Pavargusi nuo blogų naujienų „musulmonas pavogė vaikus“ arba „lietuvis sumušė žmoną“, nusprendžiau iškasti laimingų pasakojimų – su egzotiškais prieskoniais, kad būtų gardžiau.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Šį kartą meilės istorija kvepia cinamonu ir smilkalais, o lietuvaitė Jolanta sako: šokoladukais ir gėlių puokštėmis mane sužavėti sunku. Dosniai dalindamasi savo šeimynine laime moteris atskleidžia ir kitą pusę – kaip vyro aplinkoje jaučiasi už indo ištekėjusi baltoji, ir kokios gandais ir prietarais grįstos intrigos verda indiškame giminių fronte? 

– Kaip susipažinote su mylimuoju? 

– Su dabartiniu vyru susipažinome internetu. Tuo metu buvau vieniša, ir prisipažinsiu – man laiškus rašė daugybė vyrų, visi kvietė į pasimatymus. Tarp jų buvo ir lietuvių, ir anglų, latvių, pakistaniečių, indų... tačiau nė vienas jų man nesukėlė tokių emocijų kaip šis...

Vien pamačius jo nuotrauką manyje kažkas lyg apsivertė, tam žmogui išsyk pajutau neapsakomą potraukį, net per atstumą... Na, kaip dabar vyras sako, kad pats Dievulis mus suvedė. Taigi, po savaitės bendravimo internete mudu nutarėme susitikti. Mano nuostabai vadinamas „babajus“ pasirodė labai galantiškas vyrukas. Pasitiko mane su gėlių puokšte, automobilio dureles atidarinėjo, uždarinėjo... Tą kartą nuvažiavome pavakarieniauti ir tiek. 

Po to taip ir susitikinėjome, kol galiausiai jis pasisakė tėvams. (Jie deja gyvena Indijoje, Pundžiabio valstijoje). Manau, sušvelninti jų reakciją pagelbėjo tai, kad buvau pirmoji jo „oficiali“ mergina. Netrukus vyras pradėjo spausti gyventi kartu, ir nors nebuvau linkusi skubėti, po vienu stogu atsidūrėme vos po trijų mėnesių draugystės. 

– Tai vyras sužavėjo jus savo galantiškumu? 

– Taip, ir ne tik. Jis sugebėjo pavergti mane tokiais dalykais, kuriuos savo gyvenime laikau svarbiais. Tai yra realus vyro dėmesys ir rūpestis. Pasakysiu atvirai, pavyzdžiui, vos po poros pažinties savaičių nusivedė mane į aukso parduotuvę ir sako: rinkis žiedą. Nekuklų išsirinkau, nupirko. Tuomet pradėjo pirkti man įvairius buitinius daiktus, pavyzdžiui didelį šaldytuvą, drabužių spintą ir t.t.

O kartą kai apsipykome ir pasakiau, kad viskas baigta, nulėkė pasidaryti tatuiruotę su mano vardu (always Jolanta‘s forever) ir nupirko man indiško aukso auskarus už £520. Kartą vargšelis net skolinosi keletą tūkstančių svarų iš brolio, ir viskas tik tam, kad sumokėtų už mano porcelianinius dantis. Tad sakau tiesiai: nebesu iš tų moterų, kurios tirpsta nuo gėlių puokštės ar šokoladuko. Man reikia žymiai daugiau, ir tada aš jaučiuosi tikra moterimi. 

Tad kiek laiko užtruko įtikinti jus sumainyti žiedus? Vestuves atšokote Lietuvoje ar Indijoje?
Vyru ir žmona tapome po pusantrų metų nuo mūsų pažinties. Mudu gyvename Jungtinėje Karalystėje, kol kas susituokę esame tik pagal vyro (jis sikhas) tikėjimo papročius. Ceremonija vyko jų šventykloje Anglijoje, tačiau ateityje planuojame tuoktis ir metrikacijos biure. Pati dažnai juokauju, kad galėčiau tuoktis kas mėnesį, vien dėl jų tradicinių rūbų grožio, papuošalų ir visų blizgučių... Esu nuo mažens pamišusi dėl indiškų filmų, dainų ir apdarų. Man močiutė net buvo pasiuvusi indiško stiliaus sijoną, nes beveik kas dieną vaikystėje šokdavau imituodama Bolivudo filmuose matytus judesius. Buvau be proto įsimylėjusi Mithun Chakraborty (pagrindinis aktorius iš filmo „Diskžokejas“ – šį filmą mačiau mažiausiai penkiasdešimt kartų). 

– Ar vyro šeima pritarė jūsų vestuvėms? O gal teko eiti į kažkokius kompromisus, keisti tikėjimą ar panašiai? 

Ištekėjusi už indo: nebesu iš tų moterų, kurios tirpsta nuo gėlių puokštės - man reikia žymiai daugiau
© Asmeninio archyvo nuotr.

– Tradiciškai Indijoje vestuves kelia nuotakos tėvai, o jaunojo šeima savo ruožtu dovanoja indišką 22 karatų auksą – jo gali būti ir kilogramas, ir šimtas ar vos dešimt gramų, priklausomai nuo šeimos finansinės padėties. Bet aš saviškiui tiesmukai pasakiau: jeigu nori lietuvaitės, tai žinokis – pas mus ir vestuves kelia, ir viskuo kitu pasirūpina vyras.

Tad mano mylimasis stengėsi kaip išgalėdamas, ir jo tėvai net atsiuntė pinigų iš Indijos, kad man nupirktų aukso. Iš to jau galima buvo suprasti, kad mūsų partnerystei neprieštaravo. Tiesa, sužinojus apie mudviejų sąjungą pirmas jo mamos klausimas buvo „O ką tu, sūneli, valgai?“ - ir aš ją puikiai suprantu. Pati būdama lietuvaitė negaliu išgyventi be mūsiškų patiekalų ilgiau nei porą dienelių, jei ilgiau – cepelinai naktimis sapnuojasi. Taigi dėl vyro pasistengiau ir išmokau gaminti indiškus gardumynus. Mano mokytojas buvo youtube.com, o dabar jau treji metai kaip puikiai viską ruošiu. Anuomet jis mamai atsakė, kad verdu jam arbatą (be kurios brangusis iš tiesų negali išbūti nė dienos) ir kepu čiapačius (jų tradicinė duona). 

Kitas kompromisas, kurį teko priimti, tai teorinis religijos pakeitimas. Tuoktuvės sikhų šventykloje išsyk laikomos kaip moters tapimas sikhe, ir ji automatiškai gauna Kaur pavardę. Tad per ceremoniją šventikas kelissyk į mane kreipėsi Jolanta Kaur, tačiau tuo viskas ir baigėsi. Širdyje esu katalikė, ir ja visuomet liksiu, juk nuo tų šventiko žodžių manyje niekas nepasikeitė. Kita vertus pastebiu, kad sikhų tikėjimas nedaug kuo skiriasi nuo mūsiškio.

– Ar jaučiate, kad mišrios santuokos dėka prasiplėtė abiejų, tiek jūsų, tiek ir vyro šeimos kultūriniai akiračiai? 

– Į Lietuvą nebevažiuoju, nes ten nieko neturiu – nei giminių, nei draugų. Tačiau ir čia būnant jaučiu lietuvių požiūrį, kad ir užmetus akį į internetinius portalus, kur vos paminėjus kitatautį šie iškarto pravardžiuojami „babajais“. Kažkodėl šiuo atžvilgiu ypač aršūs lietuvaičiai vyrukai... Vyrauja požiūris: aha, jeigu susidėjai su „babajumi“, vadinasi niekas daugiau į tave nežiūrėjo arba – dėl pinigų (tarsi jie visi būtų milijonieriai ir dėl smagumo iš savo šalių čia imigruotų). Nors, tiesą sakant, kalbu iš nuogirdų, nes man asmeniškai niekas šitaip nėra rėžęs į akis. Tik kartą labai nuliūdino komentarai socialiniame tinkle, kuomet vienai pažįstamai lietuvaitei įkėlus savo „maišytukų“ vaikučių nuotraukas, kažkas parašė: nuo beždžionių baisių vaikų pasigimdot... Beje, iš azijiečių pusės taip pat pasitaiko rasistinių komentarų – jie mus vadina „gori“(balta) arba „gora“ (baltas), juk būna kad irgi nepriima į šeimą vien dėl rasės skirtumo. 

Tačiau, kaip suprantu, jo tėveliai mane priėmė, nepaisant kitos kultūros ir to, kad esu už vyrą vyresnė ir išsiskyrusi. Juk pirmą kartą ištekėjau labai jauna, vos šešiolikos metų, tad šiuo metu jau esu močiutė! Žmonės dažnai negali patikėti, juk man dar tik trisdešimt šešeri, mano dukrytei devyniolika, o anūkėlei – vieneri. Labai didžiuojuosi savo šeimyna, tačiau dar tikimės su vyru susilaukti ir bendrų vaikučių. 

Dabar uošviai siunčia man lauktuves iš Indijos, pastarąjį kartą gavau dovanų drabužius ir brangenybes mūsų antrajai tuoktuvių ceremonijai. Taip susiklostė, kad mano dukrytė iš pirmos santuokos pati ištekėjo už indo, ir neseniai svečiavosi pas mano vyro tėvus. Taigi, gražiai bendraujame šeimomis. 

– Ar susiejęs su jumis savo gyvenimą vyras ėmė domėtis Lietuva ir mūsų kultūra? Gal mokosi kalbėti lietuviškai? 

– Kalbos jis gal ir mokytųsi, bet neturi laiko. Man rodosi, visi indai darboholikai. Tiesa vakarais grįžęs namo vyras dažnokai domisi Lietuva, ieško informacijos internete, skaito apie mūsų papročius ir panašiai. Ir jis labai mėgsta cepelinus, vėdarus ir lengvą Švyturio alų! Nors išgeria tik vieną bokaliuką kai lankomės lietuviškame restorane. Jų krašte alkoholio vartojimas toleruojamas mažiau, o moteriai vartoti alkoholį ar rūkyti – didžiausia gėda ir negarbė. 

– Ar dėl to pasikeitė jūsų pačios įpročiai? 

– Pasikeitė. Visiškai atsisakiau žalingų įpročių ir jau dveji metai dėl to esu tik laimingesnė. Neliko nė menkiausio potraukio nei rūkalam, nei svaigalam. Tačiau niekas manęs nevertė, šitas pokytis radosi natūraliai. Svarbiausias faktorius buvo, greičiausiai mano asmeniniai principai ir atsiradęs noras įrodyti, kad mes vakarietės „ne tokios“. Mat pagyvenusi Anglijoje pastebėjau, jog azijietės moterys savo vyrams įteigusios paleistuvės, prasigėrusios, prasirūkiusios, savaiminio įdegio kremu išsitepusios ar soliariume užmigusios savo tėvų negerbiančios vakarietės moters įvaizdį. Kartą internete pamačiusi šitokį tendencingą „mes gerutės, jūs – blogiukės“ filmuką, visai pasiutau. Tačiau tai suveikė kaip puiki motyvacija pakeisti savo pačios įpročius. 

Kartais atrodo, kad indai ir pakistaniečiai mano, jog mes iš mėnulio – nieko apie juos nežinome. O štai aš pasakysiu, kad azijietės moterys nėra jau tokios šventuolės, kokiomis dedasi. Žinau pavyzdžių apie indes moteris, kurios važiuoja kažkur su meilužiais, kol vyras triūsia darbe. Be to, juk jos ir pačios balina savo odą, eina į grožio salonus ir šalina nuo veido gyvaplaukius, būna gi ir rūkančių – tik slepiasi už kampo. Taigi dabar išgirdusi negeras kalbas apie mus vakarietes moteris, aš galiu drąsiai ginti mūsų pozicijas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Neseniai po rekonstrukcijos atidarytoje „Maximoje“ – sujudimas: evakuojami pirkėjai (156)

Vilniuje vos prieš dešimt dienų po keturis mėnesius trukusio atnaujinimo atidarytoje Mindaugo g....

Artėja visiškas Saulės užtemimas: kaip į tai reaguos gyvybė Žemėje (65)

Veikiausiai girdėjote, kad rugpjūčio 21 dieną įvyks Saulės užtemimas. Tūkstančiai žmonių...

Šią savaitę orai nelepins: skėčio reikės beveik kasdien (3)

Šią savaitę skėčių beveik nepaleisime iš rankų, ypač savaitės pradžioje. Antroje savaitės...

Vilniaus oro uosto tako remontas – tik pradžia (32)

Laiku baigtas Vilniaus oro uosto tako remontas buvo tik pradžia – per artimiausius kelerius metus...

Lietuva apsisprendė – pažadas NATO bus įgyvendintas, bet džiaugsmą lydi nerimo signalai (1254)

Kitąmet Lietuva pirmą sykį per pastaruosius du dešimtmečius gynybai skirs 2 proc. BVP –...

Šešis ne savo vaikus auginanti moteris: dabar apsisukti ir išeiti negaliu (7)

Pasibeldus į vieno iš „ SOS vaikų kaimo “ namelio duris, pirmasis mane lojimu pasitinka prie...

R. Valatka. Pagonišką nuotykių ilgesį aitrina nedegantys kumečių laiškai iš praeities (349)

Aksominis sezonas. Turėjo baigtis su Žoline. Bet nesibaigė. Užplūdusi šiluma ir akivaizdžiai...

Nematyta Anykščių pusė: daug netikėtų atradimų – vos per vieną dieną (34)

Anykščiai – miestas siurprizas. Tarp ežerų ir miškų įsikūręs nedidelis miestelis jau nuo...

Ar žinote, kuo gali baigtis per trumpos atostogos? (7)

Sakoma, dar­­bas iš bež­džio­nės pa­da­rė žmo­gų. O ką dar­bas be po­il­sio...

6 stiliaus patarimai moterims su didele krūtine (22)

Bičiulės su mažesne krūtine kas kartą varto akis, kai skundžiatės savo apvaliomis formomis? Jos...