Ketvirtadienį gyvūnų mylėtojai prisimins šią savaitę mirusį ir jau palaidotą vargšą Pipirą (apie tai, kad gal humaniškiau būtų buvę iš karto jį užmigdyti, čia nekalbėsim). Tačiau neteko girdėti, kad palaikymo akcijos būtų surengtos dėl kasdien skriaudžiamų vaikų, globos namuose vargstančių senukų ar vaistų negaunančių žmonių.

Ar ne tiesa, kad daug geriau nei silpnesniais visuomenės nariais rūpinamės savo augintiniais: jiems siūlomas specialus maistas, drabužiai, kirpyklos, net viešbučiai?

Pranciškonas Arūnas Peškaitis pripažino: Vakaruose ir turtingų lietuvių namuose taip ir yra, tačiau pabrėžė, kad dažniau pas mus nesirūpinama nei vienais, nei kitais.

„Tie, kurie rūpinasi gyvūnais, paprastai rūpinasi ir žmonėmis, bent jau savo artimaisiais. Tačiau Lietuvoje yra apskritai labai daug smurto prieš silpnesniuosius, ne tik gyvūnus, bet ir moteris, vaikus, daug smurto prieš save“, - DELFI sakė dvasininkas.

Brolio Arūno nestebina kilęs ažiotažas dėl nuo tilto numesto šuns. „Matyt, kartais žmonėms reikia į žiaurumą pasižiūrėt iš arti, nes smurto prieš žmogų atveju mes dažnai to nepajuntam – tik išgirstam, perskaitom“.

Arūnas Peškaitis
Pasak A.Peškaičio, žiaurumas prieš gyvulius kartais sukrečia labiau nei prieš žmones dėl vienas labai paprastos psichologinės priežasties: žmogus puikiai žino, kad dėl smurto gali būti ir pats kažkiek kaltas, o gyvulys – niekada nekaltas, yra visiškai bejėgis, negali apsiginti.

Paprašytas įvertinti siūlymą iki 4 metų padidinti bausmę gyvūnų skriaudikams, nuteistųjų sielovada besirūpinantis kunigas akcentavo, kad jis – prieš.

„Daugybė žmonių mąsto, kad bausmės teisingumas ar neteisingumas slypi kiekybėje – kiek kas metų gaus. Tačiau tai netiesa, nes svarbiausia, kad bausmė suteikia galimybę keistis. Jei bausmė žmogaus nekeičia, tai tik pablogina situaciją ir padidina žiaurumą“, - sakė brolis ir pateikė paprastą pavyzdį: galima vaiką bausti ir taip išlieti pyktį, keršyti už sugadintą dieną, bet galima nubausti ir taip, kad padėtum jam keistis.