Kodėl vyrai gyvena trumpiau
Algimantas oficialiai išsiskyrė prieš penkerius metus. Žmonos sprendimas skirtis jam buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Metus laiko po šio lemtingo pokalbio jis dar bandė įvairiausias priemones santuokai išsaugoti, lankė seminarus, skaitė literatūrą ir įgytas žinias stengėsi pritaikyti namuose. Tačiau, kaip pats prisipažįsta, jau buvo per vėlu. Anot psichologų, apie sprendimą skirtis pradedama mąstyti jau prieš dvejus metus. O jei žmogus mąsto apie tai dar ilgiau, ką nors pakeisti pavyksta tik nedaugeliui. Beje, tyrimai rodo – jeigu žmonėms tai pavyksta, po keleto metų 89 proc. iš jų dėl to jaučiasi laimingi.
Ieškodamas savo kelio susigyventi su netektimi, klydęs ir klaidžiojęs, pagalbos ieškojęs psichologiniuose kursuose ir savipagalbos grupėse, pašnekovas dabar pats padeda skyrybas išgyvenantiems žmonėms sielovados centre „Bendrakeleiviai“, prie kurio įkūrimo prisidėjo ir šiuo metu Amerikoje dirbantis kunigas Antanas Saulaitis. Čia teikiama pagalba žmonėms, patiriantiems skyrybų krizę, slaugantiems sunkius ligonius, negalintems susilaukti vaikų, tėvams bei socializacijos problemų turintiems paaugliams, nuolat renkamos moterų, mišrios ir vyrų grupės, kuriose dirba tiek profesionalūs specialistai – psichologai, sielovadininkai, teisininkai, - tiek panašių problemų turėję ir specialias programas praėję žmonės.
- Niekas nepaneigtų, kad skyrybos – visada psichologinė trauma. Tačiau visuomenėje vyrauja nuostata, kad skyrybų sukeltas skausmas – moterų privilegija. Ar iš tiesų vyrai į skyrybas žiūri paprasčiau?
- Teko dalyvauti ne viename seminare, kurį vedė rimti psichologai. Kartą grupės dalyvė paklausė, kuo skiriasi moterų ir vyrų jausmai. Atsakymas kai kuriems buvo netikėtas – pasirodo, niekuo. Tik vyrai dažnai nuo vaikystės skatinami savo jausmus slėpti – nerodyti nei ašarų, nei skausmo. Visa tai baigiasi tokiais kuriozais: kai moteris pradeda kalbėtis su vyru apie savo jausmus, pastarasis ją kaipmat nutraukia – esą geriau sakyk tiesiai, ko nori. Kalbėti apie jausmus vyras neišmokytas, dažnai jis net nemoka išreikšti, ką jaučiąs, todėl viską laiko savyje arba bando ieškoti kitų, toli gražu, ne pačių sveikiausių ir saugiausių būdų „nuleisti garą“. Mano manymu, tai viena iš priežasčių, kodėl vyrai Lietuvoje gyvena keliolika metų trumpiau už moteris.
- Tarp moterų šiandien populiari tema, kad „tikrų“ vyrų nėra. Ką galite pasakyti stipriosios lyties gynybai?
- Mūsų jaunuoliams reikia padėti tapti atsakingais vyrais. Lietuvoje tai didelė problema. Moterys iš tiesų dažnai linguoja galvomis, esą „tikrų vyrų“ šiandien su žiburiu ieškoti reikia. Galimas daiktas, nes tikros vyriškumo mokyklos gyvenime pasigenda ir patys vyrai. Štai žydai, gruzinai ir eilė kitų tautų turi jaunuolių įšventinimo į vyrus ritualus. Skyrybų statistika ten kur kas mažesnė. Mes dar turime ir galime pasimokyti iš viso pasaulio kultūros paveldo. Pas mus istoriškai susiklostė, kad šviesiausi, aktyviausi vyrai karta iš kartos buvo naikinami savų sukilimų ar svetimų karų, tremiami, varomi „į rekrūtus“ ar žlugdomi atimant tikėjimą ir kalbą, masiškai girdomi alkoholiu ar dėl nemokšiško ekonomikos tvarkymo priversti emigruoti.
Deja, vyrais gali padėti tapti tik vyrai, o jų beveik nebeliko ir nebeliko. Turbūt, prireiks ne su vienos kartos, kol situacija pasikeis. Tačiau, jei valstybė, t. y. mes ir mūsų išrinkti atstovai supras ir įvertins šios problemos mąstą, jei psichologai, pasiraitoję rankoves, padirbės kartu su mūsų kultūros specialistais ir atkurs mūsų berniukų-jaunuolių iniciacijos tradiciją, kad jie galėtų garbingai tapti vyrais ir būtų viešai priimti į suaugusių bendruomenę, tai bus rimtas žingsnis į sveikesnę Lietuvos ateitį.
Svarbu ne tik tai, ką darai, bet ir ko nepadarai
- Kaip visgi jaučiasi vyras toje skyrybų karuselėje?
- Pirmiausiai kyla masė įvairių emocijų, kurių net negali įvardinti. Man tai buvo visiškai nelaukta, juolab kad tai buvo kritinis laikotarpis mano gyvenime. Tuo metu neturėjau darbo, santaupos seko, paskutinius pinigus atidaviau žmonai, kad su vaikais ir draugėmis pailsėtų prie jūros, o už likusius kelis litus nupirkau vyno butelį, vaisių, tortą ir laukiau jos grįžtant. Tik niekaip tuo metu negalėjau suprasti, kodėl taip jaudinausi. Išgėrėme to vyno, pasidalinome, kaip sekėsi, ir tuomet ji pranešė savo sprendimą. Tai man buvo smūgis žemiau juostos. Aš sugebėjau tik išlementi, kad man reikia laiko, noriu pagalvoti ir tikrai kovosiu dėl mūsų santykių ir šeimos.
Džiaugiuosi, kad bent jau nepuoliau konfliktuoti ir neprisiviriau kokios nors „košės“ ant karštųjų... Tačiau ir nebūčiau sugebėjęs – jėgos mane buvo visiškai apleidusios.Niekada neteigiau, kad esu nekaltas. Aš suvokiau, kad daug ką dariau blogai, tačiau po kelerių gilinimosi į save metų supratau, kad svarbiausia skyrybų priežastis buvo ne tai, ką esu pridaręs, o tai ko nedariau. Aš nebuvau pakankamai dėkingas savo žmonai už tai, ką ji dėl manęs, dėl mūsų santykių, dėl šeimos darė. Ji stengėsi, o aš į tai dažnai žiūrėdavau „vyriškai“ - šaltai ir dažnai net sarkastiškai pasišaipydamas.
Neištikimybė savo gyvenimo bendražygiui gali būti ne tik fizinė, bet ir psichologinė – svečiuose nepalaikai savo artimo žmogaus, pasijuoki iš jo silpnybės ar nežinojimo... Santykiai ima irti. Du pagrindiniai jausmai, kuriuos aš labiausiai vertinčiau santuokoje po meilės, – pagarba ir solidarumas. Nuoširdus „ačiū“ gali „nugesinti“ daugumą nuoskaudų dėl kitų veiksmų, kurių kiekvienas pridarome.
- Kodėl tai supratote tik dabar?
Ogi aš vyriškai apie santykius šeimoje mąsčiau maždaug taip: „Kodėl turėčiau kreipti dėmesį į kažkokias smulkmenas? Žmona pasitiko mane naktį grįžusį iš komandiruotės, paruošusi vakarienę prie žvakių – taip ir turi būti. Negi aš, vyras, reikšiu kažkokius jausmus – „ačiū tau, brangioji, kad kantriai ir su meile laukei“. Koks aš vyras, jei „ištirpsiu“? Susėdome, išgėrėme vyno ir tiek. Kam tie žodžiai, juk giliai širdy žinau, kad jei būtų karas – krūtine tave, brangioji, nuo tankų užstočiau, dėl šeimos gyvybę paaukočiau!“
Tačiau kasdieniame gyvenime nenutinka situacijos, kuriose reikėtų tokio didvyriškumo, o kasdienybės mozaika susideda iš smulkmenų. Beje, tas smulkmenas mes vadiname dėmesiu, meile, pagarba, dėkingumu, pakantumu ir kitais svarbiais dalykais.
Mirtis kartais išgyvenama lengviau nei skyrybos
- Kaip prisimenate pirmuosius metus po skyrybų?
- Jaučiausi blogai. Praėjau visus etapus, kuriuos paprastai praeina vyrai po skyrybų – klystkeliai, barai, kompanijos, alkoholis, rizikingos sporto rūšys – nusitraukiau peties raiščius, neprižiūrėjau savęs, teko operuoti dar kartą, pradėjau sirgti. Siela ir kūnas dažniausiai eina koja kojon. Skyrybos – sunki širdies trauma, į kurią reaguoja ir jausmai, ir protas, ir kūnas.
Patyręs santuokos griūtį, sueini su žmonėmis, kurie turi panašių patirčių. Kadangi esu pakankamai aktyvus, iš savo draugų ir pažįstamų rato subūriau grupę taip pat sužeistų žmonių, kurie kartu leisdavo laisvalaikį. Vienas iš mūsų pakvietė mane į grupę, kurią organizavo „Bendrakeleiviai“. Su grupe dirbo psichologas G.. Markevičius ir kun. A. Saulaitis.
Kartu su profesionalais gvildenome visas aktualias mums temas, aiškinomės, kas vyksta mumyse, koks mūsų santykis su kitais ir, svarbiausia, su pačiu savimi. Kartu bandėme įvardinti ir įveikti gana tipiškus vidinių išgyvenimų etapus, kuriuos patiria išskyręs žmogus – neigimas, pyktis, derėjimasis, susitaikymas, priėmimas. Pasirodo, šie etapai niekuo nesiskiria nuo situacijos, kai miršta artimas žmogus. Amerikos psichologai atliko tyrimą ir nustatė, kad skausmo lygis šiose situacijose skiriasi vos 2 proc.
Mirtis tam tikrais atvejais išgyvenama netgi lengviau negu skyrybos. Po mirties egzistuoja atitinkamos apeigos, ritualai ir tai padeda žmogui – laidotuvės, mišios, bendras giminių stalas, paminėjimas po tam tikro laiko, gedulas, užuojautos. Bet kuriuo atveju tai taškas – žmogaus nebėra. O išsiskyręs tu netenki žmogaus, tačiau gali jį matyti, jis tave gali nuolat skaudinti, aitrinti tavo žaizdą, taip trukdydamas išgijimui. Tenka mokytis su tuo gyventi, o institucijų, į kurias toks žmogus gali kreiptis, yra labai mažai. Laikraščiuose tik nuolat mirga skelbimai apie greitas ir pigias skyrybas, deja, daryti greitas ir pigias „širdies operacijas“ dar niekas neišmoko.
- Kokios pagalbos reikia labiausiai?
- Kol nesuvoksi, kuriame išgijimo etape esi, nepajusi pagrindo po kojomis, neturėsi nuo ko atsispirti ir norima kryptimi bandyti judėti toliau. Situacijų būna visokių – pavyzdžiui, žmogus nežino, kaip jam elgtis su vaikais, buvusiais bendrais šeimos draugais ir t.t. Vaikus norisi aplankyti, buvusi žmona pyksta, draugai privengia... Savipagalbos grupėje yra dalinamasi savo patirtimis, lyg dovanomis, ir kartu, padedant specialistams, stengiamasi išvengti savo kelyje klystkelių ir akligatvių.
Blogiausia, kai po skyrybų sėdi kambaryje vienas ir nežinai, ką daryti. Kai tu būni su kitais, panašiais į save, esi bendruomenėje, o žmogus juk sukurtas būti ne vienas. Ypač sunku vyrams, kuriems tenka peržengti dar ir klaidingai suvokiamo vyriškumo ribas.
- Kaip vertinate dabartinės valdžios bandymus stiprinti šeimą ir mažinti skyrybų mastus?
- Tiesą sakant, valstybės šeimos politikos, atitinkančios problemos mastą – skyrybos paliečia per 60 proc. mūsų visuomenės, aš nematau. Jei mokyklose vietoj 100 teoremų, kurių vaikams gyvenime niekada neprireiks, pagal amžiaus grupes ir suvokimo lygį būtų mokoma apie santykius tarp žmonių, atsakomybę, meilę, apie lytiškumo dalykus, seksą, jo pasekmes, kad apie tai jie sužinotų ne iš gatvės, turėtume mažiau skyrybų. Grūmoti – esą blogai darote viena ar kita – beprasmiška. Praėjo laikai, ir kai žmonės gyvendavo Dievo bijodami. Laikai pasikeitė, Dievas vis labiau yra pažįstamas ne kaip baudžiantis, o kaip mylintis. Tos meilės ir pasigendu. Norėtųsi, jog mūsų išrinkti valstybės vyrai ir moterys labiau mylėtų, daugiau aukotųsi visuomenei, žmonėms, kuriems jie vadovauja.