Etninių tyrimų instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja Vita Petrušauskaitė teigia, kad nors tiksliai apibrėžti rasizmo sąvokos neįmanoma, tačiau jeigu žmogui juodaodžiai negražūs, jis nebūtinai yra rasistas. Tai veikiau gali būti apibūdinama kaip kultūrinė ir socialinė distancija.
„Tai nereiškia, kad kiekvienas žmogus, išsakęs neigiamas nuostatas vienos ar kitos grupės atžvilgiu, susidūręs su tos grupės nariu būtinai imsis diskriminacinių veiksnių – dėl odos spalvos atsisakys išnuomoti butą ar priimti į darbą. Tačiau socialinės distancijos tyrimai atskleidžia, kurių grupių nariams labiau tikėtina patirti tokį elgesį, tai yra susidurti su diskriminacija“, - teigė V. Petrušauskaitė.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Gintautas Mažeikis primena, jog tai, kas vienoje šalyje suvokiama kaip rasizmas, kitoje gali būti beveik normalu. Pavyzdžiui, įvairūs juokeliai apie žydus Vokietijoje netoleruojami, net jeigu juokaujančioje kompanijoje šios tautybės atstovų ir nėra, tuo tarpu Lietuvoje tokio korektiškumo tikriausiai nesulauktume.
Japonai negražūs, o juodaodžiai – patrauklūs
„Nesu rasistas, tačiau kai kurių rasių žmonės man tiesiog negražūs. Tikrai žinau, kad negalėčiau užmegzti artimesnių santykių su kinais, japonais ar kitais azijiečiais – šios rasės atstovai man fiziškai nepatrauklūs. Tačiau tai nereiškia, kad su jais nebendrauju, jų negerbiu ar gatvėje badau pirštais“, - teigia vilnietis Margiris.
Pašnekovas pasakoja, kad jam net nepatinka žiūrėti į dailiajame čiuožime šokančias japonų ar kinų poras, nors dailiojo čiuožimo varžybos yra viena iš vaikino mėgiamiausių sporto šakų.
„Įdomu tai, kad man labai patrauklūs didžioji dauguma juodaodžių. Neįsivaizduoju, kas tai lemia. Galbūt skonis? Štai man patraukliausi tamsaus gymio žmonės – turbūt negalėčiau įsimylėti blondinės“, - priduria jaunas vaikinas.
Londone gyvenusi Natalija pasakoja save laikiusi ypač tolerantiška, tačiau tolerancija tęsėsi iki tol, kol mergina pateko į multikultūrinę aplinką. Išvykus gyventi į Londoną pradėjo formuotis stereotipai apie skirtingų rasių ir kultūrų žmones.
„Ne vieną kartą gatvėje buvau pastumta ar aprėkta juodaodžių už nieką. Tai kodėl aš turiu sakyti, kad jie mandagūs? Teko ir finansiškai nukentėti nuo Nigerijos piliečių. Tai kodėl aš turiu jais pasitikėti? Aš nesakau, kad jų tauta visa tokia, bet tam tikrų tendencijų galima tikėtis“, - teigė mergina.
Natalija sako, kad jos požiūrį suformavo patirtis. Pasak merginos, jeigu sutikus penkis baltaodžius bendravimo patirtis buvo maloni, o sutikus tiek pat juodaodžių trimis atvejais teko stipriai nusivilti, vadinasi, teigiamų emocijų ji bus linkusi tikėtis bendraudama su baltaodžiais.
Kaip apibrėžti rasizmą
Sociologas Anthony Giddensas knygoje „Sociologija“ rašo, kad mokslininkai šiais laikais jau kalba apie naujo tipo rasizmą, kuris yra labiau sofistikuotas, nebesiremia biologiniais rasių skirtumais, kurie neva lemia vienų rasių pranašumą, o kitų – menkumą. Mokslininkas teigia, kad šiais laikais tam tikros žmonių grupės menkinamos pasiremiant kultūriniais skirtumais – esą vienos kultūros pranašesnės, kitos prastesnės.
Etninių tyrimų instituto mokslininkė V. Petrušauskaitė teigia, kad vieningos rasizmo savokos nėra, nes skirtingos visuomenės skirtingai suvokia, kas yra rasizmas. Europos Sąjungoje rasizmas siejamas su lygių galimybių pažeidimu, diskriminacija dėl odos spalvos, etninės kilmės bei neapykantos kurstymu.
Mokslininkės teigimu, diskutuojant apie rasizmą būtina įtraukti ir galios veiksnį – reikia žiūrėti, kokią galią žmonėms, apie kuriuos išsakomi rasistiniai teiginiai, turi tie, kurie šias nuostatas skleidžia.
„Jei tokios idėjos riboja rasinės ar etninės grupės narių lygiavertį dalyvavimą visuomenės gyvenime, jei yra skatinama neapykanta šioms grupėms, tuomet galime kalbėti apie rasizmo pavyzdžius“, - teigė pašnekovė.
Jei azijiečiai negražūs, tai ne rasizmas
V. Petrušauskaitė sako, kad Margirio ir Natalijos išsakyti teiginiai demonstruoja ne tiek rasizmą, kiek kultūrinę ir socialinę distanciją.
Savoka „kultūrinė distancija“ reiškia įvairių kultūrinių vertybių, papročių skirtumus tarp skirtingų etninių grupių, o socialinė distancija – tai socialinis artumas ar palaikomas atstumas su tam tikromis grupėmis.
„Tai netolygu rasizmui. Socialinė distancija parodo, kiek žmonės yra linkę bendrauti su vienos ar kitos socialinės ar etninės grupės atstovais (dirbti vienoje darbovietėje, išnuomoti būstą). Tai nereiškia, kad kiekvienas žmogus, išsakęs neigiamas nuostatas vienos ar kitos grupės atžvilgiu, susidūręs su tos grupės nariu būtinai imsis diskriminacinių veiksnių – dėl odos spalvos atsisakys išnuomoti butą ar priimti į darbą“, - sako V. Petrušauskaitė.
Kalbėdamas apie Margirio išsakytą mintį, kad jam negražu, kai dailiajame čiuožime šoka japonų ar kinų poros, mokslininkė sakė, jog tai nėra rasizmas, nes vaikinas juk nedraudžia čiuožėjams dalyvauti čempionate ir nelaido apie juos įžeidžiamų juokelių.
„Tai nėra diskriminacinis ar rasistinis elgesys, nes žiūrovas nedraudžia čiuožėjams dalyvauti čempionate. Jei jis toks žiūrovas sėdėtų stadione ir laidytų įžeidžius juokelius to čiuožėjo atžvilgiu, viešai šaipytųsi, tai gali būti palaikyta neapykantos kurstymu. Toks pats elgesys namuose jokių sankcijų nesulauktų, nors ir turėtų rasistinio mąstymo bruožų. Tai neretai vadinama buitiniu rasizmu“, - svarstė mokslininkė.
Jeigu kam nors pakistaniečiai ir indai atrodo nehigieniški, tai irgi būtų traktuojama ne kaip rasizmas, o kaip kultūrinė distancija.
„Skirtingų kultūrų higienos sampratos skiriasi. Jei žmogus dėl tokios savo nuostatos nesiima diskriminacinių veiksnių (pavyzdžiui, nepriima į darbą tik dėl etninės kilmės) ar neapykantos kurstymo (viešai nesityčioja, nežemina tos kultūros žmonių), rasizmu tai neturėtų būti laikoma. Tačiau manymas, kad visi iki vieno pakistaniečiai yra nehigieniški, yra paremtas kultūriniu stereotipu ir gali vesti į diskriminacinį elgesį“, - sako V. Petrušauskaitė.
Panašiai ji apibūdina ir mąstymą apie fizinį patrauklumą. Anot mokslininkės, jeigu Margiriui nepatrauklūs azijietiškų bruožų žmonės, jis nenorės megzti su jais romantiškų santykių, tačiau tai ne rasizmas, o socialinė ir kultūrinė distancija.
„Tai kultūrinė ir socialinė distancija. Vedybos tarp skirtingų rasių ar etninių grupių narių yra vienas iš socialinio artumo tarp grupių požymių. Jei žmogus savo nenoro vesti baltaodžio ar juodaodžio negrindžia teiginiais apie rasių išsigimimus, tai nėra rasistinis elgesys“, - sako V. Petrušauskaitė.
Juodaodis lietuvis – kodėl ne?
Mokslininkės nuomone, Lietuvoje rasistinis mąstymas neretai gali būti užčiuopiamas, kai lietuvių santuokos su kitų tautų ar rasių atstovais laikomos lietuvių tautos išsigimimu.
Tokiu atveju išeina, kad lietuvių tauta sutapatinama su genetiniais kodais, genetiniu paveldimumu, o ne su socialiais, kultūriniais Lietuvos visuomenės bruožais.
„Ekstremalus pavyzdys būtų lietuvio tėčio ar mamos auginamo tamsiaodžio vaiko nepripažinimas lietuviu, nors jis gimė ir užaugo Lietuvoje, lietuviškoje šeimoje. Rasistinė nuostata, kad rasė arba fenotipas, odos spalva atspindi kultūrinius, intelekto ar temperamento bruožus, šiuo atveju būtų akivaizdi. Tikėtina, kad ji vestų ir į rasistinį elgesį – diskriminaciją ar neapykantos kurstymą, nors galbūt ir ne visais atvejais“, - sakė V. Petrušauskaitė.
Pašnekovė teigia, kad net jeigu toks elgesys ir nepatenka į draudžiamo elgesio ribas, tikėtina, jog tokios žmonių pastabos ar pastabos tamsiaodžiui vaikui būtų nemalonios.
Pasak V. Petrušauskaitės, tai jau etikos klausimas, o etika įstatymais nereglamentuojama.
Lietuviai pakantūs viešai ir nepakantūs privačiai
Mokslininkas sako, kad vienose Europos šalyse galima laisvai pasakoti anekdotus apie žydus, net ir patys žydai juos pasakoja, tuo metu Vokietijoje į tai būtų žiūrima labai atsargiai.
Vertindamas Lietuvos kontekstą, G. Mažeikis sako, kad viešumoje atsiranda vis daugiau nepakantos rasizmui, mat už tai įteisintas baudžiamasis persekiojimas, nors privačioje aplinkoje klesti pakantumas diskriminacijai.
„Privačioje aplinkoje, matyt, susidursime su pakankamai didele rasine nepakanta ir tolerancija nepakantumui. Žmonės privačioje aplinkoje linkę nutylėti, jeigu kažkas įžeidinėja kitas rases, ir sakyti, kad nieko čia baisaus nėra. Iš patirties galiu sakyti, kad Vokietijoje esu susidūręs ne kartą, kad ir privačioje aplinkoje antisemitiniai pasisakymai priimami ypatingai neigiamai, net jei toje aplinkoje nėra žydų kilmės asmenų“, - sakė G. Mažeikis.