- Kokios įprastos Jūsų pajamos?
- Mano neįgalumo pensija – 805 litai. Dar dirbu kiemsargiu, tačiau uždarbis nėra pastovus. Be savo pastovaus objekto, kartais papildomai dirbu kitur, kur pasiūlo mane įdarbinusi firma „Socialinė integracija“. Žiemą įmanoma dirbti tik vienoje vietoje, nes fiziškai daugiau apimti nepavyksta. Įprastas atlyginimas žiemą – 485 litai,vasarą – 161 litas. Man tai dideli pinigai, kurie iš esmės keičia mano gyvenimą.
Daug metų nedirbau, o žmogus, su kuriuo gyvenu, anksčiau taip pat gaudavo 320 litų neįgalumo pensiją, tačiau šiuo metu negauna nieko, kadangi komisija nusprendė, kad su 20 proc. nedarbingumu galima dirbti. Tačiau kaip dirbsi, kai koja, jei pažiūrėtum kompiuterinę tomografiją, atrodo kaip terminatoriaus. Su ja įmanoma dirbti tik sėdimą darbą, tačiau Darbo birža kol kas nieko negali pasiūlyti. Taigi už mano pinigus turime išgyventi dviese, tačiau jokiomis pašalpomis niekada nesinaudojome. Man netgi pavyko šiek tiek susitaupyti. Už šiuos pinigus susitvarkiau dantis. Kai po trejų metų atėjo mano eilė dantų protezavimui, šiuos pinigėlius – daugiau nei tūkstantį – atgavau. Tokią sumą pavyko susitaupyti daugiau nei per metus, tačiau turėčiau pridurti, kad palankiai susiklostė aplinkybės: sveikata nešlubavo ir buvo papildomo darbo. Dirbau tikrai sunkiai, bet buvo verta.
- Kaip žiemą pavyksta susimokėti komunalinius mokesčius?
- Gyvenu daugiabutyje, trijų kambarių bute, bet mokesčiai, lyginant su bendru vidurkiu, suvalgo ne tiek ir daug pinigų. Gal taip yra todėl, kad mūsų name gyvena žmogus, kuris reguliuoja šildymą – niekada nešildoma per daug, kai nereikia. Pavyzdžiui, gruodžio mėnesį visa bendra suma už komunalinius mokesčius buvo 557 litai. Mokestis už šilumą sudarė 400 litų. Kai šaltesnis mėnuo, išeina šiek tiek daugiau.
- Ko vis dėlto Jums tenka atsisakyti?
- Norint taupyti, turi būti atitinkamas gyvenimo būdas. Prieš 3 ar 4 metus mečiau rūkyti. Vėliau ten pat nukeliavo alkoholis. Dabar galiu išgerti bokalą alaus susitikęs su sūnumi ar stikl1 vyno per Naujuosius metus, tačiau tai darau tik dėl kompanijos, kad neišsiskirčiau ir negadinčiau bendravimo. Atsisakiau šių dalykų ne tik dėl sveikatos, bet ir dėl pinigų. Jei norisi gyventi savarankiškai, netiesiant rankos ir neprašant išmaldos bei socialinių pašalpų, pagalbos, reikia kažko atsisakyti, rinktis, kam leisi pinigus, kurių ir taip nėra.
Taip pat atkrinta didžioji dalis pramogų. Nepaisant to, sugebu porą kartų per metus apsilankyti teatre ir kine. Štai sūnus šiemet mane nusivedė į 3D kiną, atsidėkodamas už tai, kad jį vedžiodavau, kai buvo mažas. Kaip tik žiūrėjome „Gravitaciją“. Man buvo labai įdomu.
Tris kartus per metus – per Kalėdas, sūnaus gimtadienį ir dabar jo žmonos gimtadienį – visada pasveikinu, kiek išgaliu. Galima sakyti, kad mano pasveikinimas, šiuolaikiniais masteliais, simboliškas. Man tai nėra simbolinė suma, tačiau tokiu būdu darau malonumą ir sau. Pagaliau tai mano pareiga, o vienas iš pagrindinių dalykų, kuriuos suvokiau bėgant metams, yra atsakomybė. Kai augome sovietiniais laikais, buvo norma, kad tėvai padeda vaikams, tempia juos už ausų ir dar su visa šeima. Sūnui padėti dabar nereikia, bet aš džiaugiuosi, kad ir man padėti nereikia.
- Ką sau leistumėte, jei turėtumėte daugiau pinigų?
- Norėtųsi daugiau dėmesio ir pagalbos skirti savo artimiesiems, taip pat ir sūnui. Galbūt kartą per metus nuvažiuočiau prie jūros. Šiek tiek patobulinčiau savo buitį. Teatre pažiūrėčiau tuos spektaklius, kuriuos tikrai noriu pamatyti. Šiuo metu rinktis negaliu, kadangi bilietus gaunu iš darbo. Tačiau vieną kartą vis tiek labai pasisekė – patekau į „Stepančikovo dvarą“.
Tačiau skųstis – ne man. Sakoma, kad tai lietuviška savybė. Su saiku gal ir galima, bet nemanau, kad kažkam įdomios tos dejonės ar skundai. Kai žmogus užsiciklina, nieko gera.
- Tuomet kas Jums teikia malonumo?
- Darbas, todėl nuo pat ryto dieną pradedu pozityviai. Į darbą žiūriu ne tik kaip į pragyvenimo šaltinį, bet ir kaip į sporto klubą. Ir fizinė būklė iš tiesų pagerėjo. Daug metų dėl savo sveikatos negalėjau dirbti jokio darbo, todėl tik pradėjus dirbti net euforija buvo apėmusi. Pasiilgsti būti pilnaverčiu visuomenės nariu. Taip ir judu po žingsnelį. Japonų rašytojas H. Murakami vienoje savo knygoje labai gražiai aprašęs šią situaciją: kai žmogus išsikelia sau tikslą, reikia laikytis tam tikro ritmo, kad jį pasiektum. Tam visada reikia įdėti maksimaliai pastangų, bet negali būti visada perfekcionistas. Kartais pakanka daryti ir beveik gerai.
- Kaip pavyko susirasti darbą?
- Visą laiką dirbau, kol mano gyvenimas 2001 m. rugsėjį neapsivertė aukštyn kojomis. Tuo pat metu į Amerikos dangoraižius rėžėsi lėktuvai. Po šios duobės pradėjau dirbti po 10 metų – 2011 m. rudenį. Nuėjau į Darbo biržą, nors man visi sakė, kad nė nesvajočiau po tiek metų susirasti darbą. Tačiau aš atsakiau – nenoriu būti akademikas, aš būsiu kiemsargis. Tiesiog nusileidau iš dangaus ant žemės ir realiai įvertinau savo galimybes. Aš supratau, kad mano sovietinis aukštojo mokslo diplomas dabar niekam neįdomus. Kam dabar reikalingas sovietinį išsilavinimą turintis mašinų gamybos specialistas? Prisiminiau vaikystėje skaitytą rusų rašytojo knygą. Joje buvo toks epizodas. Prastai besimokančio mokinio tėvą iškvietė į mokyklą, o jis pasakė mokytojai – ne visiems lemta būti akademikais, kiemsargių taip pat reikia. Pagalvojau – kodėl gi ne? Ir iškart gavau pasiūlymą šalia namų.
Kodėl ryžausi grįžti į darbo rinką? Ir fiziškai, ir morališkai jau buvau tam pasiruošęs, pagaliau gyvenimas prispaudė, pasidarė sunku pragyventi be kokios nors paspirties iš šalies. Praktiškai tapo beveik neįmanoma. Kai situacija yra bloga, visada savęs reikia paklausti – ar aš viską padariau, kad ją pakeisčiau. Aš savęs to ir paklausiau.
- Kas Jus palaiko gyvenime?
- Nuo jaunystės buvau optimistas. Ištikus bėdai atsidūriau šiokioje tokioje duobėje, tačiau išlipau. Man labai daug padėjo knygos. Kadangi turėjau daug laiko skaitymui, perskaičiau praktiškai viską, ką norėjau. Esu dėkingas tokiems autoriams, kaip S. Parulskis, iš kurio daug minčių pasisėmiau, savo nestandartiniu mąstymu labai patinka H. Murakami. Esu perskaitęs praktiškai visas jo knygas lietuviškai, išskyrus paskutinę, kadangi ji dar neatsirado bibliotekose. 2009 m. išėjusi knyga atsirado tik Pilaitės bibliotekoje ir aš ją jau turiu. Tiesiog reikia domėtis, suktis, nes jei sėdėsi ir lauksi, kol ateis Godo, jis neateis, kadangi jo paprasčiausiai nėra.
- Gyvenimą labai palengvina internetas?
- Kai dar dirbau, man nusišypsojo sėkmė, dirbti telekomunikacijos bendrovėje, kurioje vienoje iš pirmųjų Lietuvoje atsirado internetas. Taigi teko jo paragauti, o kai paragauji, kaip sakoma toje reklamoje, negali sustoti. Kai buvo duobė gyvenime, neturėjau nei kompiuterio, nei interneto, tačiau mano draugas, kuris taiso kompiuterius, man jį padovanojo. Ir kas man beliko? Įsivesti internetą, nors materialinės galimybės buvo labai menkos. Po kurio laiko tas kompiuteris sudegė, o įvestas internetas liko. Paėmęs paskolą įsigijau naują kompiuterį. Juk tai dabar ir informacijos šaltinis, ir komunikacijos priemonė. Visada buvau nusiteikęs prieš socialinius tinklus. Tačiau mano sūnus mėgsta dažnai keliauti. Vis prašydavau, kad jis parodytų nuotraukas, o jis atšaudavo, kad prisijungčiau prie „Facebook“ ir viską matysiu. Teko prisijungti – jis tapo mano krikštatėviu. Turiu pripažinti, kad „Facebook“ irgi truputį praplečia pasaulį. Pavyzdžiui, yra pažįstami, kurie gyvena Vokietijoje. Skype'u mes nesišnekame, nes nesame tokie artimi, o „Facebook“ šį poreikį visiškai patenkina. Žmogus yra vedęs ukrainietę, tad ir papolitikuojame šių dienų aktualijomis ar kažkuo pasidaliname. Draugų daug neturiu. Mano sūnus internete turi 400 draugų, o aš – devynis ir sąmoningai neplečiu šio rato. Vieno žmogaus esu sekėjas, nes man jis įdomus.
- Ir niekada nepagalvojate, kad pavargote nuolat kovoti už būvį?
- Be abejo, pagalvoju. Negali visą laiką būti Olimpe. Kaip ir kiekvienas žmogus, pavargstu, bet negaliu ir nenoriu sau leisti, kad tai taptų nuolatiniu mano gyvenimo palydovu. Pas mus nėra priimta, bet užsieniečiai daug kalba apie tai, koks svarbus gyvenimo džiaugsmas. Pas mus į žmogų dėmesys atkreipiamas tik tuomet, kai jis, jau visiškai įvarytas į kampą, pasislėpęs ima spręsti savižudybės klausimą. Tačiau jokiomis aplinkybėmis negalima prarasti gyvenimo džiaugsmo. Apsilankykime ligonėje, jei norime suprasti, kad gyvename normalų gyvenimą ir nėra priežasčių verkšlenti. Nė vienas žmogus negalvoja, kad šiandien išėjęs į gatvę gali papulti po mašinos ratais, todėl neprisimena, kad reikia džiaugtis šia diena. Aš jau išmokau džiaugtis ne tik šia diena, bet ir vakarykšte, net jei ne viskas buvo gražu ir gerai. Tačiau tai mano gyvenimo, mano tapatybės dalis. Rašytojas K. Vonegutas labai gražiai yra rašęs, kad į gyvenimą reikėtų pažvelgti kaip į uolėtųjų kalnų grandinę. Jeigu ant jos išdėliotume aibę nuotraukų, pamatytume, kad vienoje aš atrodau numiręs, t. y. prastai, kitoje – vestuvės ar kita šventė, trečioje – dar kažkas nauja. Tačiau visas šis gyvenimas yra mano. Koks jis bebūtų, visada galima įžvelgti teigiamas puses.
- Kokia įprasta Jūsų diena?
- Keliuosi tikrai anksti. Eidamas į darbą matau, kaip kyla Saulė, bunda miestas. Natūraliai įgijau įprotį keltis ir gultis su Saule. Vėliau sužinojau, kad tai ir labai sveika. Taigi mūsų gyvenimą lemia būtinybė, aplinkybės ir pasirinkimas. Kaip pasirinksi, taip ir bus. Vasarą, kai dirbdavau keliose vietose, išeidavau ketvirtą ryto, o grįždavau antrą dienos. Dabar su kelione po keturių valandų būnu namie. Šiek tiek laiko reikia skirti buičiai, aišku, savo dalį laiko suvalgo kompiuteris – mane domina tam tikros gyvenimo sferos, pavyzdžiui, sportas, politika. Laisvu laiku stengiuosi skirti dėmesio žmonėms, su kuriais norisi bendrauti. Ne tik tiems, kurie man reikalingi, bet kuriems ir aš reikalingas. Juk negalima būti visiškas egoistu ar visišku altruistu. Reikia rasti viduriuką. Per pastaruosius metus atsikračiau tų žmonių, kurie, tarkime, piktnaudžiavo mano dėmesiu, kitaip sakant, rijo mano laiką.
Pernai rudenį sėdau į autobusą ir aplankiau pažįstamą Ukmergėje. Šimtą metų nevažiavau autobusu, o jis pakliuvo dviaukštis, tad įspūdžių buvo pilnos kelnės. Vėliau tas žmogus atvažiavo į Vilnių. Kartu apsilankėme Valdovų rūmuose, apžiūrėjome buvusį Sereikiškių parką. Pagaliau, nors pinigų nėra, nuėjome į restoraną ir smagiai papietavome. Ir nereikėjo springti, kad brangu, nes tam reikalui pagal savo išgales buvau atsidėjęs.
- Ar tenka riboti maistą?
- Visko, ką akys mato, negaliu įpirkti. Tačiau gaminamės namuose, gaunasi pigiau. Būdamas mobilesnis, pasistengiu paieškoti akcijų, kad būtų ir pigiau, ir skaniau. Juk norėdamas maitintis sveikiau ne visada gali net daržovių įpirkti. Tenka laviruoti, valgyti ir tokius produktais, kuriais nesinori girtis, tačiau įdėjus pastangų juos galima paruošti taip pat skaniai. Už drabužius „ačiū“ antrų rankų parduotuvėms, kuriose galima visai normaliai, tvarkingai apsirengti. Jei skirsi tam pakankamai laiko, gatvėje tikrai neišsiskirsi iš kitų.
Šiek tiek pinigų tenka išleisti vaistams. Viena iš ligų, kuria sergu, psoriazė. Veidui skirtas kremas, kad jis nebūtų raudonas, kainuoja per 30 litų. Jo užtenka mėnesiui. Tačiau nedarau iš to tragedijos, tai tapo kaip ir gyvenimo būdu. Tiesą sakant, ligų turiu visą puokštę, bet kadangi kelios jų – lėtinės, vaistai neprastai kompensuojami. Tad nedrįsčiau skųstis. Mėnesiui vaistams išleidžiu iki 100 litų. Jei man reikėtų mokėti visą kainą, tikrai neišsimokėčiau. Aš manau, kad mūsų sveikatos apsaugos sistema nėra tokia jau prasta, kaip dažnai viešai šnekama. Gal man pasisekė, bet kiek teko susidurti su gydytojais, visi buvo geri, atidūs, nebent vienas kitas, bet kiekvienoje profesijoje tokių pasitaiko.