Į Lietuvą bus atplukdytos Šv.Teresėlės relikvijos

 (92)
Šv.Teresėlės relikvijų kelionei po Lietuvą rengiasi ne tik vienuolijos, vyskupijos, bet ir karinės oro pajėgos. „Kad kuo daugiau vietos žmonių galėtų jas pamatyti, yra talkinę Italijos, Lenkijos, Vokietijos oro pajėgos - visi laiko garbe prie šio gražaus renginio prisidėti“, - DELFI sakė vyriausiasis Lietuvos kariuomenės kapelionas Juozas Gražulis.
© UPPA/Scanpix
Bažnyčios mokytoja vadinamos šventosios relikvijas gegužės 18 dieną į Klaipėdą planuojama atplukdyti laivu. Po vyskupijas, miestų katedras, vienuolynus, dvasingumo centrus, kalėjimus, ligonines jos keliaus iki liepos 1-osios.

„Labai norėtume, kad Šv.Teresėlės palaikai būtų pagerbti ir pagrindinėje kariuomenės bažnyčioje, Vilniuje. Po Jaunimo dienų, kurių globėja pasirinkta ši šventoji, mūsų garbės reikalas būtų nuskraidinti ją į Prancūziją, tačiau dėl to dar tariamasi“, - sakė kunigas.

Pašaukimas – meilė

Vos 24 metus gyvenusios Bažnyčios mokytojos relikvijos po pasaulį keliauja specialiame 132 kilogramų relikvijoriuje, kuris nuo 1994-ųjų pabuvojo visuose pasaulio žemynuose. Tai Brazilijos dovana šimtųjų šv.Kūdikėlio Jėzaus Teresės mirties metinių proga.

XIX a. antrojoje pusėje gyvenusi vienuolė karmelitė - viena populiariausių šventųjų. Jos doktrinos viršūne laikomi žodžiai: „Mano pašaukimas yra meilė!“.

Jono Paulius II ketinimas Kūdikėlio Jėzaus Teresę paskelbti Bažnyčios mokytoja tarp garbių teologų buvo sukėlusi tam tikrą sumišimą, nes per savo trumpą gyvenimą ši šventoji nematė nieko kito, kaip Lizjė vienuolyną, kitaip nei kiti Bažnyčios mokytojai, nepaliko teologinių raštų.

Vis dėlto jos dienoraštinio pobūdžio "Sielos istorija“ padarė didžiulę įtaką Bažnyčios misijos supratimui. Tai pripažinęs popiežius Pijus XI paskelbė Teresę misijų globėja.

Tą patį patvirtino popiežius Jonas Paulius II, suteikdamas jai Bažnyčios mokytojos titulą, kurio vadinti krikščionių rašytojai, suformavę tradicinę teologiją.

Šventoji Teresė negalėjo lankyti Universiteto, mirė jauna, tačiau Bažnyčios mokytojos vardas krikščionių bendruomenei buvo svarbesnis už bet kokį akademinį titulą.

Apie šventosios relikvijas ir tradiciją melstis prie šventųjų palaikų DELFI kalbėjosi su Aušros Vartų Marijos ir Teresėlės bendruomenės įkūrėja s.Rozana Graulich OCD.

DELFI: Šv.Teresėlės relikvijoriuje, kurį planuojama atplukdyti į Klaipėdą – jos kūnas?

s.Rozana: Dalis – jos stuburo slanksteliai, kurie dabar keliauja po visą pasaulį, kad žmonės galėtų prašyti šventosios užtarimo, įsigilinti į savo gyvenimą, tikėjimą Dievu.

DELFI: Kodėl Šv.Teresėlės kūnas kelis kartus ekshumuotas, ar tai nėra nepagarba?

s.Rozana: Ne. Taip dažnai daroma, kai žmogus paskelbiamas šventuoju. Teresėlė palaidota paprastose kapinėse, o paskelbus ją šventąja – perkelta į Lizjė baziliką, tačiau dalis jos kaulų paimta, kad žmonės galėtų prie jos relikvijų melstis.

Dažniausiai tikintieji patys važiuoja lankyti šventų vietų ir meldžiasi prie relikvijų. Šv.Teresėlės kelionės po pasaulį atvejis – išskirtinis, sumanytas dėl to, kad daugelis šalių prašė galimybės turėti šios šventosios relikvijų.

DELFI: Kodėl Lizjė šventoji – viena iš labiausiai mylimų?

s.Rozana: Žmonės gali sekti jos gyvenimu, nes šv.Teresėlė buvo labai paprasta. Kiti šventieji turėjo savo ypatingas vizijas, misijas, tad paprastiems žmonėms atrodė „tai ne man“.

Tuo tarpu Šv.Teresėlės gyvenimas nebuvo niekuo ypatingas. Viską daryti su meile ir kad patiktų Dievui galime mes visi.

DELFI: Ką manote apie relikvijų klastotes?

s.Rozana: Tikromis relikvijomis Bažnyčia vadina tik šventųjų kūno dalis. Kitos relikvijos – pavyzdžiui drabužiai, lietę šventojo kūną – netikros.

DELFI: Kai kurie mano, kad melstis prieš šventųjų relikvijų – stabmeldystė. O jūs?

s.Rozana: Gali taip būti, jei žmogus tiki, kad pabuvus prie relikvijos ar ją palietus, magiškai pasikeis jo gyvenimas.

Tačiau prašyti šventojo padėti sunkioje situacijoje, melstis pasitikėjimo malda, save pavedant jo globai, nėra stabmeldystė.

Išgarsėjo stebuklais

Teresė Marten gimė 1873 m. sausio 2 d. Alencon‘e, Prancūzijoje. Šeimoje, kur augo 9 vaikai, buvo jauniausia. Anksti patyrė praradimo skausmą, nes būdama penkerių neteko motinos.

Būdama dešimties sunkiai susirgo, tačiau stebuklingai pasveiko, išvydusi, kaip jai šypsosi Švč. Mergelė Marija.

Priėmusi Pirmąją komuniją visą savo gyvenimą paskyrė gailestingajai Dievo meilei, nusidėjėlių atsivertimui ir sielų išganymui.

Nuo vaikystės svajojo tik apie karmelitų vienuolyną, pasiekė vyskupą ir popiežių, kad gautų leidimą jau nuo 15 metų tapti vienuole.

Įstojusi i Lizjė karmeličių vienuolyną, pasivadino Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Terese. 1890 m. buvo įšventinta į vienuoles.

Paskatinta vienuolyno vyresniosios, pradėjo rašyti „Sielos istoriją“, kurioje atsispindi jos dvasinis kelias, įsitikinimas, kad tik „visiškas pasiaukojimas Dievo Meilei“ gali atkurti nuodėmės suardytą tvarką, kad tik paskui sielą, susijungusią su Dievu, eina tie, kuriuos ji myli.

Ji dažnai sielvartavo, kad neįtinka Dievui, bet Evangelijoje perskaičiusi kaip Jėzus myli mažutėlius, laiminga atsidavė jo valiai. Šiame kelyje nestigo abejonių, dvasios silpnumo akimirkų, tačiau visa ji paaukodavo Dievui.

Teresė kartojo – „Dievo balsą galima išgirsti ir dirbant kasdienius darbus“. Mirė nuo džiovos 1897 m. spalio 3 d. Po mirties pagarsėjo gausiais stebuklais.

„Mažosios gėlelės“, kaip ji dabar vadinama, kultas išplito labai greitai. Jos knyga „Vienos sielos istorija“ išversta į daugiau kaip 60 kalbų.

Lanko budistai, musulmonai, induistai

Didžiajai šv.Teresėlės relikvijų kelionei po pasaulį pradėta rengtis 1997 metais, minint jos mirties šimtmetį.

Nuo to laiko Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijos nukeliavo tūkstančius kilometrų: nuo Rusijos iki Argentinos, nuo Australijos iki Vietnamo ir Airijos. Dabar šv. Teresėlė „keliauja“ laivais, lėktuvais, autobusais, vežimais, traukiniais.

Jos relikvijos pritraukia tūkstantines Dievo ieškančiųjų minias, nuo mažų vaikų iki senyvo amžiaus žmonių, visuomenės atstumtųjų ir aukštesniųjų luomų atstovų. Teresėlę lanko ne tik ją gerai pažįstantys katalikai, bet ir budistai, musulmonai, induistai.

„Gerbdami šventųjų relikvijas žmonės meldžiasi ne tam kauliukui, dantukui ar plaukeliui, bet šventajai ar šventajam, prašo jo užtarimo, - DELFI sakė menotyrininkė Sigita Maslauskaite. - Net šiais laikais, kai nuo relikvijų atšalta, nebesuprantama jų prasmės, per kai kurias šventes jos išstatomos tikintiesiems“.

Prabangių specialių indų, į kuriuos įdedamos šventųjų relikvijos, galima rasti kone kiekvienoje bažnyčioje. Tačiau, pasak S.Maslauskaitės, tos relikvijos – nebūtinai pirminės (kaulai, plaukai, kitos kūno dalys ir pan.), bet ir antrinės – turėjusios sąlytį su šventojo asmens gyvenimo arba mirties vieta, drabužiai, kiti daiktai, kurie lietėsi su jo kūnu.

„Kai kurie šventieji labai išdalinti, kiti – mažiau. Atvirutė gerai, bet tikintiesiems norisi ir pirminių mylimų šventųjų buvimo ženklų. Mūsų vakarietiškoje aplinkoje sunku apie tai kalbėti, tačiau ortodoksams ir dabar relikvija svarbesnė už eucharistiją“, - komentavo Vilniaus arkivyskupijos menotyrininkė.

Relikvijų yra ir Lietuvos bažnyčiose

Viena garsiausių Lietuvoje saugomų relikvijų – Vilniaus arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčios altorių puošiantis sidabrinis jaunimo ir Lietuvos globėjo Šventojo Kazimiero karstas su palaikais.

Įdomus ir į Vilniaus universiteto Šventų Jonų bažnyčią iš Trakų perkeltas Kryžius-Gyvybės medis, kurį apsivijusio augalo kekėse - šventųjų relikvijos, į Lietuvą atvežtos kilmingųjų ir vyskupų.

Paprotys susiburti maldai prie tikėjimo liudytojų ir kankinių kapų žinomas nuo ankstyvosios krikščionybės, tačiau ypač suaktyvėjo apie 313 metus, jai atgavus laisvę.

„4 a. viduryje kankinių kapai, katakombos, mauzoliejai pradedami puošti, virš jų statomos pačios pagrindinės krikščioniškos bazilikos, prie kankinių kapų trokštama laidotis, - pasakojo S.Maslauskaitė. - 8 a. pradedamas kankinių relikvijų perkėlimas iš palaidojimo vietų į miestų bažnyčias, jų vardais pavadinant naująsias šventoves“.

Katakombos ir kankinių kapavietės tuomet užmirštamos ir tik 16 amžiuje - reformacijos ir kontrreformacijos metu - tarsi „atrandamos“ iš naujo.

„Kadangi liuteronai nepripažįsta šventųjų, o tuo pačiu - ir relikvijų kulto, norinčiai pabrėžti savo identitetą Katalikų bažnyčiai tai tampa dar stipresniu motyvu jį aktualizuoti. Minėta laikotarpis tampa antrąja relikvijorių, relikvijų gerbimo, išstatymo, altorių titulavimo šventųjų vardais banga“, - sakė menotyrininkė.

Pirmųjų krikščionių kankinimo arba palaidojimo vietose bažnyčios statytos ne tik kitose šalyse, bet ir vėliausiai krikščionybę priėmusioje Lietuvoje.

Viena iš tokių – šalia prezidentūros esanti Vilniaus Šventojo Kryžiaus bažnyčia, pastatyta 1332 metais nukankintų pranciškonų palaidojimo vietoje.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Lietuvoje

J. Razma teismui apskundė Druskininkų savivaldybės tarybą

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Jurgis Razma kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą dėl neseniai pakeisto Druskininkų savivaldybės tarybos veiklos reglamento teisėtumo.

Lietuvos ir Lenkijos kariai drauge minės Žalgirio mūšio metines (18)

Penktadienį Vilniaus rajone, Nemenčinėje, Lietuvos ir Lenkijos kariai minės pergalės Žalgirio mūšyje metines.

Lietuva prasčiausiai visoje ES kovoja su turtine nelygybe (246)

Lietuva yra prasčiausia visoje Europos Sąjungoje pagal pastangas sumažinti turtinę nelygybę, rodo labdaros organizacijų konfederacijos „Oxfam“ ir finansų organizacijos „Development Finance International“ atliktas tyrimas. Apie tai penktadienį paskelbė dienraštis „Lietuvos žinios“.

Dėl arsenu užteršto vandens Raseinių savivaldybėje vėl renkasi Ekstremalių situacijų komisija (6)

Penktadienį Raseinių rajono savivaldybėje rengiamas Ekstremalių situacijų komisijos posėdis aptarti, ką daryti dėl keliose vandenvietėse nustatyto vandens užterštumo arsenu.

Keičiasi Karo policijos vadas (6)

Penktadienį Vilniuje vyks Karo policijos vado pasikeitimo ceremonija – pulkininką Gytį Kazoką pakeis majoras Laimas Baliūnas.