Mėnesį, kai teko gyventi už kiek didesnę algą nei minimalus atlyginimas Lietuvoje, ji vadina fiasko ir žlugusia iliuzija. Apie šią savo patirtį ji sutiko papasakoti ir DELFI.

Gyveno ir Olandijoje, ir Airijoje, bet nusprendė grįžti į Lietuvą

„Iš Lietuvos išvykau 2009 metais, kaip ir dauguma, norėdama užsidirbti. Pirma stotelė buvo Olandija. Joje praleidau 2 metus, bet jau po pirmo mėnesio nesinorėjo atgal. Ne tik uždarbis, bet ir žmonės ten – visai kitokie. Jų bendravimas ir požiūris į tave yra kitoks.

Vėliau persikėliau į Airiją, kurioje gyvenau 5 metus, teko įleisti šaknis. Gyvenome tikrai gerai, netrūko nieko, viską galėjome sau leisti ir pan. Bet Lietuva, kad ir kaip atrodytų naivu, vis dėlto yra savas kraštas. Norėjome, kad vaikai matytų ir vasarą, ir žiemą, nuvažiuotų pas močiutę. Juk čia šeima, artimieji, draugai“, – DELFI pasakojo Irina.

Į gimtinę ji aiškino nusprendusi vykti tikrai ne finansinės gerovės vedama.

„Norėjome to lietuviško gyvenimo“, – neslėpė moteris. Deja, tai, ką čia išvydo, ją gerokai nuvylė.

Pirmasis šokas – kainos turguje

„Darbą susirasti paprasta Lietuvoje nėra. Visur minimali alga, slenkantis grafikas ir pan., o kai turi vaikų, tai nelabai gali bet kur pulti, nes juos kažkas turi prižiūrėti, o jei nėra kam, tada turi kažkam mokėti... Susidūriau su darbdaviais, kurie siūlo, tarkime, viešbučio administratoriaus darbą, į kurio pareigas įeina ir lifto valymas, kamerų stebėjimas, o alga minimali.

Galiausiai bandžiau pragyventi už jau pakeltą minimalią algą – 380 eurų. Kad būtų aiškiau, esu viena su 2 vaikais. Vyras liko tvarkyti reikalų. Ne viskas taip paprasta ir greitai“, – pasakojo Irina.

Moters teigimu, pirmasis šokas Lietuvoje ją ištiko apsilankius turguje ir išvydus mėsos kainas.

„Už 1 kilogramą sprandinės sumokėjau 4 eurus, čia dar ir centų neskaičiavo. Na, tebūnie, juk tai smulkusis verslas ir pan. Tačiau jau važiuojant pakelėje – reklama, kad prekybos centre sprandinė kainuoja 3,70 eurus už kilogramą. Braškės, kurių tikrai norisi paskanauti vasarą, 2,5 – 4 eurai“, – stebėjosi Irina.

Nustebino ir pramogų kaina

Antroji nerimą kėlusi situacija – išlaidos pramogoms. Išvyka į gamtą atsiėjo 20 eurų, o apsilankymas Jūros šventėje pranoko visus lūkesčius.

„Vasara. Oras lepina, jūra šalia, o ir švenčių gausa tikrai traukia ne tik į gamtą, bet ir miestą, kitus renginius. Taigi pirma išvyka prie Ežerėlio atsiėjo 20 eurų. Čia be vakaronių, kukliai – dešrelės, gėrimai vaikams ir pan.

Toliau – Joninės, kur vaikams siūloma begalė skanumynų, o ir tėvai nori kažkuo save palepinti. Žvejo šventė, sūpynės, atrakcionai ir pan. Jūros šventė pranoko visus lūkesčius. Visur smagu. Ir koncertai, ir teatralizuoti pasirodymai – jėga, bet čia prasideda vakaras, kai vaikai šaukte šaukia: „Norim suptis“ ir „Čia mes einame į traukinuką“. Bet vienas vaikas 6 eurai?! Didesniems kainos prasideda nuo 8 eurų. O juk vieno suptis neleisi. Visi kiti niekučiai, patylėsiu... Kukurūzų burbuolės – 2,5 eurų?“, – nuoskaudos neslėpė moteris.

Ragina susimąstyti apie vaikų prisiminimus

Irina perspėja – nereikia pasisakymų, kad galima apsieiti be gamtos ar sūpynių.

„Ar mūsų vaikai neverti normalios vaikystės su šauniais prisiminimais apie Jūros šventę, išvyka į gamtą, maudynėmis iki pamėlynavimo?! Ar mes, žmonės dirbantys, auginantys jaunąją kartą, neverti pramogų?!“, – susimąstyti ragino ji.

Be to, moters teigimu, vaikai atgal į Airiją grįžti nebenori – jiems Lietuvoje labai patinka, nors pati Irina mano, kad jiems per 2 mėnesius įsikurti, kaip ir priprasti prie pasikeitusios materialinės padėties, čia dar ne visai pavyko.

Airijoje uždirbo minimalią algą, bet užteko viskam

Moters teigimu, Airijoje ji uždirbdavo 9,5 svarų (11,12 euro) per valandą. Kasdien dirbdavo po 8 valandas, turėdavo pietų pertrauką, kuri būdavo apmokama, nekainuodavo ir maistas pietums.

„Airijoje minimalus atlyginimas per valandą siekia 9,5 euro, o valytojai negali gauti mažiau nei 9,75 euro per valandą. Tai numato įstatymai. Ką čia dar lyginti? Mokesčiai, jei turi vaikų, tikrai nėra kosminiai, kaip kad čia – 380-70 eurų.

Tarkime, dirbi už 400 eurus į rankas ir turi du vaikus. Kur vasarą juos dėti? Auklės ima apie 2/3 eurus už valandą, o tai reiškia, kad dirbi už tai, kad tau vaiką prižiūrėtų. O kur visa kita? Kambarys bendrabutyje – 80 eurų per mėnesį plius komunaliniai. Ir tai yra pigu, kaip man sakė“, – aiškino Irina.

380 eurų išgyventi mėnesį nepakako: fiasko

Pinigų ji aiškino išleidusi ne tik maistui ir pramogoms, komunaliniams mokesčiams, bet ir sveikatos priežiūrai, tad į 380 eurų sumą netilpo.

„Juokas pro ašaras. Jei uždirbi 380 eurų, ką gali sau leisti? Egzistuoti. Ir tai labai abejotina. Aš mėginau – niekaip. Fiasko, mat turiu, su kuo lyginti. Čia kainos didesnės nei Airijoje, Vokietijoje ir panašiai. Iliuzija žlugo“, – apgailestavo moteris.

Ji sakė net negalinti pagalvoti, kaip priverstos gyventi, tarkime, vienišos motinos ar moterys, esančios motinystės atostogose, kurios dirbo už minimalią algą.

„Sutikau piktų žmonių ir juos tikrai suprantu. Turi suktis kaip voverė rate, kad galėtum sau kažką leisti“, – aiškina pastebėjusi Irina.

Siūlo, ką reikėtų pakeisti

Todėl ji sakė nesistebinti tokiais dideliais emigracijos mastais Lietuvoje.

„Gyvenant taip ilgą laiką, neturint galimybių kažką sau leisti, svyra rankos ir griebiesi to šiaudo, kuris tau tikrai leis gyventi visavertį gyvenimą“, – samprotavo moteris.

Nepaisant skaudžios patirties Irina aiškino vis dėto neketinanti nuleisti rankų ir bandys toliau įsitvirtinti Lietuvoje.

„Aš noriu gyventi Lietuvoje, noriu džiaugtis Baltijos jūra, ežerais, gamta. Juk čia viskas sava. Aš nenoriu bėgti. Noriu, kad mano šalis, kurioje aš gimiau ir augau, būtų mano namai. Nenoriu būti vejama lauk ieškoti kažko geriau. Noriu, kad būtų gera čia. Visi to nori. Tik kur žiūri mūsų valdžia? Ne minimalią algą reikia didinti, o NPD. Ne lobti kitų sąskaita, o duoti ir biednam. Juk kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni“, – aiškino emigrantė.