Vyriausybės šimtadienį Butkevičiai švęs kartu ir toli nuo Lietuvos – Gran Kanarijoje. 53-ejų J.Butkevičienė patenkinta, kad premjero žmonos našta jos dar neužgulė visu svoriu, kad asmeninis jos gyvenimas mažai pasikeitė. Moteris supranta, jog rinkėjams įdomus ir asmeninis politikų gyvenimas, tačiau ji nebijo atsidurti po didinamuoju stiklu.
Apie tai – „Vilniaus dienos“ žurnalistės pokalbis su premjero žmona.
– Artėja Vyriausybės darbo šimtadienis. Ar ta proga pasveikinsite vyrą? Gal tortą pagaminsite, gal kokią nors staigmeną pateiksite?
– Staigmenų nežadu, bet taip atsitiko, kad vyras rado savaitę laiko, kai šiek tiek bus laisvesnis. Pasiėmėm savaitę atostogų ir ištrūksim truputį pailsėti. Kovo 21 d. išskrendame į Gran Kanariją.
– Gal ši kelionė – jūsų idėja?
– Tai mūsų abiejų idėja. Jau praėjusį rudenį buvome nusipirkę kelionę į Meksiką ir gruodį planavome ten važiuoti. Bet vyrą paskyrė premjeru, jam reikėjo formuoti Vyriausybę ir niekur neišvykome. Kelialapius turėjome parduoti.
– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas, vyrui tapus premjeru? Ar sunki premjero žmonos našta?
– Dar nepajutau tos naštos, bet tam tikrą duoklę viešumui turiu atiduoti, nors norėčiau atskirti mūsų asmeninį gyvenimą nuo vyro darbo. Sako, žmonėms įdomu ir asmeninis politikų, kuriuos jie renka, gyvenimas.
Kaip žinote, likome gyventi savo bute M. K. Čiurlionio gatvėje. Didysis pokytis būtų įvykęs, jei būtų reikėję keltis į Turniškes. Tačiau nebuvo kur kraustytis – tikroji premjero rezidencija dar remontuojama. Kai paaiškėjo, kad galime gyventi savo bute, man visai patiko.
Privatumo liko labai mažai – dėmesio daugiau. Jau vien dėl to, kad nuo pat išėjimo iš namų iki sugrįžimo į juos mano vyrą lydi apsaugos darbuotojai. Aš su jais susiduriu rečiau – tada, kai kartu kur nors vykstame. Šiek tiek trikdo tas pasikeitimas. Tačiau ypač didelių pokyčių dar nepajutau.
– Ar žmonės gatvėje, parduotuvėse jus atpažįsta?
– Kartais tai suprantu iš žvilgsnių, reakcijos, iš to, kad man nusišypso, o kartais gatvėje nepažįstami žmonės ir pasisveikina.
– Papasakokite, kur dirbate. Kaip į jus, kai tapote antrąja šalies ponia, žiūri bendradarbiai? Gal viršininkas tapo atlaidesnis ir jums pradėjo nešioti kavą?
– Aš dirbu valstybės įmonėje Energetikos agentūroje vyriausiąja specialiste. Į darbą miesto centre pėsčiomis ateinu per 20 minučių. Aš tikrai nepasikeičiau dėl to, kad mano vyro pareigos pasikeitė. Dirbu su labai geru kolektyvu, mes puikiai sutariame, ir santykiai kokie buvo šilti, draugiški, darbiniai, tokie ir liko. Mūsų nedidelis, draugiškas kolektyvas.
– Kaip vyrui tapus premjeru į jus pradėjo žvelgti giminaičiai? Gal kreipiasi pagalbos?
– Su giminaičiais, aišku, santykiai išliko tokie patys.
– Ar pajutote žmonių pataikavimą?
– Ne. Ir labai dėl to džiaugiuosi. Nenorėčiau, kad taip būtų. Bendraujame su tais pačiais žmonėmis, su kuriais ir anksčiau bendravome, tik jiems dar mažiau laiko turime.
– Ar į visus renginius, kur turi dalyvauti premjeras, lydite vyrą? Gal jis prašo, kad lydėtumėte? Ar jūsų tai nevargina?
– Dalyvaujame tik tuose renginiuose, į kuriuos iš tikrųjų reikia arba norisi eiti. Jeigu vyras turi kvietimą atvykti su žmona, aš jį visada lydžiu. Jis nori, kad lydėčiau, mielai su juo einu į tuos renginius. Man tai nėra nemaloni pareiga. Be to, tai ir galimybė pabūti kartu.
Tiesą sakant, per tą laiką, kol jis yra premjeras, nebuvo daug tų renginių. Pavyzdžiui, dalyvavome „Lietuvos garbės“ ceremonijoje Filharmonijoje. Buvo labai puikus renginys – už garbingiausius poelgius apdovanoti Lietuvos žmonės. Į visokius vakarėlius nevaikštome ir, manau, nebūsime ten dažni svečiai. Nėra tam laiko.
– Turbūt turėjote atnaujinti, papildyti savo garderobą?
– Specialiai dar nieko nedariau. Mano drabužiai – santūri klasika, funkcionalūs. Jų galiu rasti savo spintoje. Pirkdama naują drabužį apgalvoju, prie ko jis derės. Be to, turiu siuvėją – tą pačią daug metų. Ponia Irina turi nedidelį siuvimo saloną Vilniaus centre. Jau daug metų ji man siuva drabužius ir pataria stiliaus klausimais.
– Argi atsispiriate garsių dizainerių drabužiams, tų iškalbingų prekės ženklų magijai, kuri verčia iš koto viso pasaulio moteris?
– Man nesvarbu etiketė, jai neteikiu per daug reikšmės. Ne paslaptis, kad reikia mokėti vien už vardą. Man svarbu, kad drabužis man tiktų, būtų kokybiškas. Vieną kitą pasisiūdinu. Taip pat Vilniaus parduotuvėse randu savo figūrai tinkamų drabužių. Mėgstu ir per išpardavimus apsipirkti. Malonu tą patį švarkelį, kurį neseniai mačiau, vėliau nusipirkti už pusę kainos.
– Kokius papuošalus mėgstate derinti prie santūrios klasikos?
– Turiu perlų papuošalų. Buvau Kinijoje, iš ten parsivežiau. Vyras yra perlų padovanojęs.
– Jei turite savo siuvėją, spėju, kad turite ir kirpėją bei kosmetologę?
– Esu pastovus žmogus. Jau daug metų kerpuosi, tvarkausi plaukus pas tą pačią kirpėją Daivą. Ji dirba Gedimino prospekte, man tai labai patogu. Jei yra koks nors renginys, nueinu pas ją susišukuoti per pietų pertrauką.
Pas kosmetologę dažnai nesilankau. Masažas, drėkinamoji kaukė atgaivina odą – juk centrinis šildymas, šaltas oras ją sausina. Negalėčiau niekam būti pavyzdys. Reikėtų daugiau dėmesio skirti sau, bet pritrūksta laiko.
– Minėjote, kad jūsų vyras labai užimtas. Kas dabar namie šeimos galva – jūs ar jis?
– Nėra pas mus tokio dalyko kaip šeimos galva – kad kas nors vadovautų, o kiti turėtų klausyti. Mes šeimoje esame lygiaverčiai partneriai, tariamės visais klausimais. Bet, aišku, daugeliu klausimų aš pripažįstu vyro autoritetą.
– Ar namie su vyru kalbatės apie politiką? Gal namie ši tema uždrausta?
– Ne, neuždrausta. Aš domiuosi politika. Tai savaime suprantama – mano vyras daug metų politikoje, tai jo darbas ir gyvenimo būdas. Politika neatsiejama nuo mūsų šeimos gyvenimo. Domiuosi, kas vyksta, per televizorių žiūriu žinias, paskaitau interneto portalus. Ir kai vyras grįžta namo, kartais paprašau ką nors paaiškinti. Jau įsitikinau, kad tai, kas pasirodo viešojoje erdvėje, ne visada yra tiesa. Jis man pasako, kaip yra iš tikrųjų.
Bet grįžęs namo jis tikrai man neduoda ataskaitos, kas šiandien vyko darbe. Ir, aišku, neprašo patarimų. To niekada nedaryčiau – jis turi darbuotojų, kurie jam pataria. Tačiau kartais pasikalbame apie tai, kas vyksta Lietuvos gyvenime.
– Ar vyras papasakoja, kas jį slegia darbe?
– Labai gerbiu jį už tai, kad niekada neparsineša į namus blogos nuotaikos, kokių nors darbo problemų, nors žinau, kad ne visada viskas vyksta sklandžiai, ne visada diena būna lengva. Jis man to neužkrauna, už tai jam esu dėkinga.
– Kokios Lietuvos problemos slegia jus – kaip moterį, motiną, politiko žmoną?
– Žinote, visur matau daug negatyvių dalykų. Įsijungi televizorių – negatyvas, pirmiausia pranešamos blogos žinios. Pirmuosiuose laikraščių puslapiuose – negatyvūs dalykai. O juk daug ir pozityvumo yra mūsų gyvenime. Ir tie patys politiniai įvykiai pateikiami neigiamai. Jei kas nors abejotina, pasakoma, kad tai – blogai. Tas negatyvus požiūris į daug ką mane žeidžia.
– Sakoma, kad laisvą valandėlę geriausias draugas – knyga. Ar mėgstate skaityti?
– Labai. Esu perskaičiusi daug knygų, bet pastaruoju metu nelabai tam lieka laiko. Eidama pro knygyną visada stengiuosi užsukti. Pažiūriu, kokios naujienos, kurios knygos populiariausios. Neiškenčiu nenusipirkusi vienos kitos. Jau galvoju, kokią knygą vešiuosi skaityti per atostogas į Gran Kanariją. Tikrai perskaitysiu kokias dvi.
– O kokias skaitote – romanus, garsių žmonių biografijas, knygas apie meną ar psichologines?
– Skaitau įvairias knygas. Neseniai perskaičiau Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. Labai patiko – tiesiog vienu sykiu perskaičiau. Tas XVII a. Vilnius, istorinės asmenybės – labai susižavėjau. Mėgstu tokias istorines knygas. Bet fantastinės man nepatinka. O grožinę literatūrą mėgstu su psichologiniu „pamušalu“ – kad būtų apie ką pamąstyti. Niekada neskaityčiau meilės romanų. Būtų neįdomu.
Patinka žymių psichologų, pavyzdžiui, Irvino D.Yalomo knygos „Melagis ant kušetės“, „Kai Nyčė verkė“. Mačiau knygyne jau yra nauja jo knyga. Ketinu nusipirkti.
– Ar mėgstate su šeima būti gamtoje, slidinėti, grybauti, uogauti?
– Tam juk reikia laisvo laiko. Gal sunku patikėti, bet mano vyras taip užsiėmęs, kad visiškai neturi savaitgalių. Kai jis savaitgalį būna užsiėmęs, o aš laisva, tada važiuoju pas dukrą. Mes turime anūkėlę Kamilę, kuriai šio mėnesio pabaigoje sukaks metukai. Ten su didžiausiu malonumu dirbu močiute.
Kadangi gyvename netoli Vingio parko, vasarą ten dviračiais važinėdavome. Mano vyras buvo aktyvus sportininkas. Jis užsiimdavo laisvosiomis imtynėmis, pasiekė gerų rezultatų, buvo kandidatas į TSRS sporto meistrus. Jis tiesiog negali be sporto. Kaip sako, važiuoju į sporto salę išprakaituoti įtampos.
Turime šeimyninį abonementą viename sporto klube. Aš dažnai važiuoju kartu su juo. Vyras mėgsta aktyvų sportą – dirba su treniruokliais. Aš dažniausiai plaukioju baseine.
– O ką veikia premjero apsauga?
– Ir apsauga sportuoja.
– Kuo užsiima jūsų duktė Indrė?
– Dabar augina dukrytę. ISM ji įgijo vadybos ir administravimo bakalaurą, o Vilniaus universitete – tarptautinės teisės ir verslo magistrą.
– Kiekvienam žmogui malonu prisiminti jaunystės laikus. Ar galite trumpai į juos nuklysti? Kur susipažinote su būsimuoju vyru?
– Tada aš studijavau Vilniaus universitete Prekybos fakultete, o jis studijavo VISI – dabartiniame Gedimino technikos universitete. Mudu susipažinome studentų diskotekoje. Buvome antrame kurse. Nuo to laiko ir esame kartu. Baigę trečią kursą susituokėme. Labai jauni – abiem buvo po 21-us.
– Kuo jus sužavėjo tas jaunas studentas?
– Buvo gražus. Linksmas, draugiškas, paprastas. Mokėjo bendrauti. Buvo įdomus žmogus.
– Gal ir komplimentus jums mokėjo žerti?
– To neprisimenu. Žmogus arba patinka, arba ne. Patikome vienas kitam.
– Ar užsiimate kokia nors visuomenine veikla? Gal ketinate steigti labdaros fondą?
– Pati labdaros idėja mane žavi. Man patinka labdaros iniciatyvos, mielai dalyvauju tose akcijose, ypač kai reikalinga parama vaikams, sergantiems žmonėms.
Mano vyras yra įsteigęs vardinį labdaros ir paramos fondą. Iš fondo lėšų remiami skurdžiai gyvenantys Vilkaviškio rajono – ten yra jo rinkimų apygarda – vaikai, neįgalieji, kultūros darbuotojai, sportininkai. Be to, Kybartuose mano vyras yra įkūręs labdaros valgyklą, kurioje kiekvieną dieną karštais patiekalais pamaitinama 30–35 žmonės. O 15-ai neįgaliųjų, kurie negali vaikščioti, pietūs vežami į namus.
Aš pati kol kas negalvoju apie jokio fondo steigimą, nes matau, kaip yra su mano vyro fondu. Jis veikia skaidriai, pateikiamos visos ataskaitos, tačiau nuolat sulaukia tikrintojų iš įvairiausių institucijų. Pas mus yra taip: kiekvienoj geroj iniciatyvoj norima kokį nors blogio grūdą atrasti, kokį nors naudos siekimą sau. Fonde kiekvienas litas įtraukiamas į apskaitą, bet vis tiek ko nors ieškoma. Girdėjau, kaip politiniai oponentai kalbėjo, spaudoje skaičiau, esą tas fondas įtartinas.
– Pastaruoju metu A.Butkevičius – vienas populiariausių Lietuvos politikų. Ar su vyru svarstote galimybę jam kandidatuoti į šalies prezidentus? Ar kalbatės apie tai namie?
– Tikrai nekalbame apie tai. Man atrodo, kad jis apie tai tikrai negalvoja. Jam nesvarbūs tie reitingai, jis tikrai dirba ne dėl jų. Bet malonu, kai žmonės rodo pasitikėjimą.
Kaip Vyriausybės vadovas jis yra užsibrėžęs ambicingų uždavinių, sau išsikėlęs tikslų, kurių labai norėtų pasiekti. Norėtų, kad Lietuvos žmonių gyvenimas pagerėtų. Jei tas darbas jam seksis, abejoju, ar jis galvos apie prezidento rinkimus.
– Gal jūs turite svajonę tapti pirmąja Lietuvos ponia?
– Tikrai ne.