Ar tai tenkina pačius konservatorius? Klausimas partijos pirmininkui Gabrieliui Landsbergiui, kuris – „Savaitės“ studijoje.
– Taigi kas geriau, jūsų manymu, partijai – būti „antru broliu“ koalicijoje su „valstiečiais“ ar griežti pirmu smuiku opozicijoje?
– Na, aš manau, kad TS-LKD šiandien svarbiausia išlikti ta partija, su tomis vertybėmis ir nuostatomis, už kurią žmonės balsavo ne tik per šiuos rinkimus, bet nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Mes, taip, esame principingi. Kartais, atrodo, galbūt per daug laikomės savo nuostatų, bet, aš manau, kad būtent tai lemia žmonių pasitikėjimą. Aš galvoju, kad svarbiausias dalykas – kur mes galime geriausiai įgyvendinti savo darbus ir savo programines nuostatas. Esame atviri deryboms, jeigu tokios neįvyktų, tai tada mes, būdami opozicijoje, mėginsime padaryti geriausia, ką galime.
– O jūs turite kažkokių vilčių, kad tos derybos su jumis dar gali vykti, t.y., kad nesusitars su socialdemokratais „valstiečiai“?
– Sunku pasakyti. Mes tik iš viešosios erdvės girdime labai nedideles nuotrupas, kas vyksta tose darybose. Mane pasiekė, kad jau yra viceministrų pavardės kai kuriose ministerijose sudėliotos. Tai akivaizdu, kad neužtruko diskusijos apie turinį, bet, kita vertus, aš matau kitą takoskyrą. Kiek aš pažįstu kai kuriuos žmones iš Valstiečių ir žaliųjų sąjungos, kai kurie yra tvirtų įsitikinimų, ir jų programinės nuostatos yra tikrai iš širdies išeinančios. Tai arba socdemai bus iš principo su visais savo interesais suvalgyti, arba mes matysime galbūt netgi takoskyras, jeigu vertybiniai žmonės Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje negalės įgyvendinti savo programų dėl per didelio spaudimo iš socialdemokratų interesų.
– Iš kitos pusės, p. Karbauskis kalba, kad yra tokių pozicijų, kurių jam nepavyks suderinti su abiem partijomis, tai eis į Seimą, ir tada jis tikisi tos vadinamosios plačiosios koalicijos, t.y. tie patys konservatoriai jį parems dėl alkoholio, šeimos, partnerystės klausimais. Jūs nusiteikę būti tais, kurie jums priimtinais klausimais parems valdančiąją koaliciją?
– Metas baigti ir nereikalingus pykčius, pagalių kaišiojimą į ratus, kai to nereikia daryti. Aš esu ne kartą sakęs, kad mokesčių pakeitimai, kuriuos yra pristatęs Jakeliūnas, yra iš tikrųjų reikalingi, ir teisinga kryptimi vedantys. Tai aš neabejoju, kad palaikymo sulauks ir mūsų pusėje. Tam nereikės burti plačiosios koalicijos, tai bus palaikymas teisingų dalykų, ir tai mes darysime.
– O kaip jūs paaiškintumėte tą faktą, kad rinkėjai per pirmą turą parodė, kad jie nori permainų, o per antrą, kad jie tas permainas vis dėlto sieja ne su jūsų partija, jūs turite tą pripažinti?
– Yra išankstinių nuostatų ir klaidų padarytų, ir neatsakytų klausimų.
– Jūs manote, kad tai ateina iš praeities?
– Aš manau iš sprendimų mūsų padarytų, kurie galbūt ne visada buvo teisingai iškomunikuoti. Na, nebuvome ta partija, kuri pasižymėjo didele atjauta. Tai irgi yra suprantama. Ir, aš manau, tas turi keistis. Mūsų kelionė po Lietuvą – mes iš tikrųjų nuoširdžiai apvažiavome visą Lietuvą – ir ėjome ten, kur žmonės nebūtinai mėgsta mus. Buvau susitikimuose, kur žmonės atsukdavo kėdę ir sėdėdavo principingai nugara į mane man kalbant. Net ir taip būdavo. Ir aš vis tiek ten važiuosiu dar kartą, ir dar kartą atsakyti tiems žmonėms į jų klausimus.
– Dar vienas dalykas, kas jums išsakoma, ne asmeniškai, o visai partijai, tai – arogancija ir sovietmečio argumentai vis iškeliami. Tai noriu pacituoti: „Ei, balsavusieji už „valstiečius“, jūs tikrai ne runkeliai, nes runkeliai taip idiotiškai nepasirinktų, jie gi bent menką savisaugos instinktą turi. ... Vis dėl to sovietmetis sužalojo negrįžtamai, tik kitame gyvenime, matyt, ta trauma nebus taip labai jaučiama.“ Ir, jeigu dar čia pridėsime Kubiliaus pasakytus žodžius, kad rinkimų rezultatus lėmė nostalgija praeičiai, tai viską kartu sudėjus, kaip jūs vertinate tokius tekstus?
– Man skaudu... Aš ne tokią Lietuvą matau. Aš matau daug žmonių, kurie iš viso nemato, kas jiems atstovauja. Jie tikisi pranašų, tikisi gelbėtojų, o iš tikrųjų jie nori vilties. Jie nori turėti sau kelią, kuriuo jie eis, jie klausia ar jų vaikai grįš iš užsienio, ar kas nors gali juos sustabdyti neišvažiuoti. Aš manau, kad čia šiandien yra ta esencija, būtent nusivylimo, o ne žvalgymosi į praeitį. Aš ir prieš rinkimus kalbėjau, kad mes turime atkurti viltį ir pasitikėjimą valstybe.
– Bet jūs turbūt girdėjote Žygimanto Pavilionio tekstus, kad Maskva labai pasistengė, kad konservatorių neliktų valdančioje koalicijoje. Čia vėlgi tas pats – kažkas apie sovietmetį, kažkas apie Maskvos ranką. Kaip jūs vertinate tokias kalbas?
– Šiuo atveju netgi juokinga, sakyčiau. Pavadinti, kad Maskva vadovauja tokiems žmonėms, kaip profesorius Landsbergis, Kubilius, Degutienė, Šimonytė, galų gale, visas partijos prezidiumas, kurie vienbalsiai sutarė dėl partijos laikysenos – pavadinti juos Maskvos įkaitais arba valios vykdytojais, na, yra arba politinės nepatirties, karštakošiškumo išraiška, arba man nežinomi motyvai. Aš atlaidžiai ir labai ramiai į tai žiūriu.
– Kokie jūsų santykiai su Ž. Pavilioniu?
– Profesionalūs, nes esam iš tos pačios srities, abu diplomatai.
– Bet labai skirtingų nuomonių.
– Mane stebina, nes tos nuomonės buvo ganėtinai panašios priešrinkiminiu laikotarpiu. Na, dabar, turbūt Žygimantas geriau paaiškintų, kur link jis eina.
– Ar šiandien jūs esate įsitikinęs, kad jums pavyks suturėti, suvaldyti partiją, partijos nuomones? Ir netgi sakyčiau, be senelio autoriteto, kad jums pačiam vienam pavyks viską suimti į rankas?
– Aš manau. Dar yra, aišku, vienas niuansas, kad mes turime partijos pirmininko rinkimus kitais metais gegužės mėnesį. Galime matyti šiek tiek pasirengimo ir šiam įvykiui, kuris irgi bus demokratiškas – reikia sutelkti partijos bendražygius balsuoti už vieną ar kitą kandidatą. Tai galėsime matyti tokių fejerverkų.
– Ačiū ir linkiu jums sėkmės.