus. Mama mirė tuoj po karo, besikuriant kolūkiams“, – skaudžiais prisiminimais dalijosi poetas. Jis prisiminė sunkų pokario laiką, kai šeimai teko badauti.
„Aš jau buvau gimnazistas, vėliau – universiteto studentas. Tėvas, nepajėgdamas vienas apeiti ūkio, vedė antrąkart. Susilaukė dar penkių vaikų. Tad esame devyniese. Pamotė buvo gera, neskirstė vaikų į savus ir svetimus“, – pasakojo poetas. Jis visada stebėjosi, ypač kai pats pradėjo gyventi savarankiškai, iš kur jo tėvas turėjo tiek jėgų. „Jis išgyveno iki 85-erių. Taigi aš dar turėčiau penkerius metus pagyventi“, – beveik prieš metus sakė poetas. Gal taip ir būtų buvę, jei ne tas nelemtas atsitikimas laiptinėje. Juk sunkios ligos tuomet jo nekamavo.
Sunku, bet įdomu
Artimiau bendravusieji su Marcinkevičių šeima žinojo, kad jo žmonai Genutei niekada netrūko vyro gero žodžio ir kitaip reiškiamo dėmesio. Per jubiliejinį vakarą tai, kas svarbiausia, jis pasakė vienu sakiniu: „O labiausiai aš dėkoju savo žmonai.“ Ir padeklamavo vieną iš pirmųjų eilėraščių.
„Saulė leidos, pluoštas spindulių tiesiai į akis man švietė / Ir tavęs, ateinančios keliu, negalėjau niekaip įžiūrėti. / O paskui mes ėjome kartu, tu juokeisi ir manęs nepastebėjai. / Aš ėjau prieš saulę, o juk tu man seniai su saule susiliejai...“
Kad kūrėjai – išskirtiniai žmonės, o dažnas sunkiai pritampa šeimoje, įsitikinęs ne vienas. Į klausimą, ar sunku gyventi su poetu, J.Marcinkevičius tada atsakė remdamasis kito poeto mintimi.
„Kai sykį Antano Venclovos žmonos paklausė, ar sunku gyventi su poetu, jis atsakė: „Nelengva, bet įdomu.“ Galėčiau pasakyti tą patį.
Visko buvo, bet aš, ačiū Dievui, išvengiau girtuokliavimo, išvengiau nuėjimo į kairę, kuo „pasipuošusi“ visa literatūros istorija. Ir ne tik lietuvių“, – liūdnai pastebėjo poetas. Anot jo, dar baisiau, kad tarp kūrėjų gaji narkomanija, kad tikinama, esą taip pažadinama vaizduotė.
Reikia tikėti
Sunku patikėti, tačiau tada, pavasariui beldžiantis į langą, poetas įvardijo savo ydą, kuria sunku patikėti. „Dažniausiai kaunuosi su tinginyste. Amžius jau daro savo, norisi atsisėsti, atsigulti, juo labiau kad kūrybinių ambicijų sumažėjo arba visai neliko“, – tyliai priekaištavo sau J.Marcinkevičius.
Prabilus apie nūdieną, jis liūdnai pastebėjo, kad daugumai šiandien rūpi imti, o ne duoti. „Kai žmonės stovėjo susikibę rankomis Baltijos kelyje, be abejo, prieš akis matė laukus, miškus, ežerus, ir tikrai nė vienas tada nemąstė apie jų privatizaciją, o dabar?“– retoriškai klausė poetas.
Tačiau ne kas kitas, o J.Marcinkevičius per Steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą ištarė: „Pagaliau atėjo ta diena.“ Praėjus dvidešimčiai metų poetas liko ištikimas laisvės idėjai.
„Žmogų keičia laikas, sąlygos, aplinkybės. Tada to patriotizmo buvo kupina Lietuva. Bepigu buvo ją šaukti į mitingus, į Baltijos kelią, prie parlamento ar TV bokšto. Dabar žmonės nuvilti, likę be nieko. Nelengva šiandien būti optimistu, bet reikia“, – pasitikdamas paskutinį savo gyvenimo pavasarį sakė poetas.
Regis, ne taip seniai minėjome poeto 80-ies metų jubiliejų. Niekada nemėgęs išskirtinio dėmesio ir tada J.Marcinkevičius ne itin smagiai jautėsi girdėdamas jam tariamus gražius žodžius. Prašė mažiau ploti, daugiau įsiklausyti į lietuvišką žodį. Tautos džiaugsmus, netesėjimus, paklydimus skaudžiai išgyvenantis poetas lyg atpjautas juodos ruginės duonos riekes susirinkusiesiems į jo šventę dalijo posmų eilutes: „Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu. / Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu. / Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies.“
Poetas sakė suskaičiavęs, kad parašė apie pusantro tūkstančio eilėraščių. Jei kiekvienas mūsų širdyje nešiotume nors po vieną jo eilėmis įprasmintą mintį ir kartotume ją sau lyg maldą, gyventi būtų gal ne sočiau, bet tikrai lengviau.