“Russia Today” daugiau jo nebekalbina, bet jis toliau aktyviai seka įvykius Rusijoje ir Vidurio-Rytų Europoje. J.Kirchikas įsitrikinęs, kad galima pasipriešinti Rusijos propagandai ir agresyviems Vladimiro Putino planams, nors Vidurio ir Rytų Europoje susiklosčiusi situacija pagrindo dideliam optimizmui nesuteikia.
– Prisimenant jūsų pasirodymą “Russia Today” tiesioginio eterio metu, kai jūs pareiškėte protestą dėl V.Putino politikos, seksualinių mažumų teisių suvaržymo ir “Russia Today” melo kampanijos, kaip viskas buvo ir kodėl jūs tai padarėte?
“Russia Today” tampa vis didesne grėsme – melas, painiava, kuriuos ji kiekvieną dieną pateikia, sukuria konfliktus. “Russia Today” parodo tai, ką rusai girdi kiekvieną dieną. Šio melo rezultatas – karas rytų Ukrainoje.
Tad, kai mane pakvietė pakomentuoti kažką “Russia Today” eteryje, iš pradžių atsisakiau, bet tada prisiminiau tuomet vykusius visus tuos seksualinių mažumų persekiojimus Rusijoje ir pagalvojau, kodėl gi neišsakyti savo pozicijos. Pasiųsti žinutę, kad “Russia Today” - tai ne naujienų televizija, o propagandos kanalas.
Tiesa, nesitikėjau, kad mano veiksmai sulauks tokios reakcijos. Nemaniau, kad tai sulauks milijonų peržiūrų “YouTube”. Dar daugiau tai sąlygojo trintį pačioje “Russia Today” – net kelios žurnalistės vėliau paliko kanalą, prieš tai tiesioginiame eteryje pareiškusios protestą dėl “Russia Today” melo.
–Jūsų pavyzdys rodo, kad įmanoma be didelių išteklių sėkmingai kovoti su didžiulį finansavimą turinčiu propagandos aparatu?
Taip, yra būdu, kaip jį nugalėti. Padaryti taip, kaip aš ir kiti žurnalistai padarė. Be to, veikia keli portalai, kaip kad stopfake.org, kurie fiksuoja ir paneigia visą Rusijos propagandą.
Ir tikrai manau, kad mes, Amerika turime daugiau vėl investuoti į Amerikos balsą. Šiai institucijai pastaraisiais metais buvo labai smarkiai sumažintas finansavimas, nes, kai baigėsi Šaltasis karas, mes manėme, kad viskas baigta ir reikia susikoncentruoti į Kiniją, Artimuosius Rytus. Bet dabar tampa aišku, kad viskas ne taip paprasta. Ir tai, kas vyksta Vidurio ir Rytų Europoje, kelia daug problemų.
Pavyzdžiui, Vengrija yra visiškai priešingoje stovykloje. Sunku tuo patikėti, juk Vengrija ir kitos Varšuvos pakto šalys buvo okupuotos sovietų ir žino to kainą. Tačiau dėl kažkokių priežasčių jos nusrendė pereiti į kitą pusę, silpninti transatlantinius ryšius.
Tik Lenkija ir Baltijos šalys supranta, kas vyksta Ukrainoje ir ką rusai bando daryti kitur.
–Kalbant apie Ukrainą, kokią jos ateitį matote?
Nemanau, kad artimiausiu metu įmanoma, kad ukrainiečiai susigrąžintų Krymą. O tai, kas vyksta Rytų Ukrainoje, bus panašu į Abchaziją ir Pietų Osetiją. Tai rusų sukurti konfliktiniai regionai. Manau, kad Ukrainai bus labai sunku susigrąžinti šiuos regionus, išskyrus jėga, nes diplomatinėmis priemonėmis to pasiekti neleis Rusija.
–Manote, kad Ukraina sugebės tai įgyvendinti savo karinėmis pajėgomis?
Ne, Rusija yra ženkliai stipresnė karinė galia. Ukrainiečiai turėjo tokią, nors ir nedidelę galimybę kovą ar balandį, jei būtų paremti ginklais ir geresne žvalgybine informacija. Be to, jei ukrainiečiai nebūtų taip lengvai atidavę Krymo, o būtų kovoję už jį, tuomet, galbūt, būtų išvengta neramumų Rytų Ukrainoje.
Manau, Vakarai laukė per ilgai ir sankcijos nesuteikia vilties, kad Rusija atsitrauks iš Ukrainos.
–Ar Vakarai, Vašingtonas suprato kas vyksta Ukrainoje? Ar, pavyzdžiui, Baracko Obamos atsakas į krizę buvo adekvatus?
Geras klausimas. Manau, kad aukštesni administracijos pareigūnai nesuprato šių įvykių reikšmės, nes kitaip reakcija būtų kur kas stipresnė. Būtų iškart įgyvendintos griežtesnės sankcijos, o ukrainiečiai sulauktų pagalbos ginklais.
Vis dėlto dabar svarbiausia padaryti taip, kad tai kas liko iš Ukrainos taptų sėkmės istorija. Kalbu apie ekonomiką, verslo liberalizavimą, investicijas ir t.t.
–Kongreso kontrolę perėmus respublikonams, ar galima tikėtis kokių pokyčių JAV santykiuose su Ukraina?
Nemanau, kad JAV užsienio politika smarkiai pasikeis. Dar rinkimų kampanija parodė, kad ISIS sulaukia daugiau dėmesio. Gaila, kad JAV žiniasklaida praktiškai visiškai neskiria dėmesio Ukrainai.
–O kaip galima būtų apibūdinti B.Obamos užsienio politiką? Ar Baltieji rūmai turi ilgalaikę strategiją?
Vienintelė ilgalaikė strategija – amerikietiškas susikoncentravimas į save, nusišalinimas nuo pasaulio reikalų, kliovimasis sąjungininkais, kad jie atliks darbą. Mes matėme tai Libijoje. Europoje taip pat stengiamasi remtis europiečiais. Nemanau, kad tai gera mintis, nes Europoje yra didelis susiskaldymas dėl Ukrainos. Manau, kad reikia Amerikos lyderystės ir negalima pasitikėti 28 valstybių bloku, o patys europiečiai norėtų, kad juos vestų kažkoks lyderis.
–Tad norom nenorom tuomet kyla klausimas dėl NATO: ar ji gali apginti savo narius?
Neseniai buvau Latvijoje ir Estijoje, kurios yra labiausiai pažeidžiamos šalys. Žinoma, Lietuva turi šalia Kaliningrado sritį, bet rusakalbių populiacija pas jus labai maža.
Labai sunku nuspėti, kas nutiks, bet mes negalime atmesti Ukrainos scenarijaus pasikartojimo Latvijoje ir Estijoje: esą rusai diskriminuojami, jų žmogaus teisės pažeidžiamos ir Rusija turi teisę įsiveržti ir “apginti” tautiečius. Estijos saugumo pareigūno pagrobimas buvo testas, kuris, kaip nebūtų keista, netapo didesne tema, nes estai to nenori arba bando sureguliuoti viską diplomatiniais kanalais, o ne viešai. Tai buvo labai stiprus spjūvis į veidą ne tik Jungtinėms Valstijoms, nes B.Obama išvakarėse apsilankė Estijoje ir dar kartą patikino, kad laikysis gynybinių įsipareigojimų, bet ir NATO.
Paprasatai tariant, tai buvo rusų signalas: mes tai galime padaryti, ir mums už tai negresia jokių pasekmių. Tai buvo pagrindinė žinutė.
–Koks galėtų būti kitas Maskvos žingsnis?
Nemanau, kad greitai kažkas įvyks tokio didelio. Spėju, kad tai bus ilgalaikiai procesai. Jau dabar matome propagandos ir dezinformacijos kampanijos suintensyvėjimą Baltijos valstybėse bei rusiškai transliuojančios žiniasklaidos panaudojimą patraukiant rusakalbius tose šalyse.
Ne paslaptis, kad rusakalbiai Baltijos šalyse turi visiškai kitokį požiūrį į tai, kas vyksta pasaulyje, Ukrainoje, nei estai, latviai ar lietuviai. Tai ilgalaikis procesas, keliantis rimtą grėsmę.
–Ar galime susieti tai kas vyksta kai kuriuose Vidurio Europos šalyse tokiose, kaip jūsų minėta Vengrija, su B.Obamos užsienio politika?
Manau, kad galima įžvelgti sąsajų. Mums reikia sugrįžti į 2009 m., kai buvo atsisakyta priešraketinės sistemos elementų dislokavimo Vidurio Europoje. Prieš tai Vidurio Europos, taip pat - Lietuvos, intelektualai ir politikai kreipėsi į B.Obamą viešu laišku, kuriame įspėjo apie Vidurio ir Rytų Europos ignoravimo ir susikoncentravimo į Aziją grėsmę, taip pat apie transatlantinių ryšių trapumą. Tad pastarųjų penkerių metų dėmesio nebuvimas, nesirūpinimas, paskatino kai kuriuos rytų europiečius nusisukti nuo Amerikos.
Kita vertus, manau kalti ir Vidurio bei Rytų Europos netoliaregiai lyderiai. Jiems tenka didžiausia kaltės dalis. Aš gyvenau Čekijoje ir dabar matau, kaip Vaclavo Havelo palikimas yra visiškai užmirštamas.
– Esant tokiam susiskaldymui Europoje, gal vertėtų galvoti apie kokio kito aljanso kūrimą?
Suprantu jūsų baimes, jūs nenorite dar kartą būti paaukoti Vakarų Europos Rusijai. Manau, kad tai labai argumentuota baimė, bet tikiuosi, kad tai neįvyks.
V.Putinui nėra sunku patikrinti tai, privertus svarstyti 5-ojo NATO straipsnio nuostatų įgyvendinimą vienoje iš Baltijos valstybių. Užtektų tik vieno iš NATO narių atsisakymo pripažinti, kad agresija atitiko 5-ąjį straipsnį, ir taip būtų sunaikinta NATO.
Tokiam scenarijui sukurti Rusijai tereikia užimti kokį valstybinį pastatą Narvoje ar pan. Ir aš esu įsitikinęs, kad Rusiją kažką panašaus dėlioja savo planuose. Bet tikiuosi, kad NATO elgsis atitinkamai.
